Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

"Nepriklausomybės epochos knyga dar negimė"

 

Romualdas OzolasSakoma: kad ir kiek knygų per gyvenimą parašytų rašytojas, jis sukuria tik vieną Knygą. Būta ir taip, kad vieną Knygą, tarkime – Bibliją, rašo ne vienas rašytojas ir ne vieną amžių. Taigi, ir ištiso istorinio laikotarpio raštus galima reprezentuoti viena knyga. Bolševikų tremties literatūros viršūnė, atrodo, liks Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, nacistų okupacijos – Balio Sruogos „Dievų miškas“, o politinių pabėgėlių į Vakarus – Antano Škėmos „Balta drobulė“. Nuomonės dėl konkrečių veikalų gali nesutapti, bet principas aiškus: istorija byloja ir beletristika. Antai, Partizanų karo Lietuvoje literatūrai, mano galva, ryškiausiai atstovauja Liongino Baliukevičiaus dienoraštis, tarybmečio prozai – Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“, Atgimimo literatūrai – Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“ ir Justino Marcinkevičiaus dramos.

Kokia knyga gali būti Atkurtosios Nepriklausomybės literatūros simboliu?

Tokios nėra. Dar negimė. Per anksti? Nebūtinai. Gali ir negimti. Kaip nepasirodė joks tarybmečiu „į stalčių“ rašytas kūrinys: beveik įsitekta socialistinio realizmo cenzūroje.

Tačiau kalbant apie šiandienos literatūros simbolius, būtina turėti omeny, kad mūsų sąmonė, kaip ir visas gyvenimo būdas, pergyvena skausmingą lūžį – mutuoja iš idėjų į vertybių kultūrą. Klasikinius veikalus kultūrų tipai iškelia tik per dešimtmečius ir pačiu intensyviausiu režimu dirbant jų intelektui. Pavyzdžiui? Pavyzdžiui, kas nustatys, kiek laiko Europa ėjo prie Umberto Eko „Rožės vardo“ ar Dano Brovno „Da Vinčio kodo“? Mums iki tokių knygų toli kaip iki Mėnulio.

Šiandien mūsų padangėje visus ir visa užtemdo galingai grumantis Sigitas Geda, savo nauja poezija, vertimais ir dienoraščiais kaip lavos srautais skinantis kelius sau ir lietuvių literatūros tradicijai. Tačiau jeigu reikėtų nurodyti kokį vieną jo kūrinį, tektų pasakyti: Sigitas Geda, visas. Ar gali vulkanas būti kitoks?

Taip – asmenimis – byloja visa mūsų literatūra. Tik jei Sigitas Geda ir keletas kitų klasikų (Jonas Mikelinskas, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Petras Dirgėla, dar keletas) ir toliau bando ieškoti pasaulio prasmių, tai didžiuma mielai nyra į beprasmybės, absurdo, net negyvenimo įprasminimo paieškas. Šitaip, žinoma, jie stipriai išplėtoja mūsų literatūros tematiką ir problematiką nuo metafizinių iki superfizinių aukštumų ir gilumų, tačiau verstiniai autoriai juos dažniau nukonkuruoja ir meistriškumu, ir – ypač – intelektu. Europinėje literatūros rinkoje kai kurie mūsų darbai kaip etniniai panašios tematikos ir problematikos variantai jau stoja šalia kitų, bet su viena sąlyga: kad veikalas būtų pateikiamas kartu su autoriumi, kurio asmeninis žavesys ar gyvenimo ypatumas vaidintų ne paskutinį vaidmenį.

Štai kodėl mes jau turime naujų vardų, bet dar ne epochos knygų. Viena iš svarbiausių priežasčių ta, kad ir rašytojų sužvaigždinimo tradiciją knygininkai atkakliai diegia į literatūros rinką ir taip nukreipia autorius pardavimui tinkamų knygų gamintojų keliais. Kaip didžiuma dailininkų virto tik menininkais, taip ir didžioji dalis rašytojų, atrodo, linkę persikrikštyti į tekstų kūrėjus. Tekstų apie Nieką, apie Dievą, apie tai, kas Už gyvenimo, bet labiausiai, suprantama, apie vienokį ar kitokį Seksą. Daug kas iš rašančiųjų taip ir sako: mano tekstas. Pavardė tampa firmos ženklu. Knygų sklaidos būdas – mugė.

Tad jeigu vis dėlto reikėtų nurodyti, kas galėtų alternatyviai reprezentuoti Nepriklausomybės (1990–2004) metų naująją literatūrą, pasakyčiau ne knygų, o kūrėjų vardus: Jurga Ivanauskaitė ir Sigitas Parulskis. Jų knygos – ne mano knygos, ne mano pasaulis. Skaitau ir mąstau: štai kodėl mes ir anais laikais nesukūrėm nieko nekonformistiško, nors mus tarsi ir ragino tai padaryti mūsų istorinis likimas.

Viena guodžia: mūsų naujausioji literatūra yra toks chaosas, kad, kaip sakė Demokritas, teikia vilties kada nors sugravituoti kosmosą.

Romualdas Ozolas


Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Poetas ir žurnalistas Lukas Miknevičius: "yra mano informacija, ir yra nereikalinga informacija"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama