Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Amžinosios ugnies ir Kryžiaus Lietuvos – ne priešpriešai, bet santarvei

 

„DRAUGO“ (JAV) šeštadieninis priedas „Kultūra“ 2010 m. spalio 16 d.

Amžinosios ugnies ir Kryžiaus Lietuvos – ne priešpriešai, bet santarvei

ALFREDAS GUŠČIUS


       Produktyviai besidarbuojantis kultūros laukuose Leonas Peleckis-Kaktavičius išleido dar vieną monografiją – pernai pasirodė jo knyga „Vytautas Alantas: gyvenimas ir kūryba“.
      Pro „geležinę uždangą“, kuria Sovietų sąjunga buvo atsitvėrusi nuo Amerikos ir Vakarų Europos, buvo nelengva prasiveržti egzodo rašytojų kūriniams. Tuo labiau tokios biografijos, kaip Vytautas  Alantas - juk jis buvo smetoninės valdžios oficiozo, laikraščio „Lietuvos aidas“ redaktorius, tos santvarkos apologetinės knygos „Žygiuojanti tauta“ autorius; šių faktų pakanka susidaryti apriorinei nuomonei apie V. Alantą tiems, kuriems Antanas Smetona asocijuojasi su diktatoriniu valdymu, su asmenybės kultu ir pan. Ir ne tik tai, - kaip matysime, perskaitę monografiją, daug kam „užkliuvo“ šio rašytojo filosofinės pažiūros, kuriomis jis neva bandė restauruoti senąjį lietuvių tikėjimą, atgaivinti pagonybę ir pan. L. Peleckis-Kaktavičius griauna išankstinę ir stereotipinę nuomonę apie šį rašytoją ir įrodo, kad jis – viena įdomiausių asmenybių ir vienas ryškiausių talentų lietuvių egzodo literatūroje.  Monografijos autorius tokio tikslo pasiekia, remdamasis seniai jo naudojamu ir patikrintu analizės metodu – faktų kalba. Jeigu su kitais dviem egzodo rašytojais, apie kuriuos L. Peleckis-Kaktavičius yra išleidęs panašaus tipo monografijas, - su Kazimieru Barėnu ir Jurgiu Jankumi, - jis buvo asmeniškai pažįstamas ir gana aktyviai korespondavo, tai Vytautą Jakševičių-Alantą jam teko studijuoti bei pažinti iš šalies - iš rašytojo dienoraščių (gana šykščių), iš laiškų, iš straipsnių, pasisakymų, paskelbtų periodinėje Nepriklausomos Lietuvos ir emigracijos spaudoje, iš kritikų bei rašytojų recenzijų, straipsnių, atsiliepimų, ir, suprantama, iš pačios grožinės kūrybos. Labai našus žinių šaltinis autoriui buvo abiejų V. Alanto žmonų –Elenos Petrikaitės ir Irenos Baleišytės – prisiminimai, pasakojimai, pokalbiai, laiškai. (Irena Baleišytė-Alantienė gyvena JAV).
       Faktų kalba, kruopšti analizė atskleidžia objektyvų V. Alanto asmenybės ir kūrybos paveikslą – autorius lakoniškai prezentuoja pagrindines šio rašytojo romanų, dramų, novelių, apybraižų idėjas, idealus, temas, siužetus, personažus, aptaria kūrinių menines ypatybes, nevengia įvardinti silpnesniųjų kūrinių. L. Peleckis-Kaktavičius gerai išmano tiesą - rašytojo vardą nulemia ne duobės, į kurias jis kartais įkrenta, o viršūnės, į kurias įkopia. Iš L. Peleckio-Kaktavičiaus monografijos ir iš aplinkinių šaltinių galima padaryti išvadą, kad Vytautas Jakševičius-Alantas yra tikrai įdomus kūrėjas, kad mus lig šiol pasiekusios vertybinės refleksijos apie jį tėra tendencingos, nepilnos.
      1989 m. „Vagos leidyklos išleistoje antologijoje „Egzodo literatūros atšvaitai“(sudarė Liūtas Mockūnas) nėra nė vienos recenzijos apie daugiažanrę V. Alanto kūrybą, todėl labai nustembi iš L. Peleckio-Kaktavičiaus monografijos sužinojęs, kad net trejetą metų išeivijos literatai, inteligentai, patriotai, rezistentai, vaizdžiai tarus, net apsiputoję ginčijosi dėl 1951 m. pasirodžiusio šio rašytojo romano „Pragaro pošvaistės“. Po dvidešimties metų Niujorke pasirodė unikalus leidinys „Pragaro pošvaistės Atošvaistėse“, į kurį sudarytojas Balys Jacikevičius sudėjo diskusijoje dalyvavusių autorių recenzijas, straipsnius, papildydamas rinkinį vienu kitu redakcijų atmestu rašiniu bei paties V. Alanto pasisakymu... Ar daug rastume – ne tik Lietuvoje, bet ir kitur – tokios reakcijos į kūrinį analogų? Anot kai kurių diskusijos dalyvių, panašią polemiką buvo sukėlęs tik V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Bet, pasak diskusijoje dalyvavusio Broniaus Railos, Putino romane „paliestoji problema buvo žymiai smulkesnė ir suvesta į asmeninio pašaukimą dalyką. (...) Problema būtų buvusi aštresnė ir drama gilesnė, jei tas kunigas drauge būtų susimąstęs ir dėl paties Dievo teisės jo žingsnius rikiuoti“.
      Šis poleminis romanas tuo pačiu yra ir raktas suvokti atsiradusiai opozicinei opinijai, kilusiai visų pirma V. Alanto kūrybos vertintojų krikščioniškosios-klerikalinės pasaulėžiūros sparne. V. Alantas turėjo originalų požiūrį į Lietuvos senovę, tačiau sutapatinti jo su neigiama krikščionybės lietuvių tautai įtaka negalima. V. Alanto požiūris – platesnis, jis siekė suaktyvinti, net surevoliucinti Lietuvos dabartį senovėje glūdinčios romantiškos dvasios, pozityvios mąstysenos syvais, tartum norėjo įrodyti Charleso Dickenso sentencijos „nėra prasmės prisiminti praeitį, jei ji neturi įtakos dabarčiai“ teisingumą. 1932 m. Borisas Dauguvietis Kauno Valstybės teatre pastatė Alanto dramą „Užtvanka“, turėjusią didelį pasisekimą tarp žiūrovų, tačiau užpykdžiusią „valdančiuosius sluoksnius“, kadangi pjesės herojus-protagonistas buvo užsimojęs labai kategoriškai – sudeginti visas Lietuvos lūšnas, bakūžes, išnaikinti pelkynus ir kurti ūkį Europos pavyzdžiu...Taigi, senovė V. Alantui nebuvo tik samanotos bakūžės bei idealistinių herojų garbinimo objektas. Jeigu V. Alantas „aukštino senąją baltų kultūrą“, tai nereiškia, jog jis pats buvo Herbačiausko tipo mistikas; tas faktas, kad jis 1931 m. literatūrinio derliaus apžvalgoje neatkreipė dėmesio į B. Brazdžionio poezijos rinkinį „Amžinas žydas“, sako, kad jam buvo artima tik aktyvi, revoliucinga romantika. L. Peleckis-Kaktavičius skiria daug dėmesio V. Alanto filosofinių ir religinių pažiūrų genezei, jų sklaidai, iš kurios iškyla ryški rašytojo-mąstytojo figūra, galėjusi kompetentingai diskutuoti su žinomais ano meto mąstytojais Stasiu Šalkauskiu, Stasiu Yla, Juozu Girniumi.
      Ir minėtame romane, ir „Amžinajame lietuvyje“, ir dilogijoje „Šventaragis“ pagoniškoji Lietuva reikalinga V. Alantui ne kaip aukštinimo ar idealizavimo objektas, kiek kaip polemikos mąstant apie XX amžiaus tragedijas, humanizmo nuosmukį atspirties taškas, kaip dvasinės ekspresijos kupinas simbolis. Studijavęs užsienyje, išmokęs kelias užsienio kalbas, pats ryžtingai stojęs į kultūrinį tautos atkūrimo darbą, jis ir kitiems neleido apkerpėti, tenkintis miesčioniška rutina, siekė Lietuvos pilnavertiškumo, pažangumo Europoje. Pagrindinis V. Alanto – ir mąstytojo, ir rašytojo – rūpestis visada buvo lietuvių tautos išlikimo istorijoje klausimas, savaime didesnis už atskiro individo ar šeimos likimą. O keliant globalinius klausimus grožinėje prozoje, ypač turinčioje epinių ar epopėjinių užmojų, sunku apsieiti be publicistinių, poleminių žanrų pagalbos, kurių , kaip žinome, nevengė nei L. Tolstojus, nei T. Manas, nei kiti klasikai.
     V. Alanto kūryba, sakyčiau, unikali ir tuo, kad ji atsirado presų, konvejerių ūžesio, tepalų smarvės fone – beveik dvidešimt metų rašytojas dirbo Fordo fabrikuose, po šešias darbo dienas ir po dešimt valandų kas dieną... Romantikas, idealistas ir rūsti, alinanti tikrovė, dažni darbininkų streikai, atleidimai iš darbo, pinigų stygius. Fabrikas padėjo atsirasti romanui „Amžinasis lietuvis“, kuriame daug autobiografinių bruožų, bet nemažai ir apibendrinimų – lietuvį sunku palaužti, ypač jei jis suformuotas tarpukario Nepriklausomybės idėjų, jei sugeba pajausti protėvių dvasinę stiprybę. Sulaukęs nemažai kritikos neva dėl pagonybės restautravimo, Vytautas Alantas atsakydavo: „Tegul mūsų savitarpio santykiai bus grindžiami ne ambicijų ir „dinastinių“ užmačių, bet lietuviškos tolerancijos.(...) Amžinosios ugnies ir Kryžiaus Lietuvos turi tarnauti naujosios didesnės ir gražesnės Lietuvos atstatymui“ (p. 171). V. Alanto religinės-filosofinės pažiūros buvo ir originalios, ir gilios. Monografijoje apie tai rašoma skyriuje „Vytautas Alantas ir bažnyčia“. Autorius čia daugiausia remiasi rašytojo giminaičio, seserėno Kęstučio Trimako (kunigo, turinčio filosofijos magistro, teologijos licenciato ir psichologijos daktaro laipsnius) pasakojimu ir įspūdžiais apie savo žymųjį dėdę. „Įdomu, kad kunigo ir rašytojo pokalbiai žodžiu ilgainiui persikėlė į spaudą – į tuos žurnalus, kuriuos redagavo K. A. Trimakas. „Ateityje“, „Aiduose“ paskelbta nemažai tokios medžiagos, kuri labai papildo V. Alanto kaip kūrėjo ir kaip žmogaus paveikslą“ (p. 303).
      Džiugu, kad nors ir pavėluotai, bet šiandien, kaip sakoma, istorinė teisybė atkurta – Leono Peleckio-Kaktavičiaus monografijoje Vytautas Jakševičius-Alantas turiningai atskleistas. Džiugu ir tai, kad jau laisvos Lietuvos skaitytojams atsiranda viena kita galimybė susipažinti su Vytauto Alanto kūryba – 1992 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla perspausdino publicistinę knygą „Tauta istorijos vingiais“, 1998 m. „Vagos“ leidykla perspausdino istorinio romano „Šventaragis“ I ir II tomus, 2002 m. almanachas „Varpai“ išspausdino penkių veiksmų istorinės tragedijos „Daumantė“ pirmąjį ir antrąjį veiksmą...Beje, istorinė teisybė atstatinėjama ir ne akademiniu būdu – Vytautas Alantas įrašytas į Tautos dvasios puoselėtojų gretą. Tai - dailininko Antano Rimanto Šakalio Lietuvos vardo paminėjimo 1000-čio proga sudarytas iškiliausių asmenybių 100-tukas; toms asmenybėms įamžinti jis sukūrė ir išleido meniškus suvenyrinius vokus.
       Post scriptum: Vytautas Jakševičius-Alantas gimė 1902 m. birželio 18 d. Sidabravo bažnytkaimyje (dabar - Šiaulių apskritis, Radviliškio rajonas), mirė 1990 m. balandžio 23 d. Detroite, 1992 m. birželio 12 d. perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse... Slapyvardį, tapusį pavarde, rašytojas paėmė iš Minijos intako Alantas, tekančio Žemaitijoje...

Leonas Peleckis-Kaktavičius. „Vytautas Alantas: gyvenimas ir kūryba“, monografinė biografija, išleido literatūros almanachas „Varpai“, Šiauliai, 2009.

Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Kultūrininkas Aleksandras Šidlauskas: "vakarais nežiūriu jokių televizorių"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama