Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Andrius Jakučiūnas. Apie kūrybą

 




      Kokius įspūdžius Jums palieka kūrinių publikacijos spaudoje, pasirodžiusios knygos? Ar esate abejingas tokiems įvykiams?
      Vargu ar čia tinkamas žodis „įspūdis“ – jį gal derėtų vartoti, kai kas nors nustebina, sužavi, pakeri. O kuo gali nustebinti nuosava publikacija? Nebent būtum per klaidą nusiuntęs ją ne į tą laikraštį... Į savo paties tekstą jau būni atsižiūrėjęs tiek, kad jis atrodo svetimas, atgrasus. Žinoma, – ir ydingas. Kita vertus, sunku paneigt (nors sunku ir patvirtint), kad kiekvienąsyk, išvydus laikraštyj savo tekstą, randasi kažkokia nesąmoninga psichikos pastanga sureikšminti patį publikacijos faktą, nors laikraštinės publikacijos reikšmės nūdienos Lietuvoje ginkdie nereikėtų pervertinti, – jei ne mėnesinės V. Kukulo apžvalgos „Nemune“, gal jos būtų išvis beprasmės, mat visiškai neaišku, ar kultūrinėje spaudoje apskritai kas nors skaito grožinius tekstus, išskyrus nebent geografiškai izoliuotus kolegas, kuriems kiekvienas susitikimas su literatūrine bendruomene, tegu ir popieriuje – nekasdienė vertybė.
Knygos – kitas dalykas, nors tikrąją palaimą (tą esu jau nesyk pabrėžęs) patiriu ne čiupinėdamas jau parengtą, į knygynus iškeliausiančią knygą, o atidavęs jos rankraštį leidyklai. Tuomet nuotaika iš tikrųjų būna pakili, nors net pašėliausiais savo gyvenimo laikais neturėdavau jėgų kaip reikiant tai atšvęsti – jausdavausi klaikiai, nežmoniškai nusivaręs taisydamas, redaguodamas tekstą. Tačiau turbūt didžiausią išliekamąją vertę turi kūrybos proceso metu periodiškai ištinkantys panikos priepuoliai, kuomet pradeda rodytis, jog visa, ką esi sukūręs ar dar sukursi – kone idealus šlamštas. Iš laiko perspektyvos tos panikos akimirkos atrodo labai patraukliai – ir pats sau atrodau spalvingesnis, romantiškesnis. Aišku, knygos pasirodymas – svarbus, reikšmingas gyvenimo įvykis, jis paprastai ženklina kokio nors etapo pabaigą. Tačiau mano gyvenime nebūna ar beveik nebūna atsitiktinumų, todėl ir knygos pasirodymas, ir visuomenės, kritikos reakcija į ją būna daugmaž tokia, kokios ir tikėjausi. Ji negali apstulbinti, sukrėsti, taigi – ir padaryti įspūdžio. Galų gale, pristatinėti knygą – irgi darbas, tiesa, gal malonesnis negu dauguma tų, kuriuos žmonės atlieka kontorose, bet vis tiek – darbas.
      Ar kreipiate dėmesį į Jūsų kūrybos vertinimus? Ar jautriai reaguojate į neigiamus atsiliepimus, nepalankias recenzijas?
      Na jei kritika pagrįsta, kodėl turėčiau užmerkti akis? Kiekviena konstruktyvi kritika yra naudinga, iš jos galima nemažai pasimokyti, todėl ignoruoti pastabas būtų netoliaregiška, kvaila. Kitas dalykas, kai recenzija rašoma ne tavo kūriniui, o tau pačiam – kaip recenzento nemėgiamam asmeniui. Nors tokiais atvejais pirmiausia kyla noras juoktis, dažnai aptinku savyj ir gailesčio tam, kuris neįstengė neparodyti visiems savo silpnumo ir menkystės. Bet apskritai aš nelabai žinau, kaip reaguočiau į nepalankią recenziją, kadangi lig šiol tokių kaip ir nebuvo. Spėju, viskas priklausytų nuo recenzento asmenybės. Jei nepalankią nuomonę išsakytų asmuo, kurio literatūriniu skoniu ir išmanymu pasitikiu, be abejonės, krimsčiausi ir bandyčiau įsisąmoninti savo klaidas, priešingu atveju tikriausiai toliau laikyčiausi tos nuomonės, kurios šviesoje kūriau knygą. Be tai – hipotezės. Gal iš tikrųjų aš imčiau siautėti ir man prireiktų tramdomųjų?
     Ar skaitote komentarus internete prie savo tekstų? Ką manote apie tokį bendravimo būdą?
     Žinoma, perskaitau, nors jų paprastai būna nedaug. Nedaug ir mano publikacijų kultūrinėje spaudoje. Tai, kas rašoma po mano straipsniais, kuriuos kartais perspausdina „Bernardinai.lt“, paprastai praleidžiu, nebent liguistai noriu sužinoti, kaip komentatoriai reaguos į mano kritinę pastabą vieno ar kito asmens atžvilgiu. Nors komentatoriams didesnių priekaištų neturiu, visgi mane stulbina, kai jų nuomonę viešojoje erdvėje kartais stengiamasi pristatyti kaip „visuomenės nuomonę“. Mano galva, tai didžiulė nesąmonė. Komentarų rašinėtojus (ypač kultūrinės spaudos komentatorius) aš suvokiu kaip vieną negausią subkultūrą, be to, labai nevienalytę, chaotišką, prieštaringą, todėl daryti apibendrinimus – labai neatsakingas žingsnis.
     Įvertinti komentatorių fenomeną sunku – ir vien dėl suvokimo, kad tai nieko nepakeis. Kadangi pats virtualus bendravimas mūsų gyvenime vis dar yra naujovė, mes net nežinome, kokia komentatoriaus elgsena laikytina etalonu, o nežinodami šito, nieku gyvu negalime teigti, jog kuris nors anoniminio vertintojo judesys yra išties netinkamas. Šiaip erzina komentatorių visažinystė, polinkis kurti sąmokslų teorijas, nešvankavimas. Bet juk tai – tikriausiai tik kaukės, ir gal išsiplūdę internete žmonės įstengia būti sąžiningesni, doresni kasdienybėje?
      Ar esate pripažintas rašytojas? O gal jaučiatės nepakankamai įvertintas?
     Jau minėjau, kad mano gyvenime atsitiktinumų nebūna – jeigu esu įvertintas, vadinasi, įvertintas lygiai tiek, kiek lemta. O koks mano literatūros kokybės ir mano asmens žinomumo santykis – ne mano reikalas, nors galiu pasakyt, psichologiškai buvau pasiruošęs daug ilgesnei rezistencijai, ir todėl nūn kartais jaučiuosi šiek tiek „išmuštas iš vėžių“ – juk vertingiausias jausdavausi tada, kai būdavau giliausiai užmirštas.
     Ar Jums pačiam įdomu tai, ką rašote?
    Jeigu būtų neįdomu, tai kam rašyti? Argi galėčiau save taip smarkiai kamuoti?

                                                                                  Klausinėjo Benediktas Januševičius

Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Knygos dailininkas Andrius Surgailis: "svarstyklių lėkštės turi susilyginti"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama