Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Atsiminimai apie tūkstantmetį

 

Atsiminimai apie tūkstantmetį

       Mokykloje mums “kalė į galvą”, kad Lietuva tokia romantiška, tokia svajinga, nuo jūrų iki jūrų, su Pilėnais ir milžinkapiais ūkuose. Kiekviena Birutė augino savo rūtų darželį, kiekvienas bernelis - juodbėrėlį žirgelį, o nuo kiekvieno lietuvio taip ir švietė meilė ir dorybė, lyg būtų gimęs Čiurlionio Karalių delnuose. Dabar Bumblauskas su kompanija tą tikrovę yra sugriovęs, tas mūsų pamatines romantines vertybes. Pasirodo, pasaulio dienraščiuose ar analuose buvome paminėti 6 psl. kriminalinėje kronikoje, kaip “nukalę” Brunoną. Su kuoka ar beisbolo lazda. Pagal teisinės valstybės ir teisingumo principus. Šventėje “teisingumo” laužai ir dabar palikuonių deginami Garliavoje. Kaltas Bumblauskas, kad nebeliko nei Ais-marių, nei gintaro kelio, ir todėl rašytojams ypač jautresniems, tapo skaudu, dėl iškraipytos tikrovės, todėl vienas po kito pradėjo leisti atsiminimų knygas apie tai, kaip iš tikro per tą tūkstantmetį buvo. Tiesa, kai kurie pasirinko mažesnius intervalus nuo 50 iki 150 metų. Matyt, blogesnė atmintis. Atsimininmai, tiesa, buvo rašomi ir leidžiami ir anksčiau, tarkim, išsamūs Alf. Bieliausko atsiminimai, net ir Vyt. Petkevičiaus Durnių laivą būtų galima priskirti atsiminimų žanrui. Juk kas kaip nori, taip ir atsimena. Pagaliau medikai sako, kad į senatvę visi tampame narcizais, o savisaugos instinktas blokuoja visokių š. atsitikimų atsiminimus.
      Gal tik pasirodė (būtų gerai), kad buvusią sąlyginę eseistikos gausą baigia užgožti atsiminimų knygos. Baisiausia, kad su jomis kaip kemerys sulipusios visokios biografijos ir autobiografijos. Paskutiniuose Lietuvos knygynuose jos jau užima metrus, Lietuvos raštijoje - tomus. Greitai Lietuvoje nebeliks nė vieno nors kiek žinomo žmogaus, kuris nebūtų parašęs atsiminimų, arba apie jį nebūtų išleista atsiminimų knyga, arba nebūtų aprašytas jo kelias į viršūnes ir gyvenimas viršūnėse, arba jis nedalyvautų kitų atsiminimuose kaip tretysis asmuo. Tiesiog visi susijungę kaip socialiniame tinklalapyje. Dar kas šiurpina šiame žanre, kad skaitytojų galvose per metų metus į vieną vietą sukrenta pavardės, kurios įprastame pasaulyje sukasi skirtingo aukščio ir trajektorijos orbitose. Taip vienoje atminties vietoje atsiduria Stano, J. E. Adamkus, Prunskienė, Baltakis, Butkutė, Brazauskas, Martinaitis… Neverta nė abejoti, kad atidesnio žiniasklaidos (tuomet ir mūsų visuomenės) dėmesio sulaukė Dž. Butkutės knyga, o ne M. Martinaičio nuominuotoji ir premijuotoji. Ir po to dar sako, - neemigruok iš Lietuvos.
        Ta pernykštė knygų gausa sukėlė vidinę sumaištį, - kas teisus? Ar leidėjai, kurie po prospektą vaikščiojo su karstu lietuviškai knygai, ar Premjeras, pernai, matyt, pirmą kartą netyčia užsukęs į Vilniaus knygų mugę ir apakintas glianco ir kainų.
        Nusėdus pernykštėms drumzlėms, pradeda aiškėti tikrieji skaičiai: pernai leidybai skirta 1 mln. litų ir dar du - iš Privatizavimo fondo lėšų (leidėjų nuomone) ir tai mažiau negu užpernai. Kultūros ministerijos nuomone, pernai leidėjams atiduota 6, 5 mln. Taigi, už kiekvieną Lietuvos rašytoją, išleidusį ar neišleidusį pernai knygą, leidėjas gavo apie 60 tūkst. Lt. Taip atrodo mokinio, atsiprašau, rašytojo krepšelis. Bet jei KM į tuos milijonus įskaičiavo ir VEKS’o ir Valdovų rūmų lankstinukus ir Valstybės žinių Informacinių pranešimų tomus, tuomet rašytojų, atsiprašau, leidėjų atsiprašau. Tik atsiprašinėti už aritmetiką neverta, nes prieš mane guli “plyta”: Vacys Reimeris, … buvo … (kelionė per gyvenimą: laikai, įvykiai, žmonės, kūryba); Vilnius, Žuvėdra, 2009, 640 psl.
       Paprasta aritmetika sako, kad vietoje šios knygos buvo galima išleisti 10 autorių pirmųjų knygų (po 130 psl.), nes knygos formatas yra dvigubas pirmųjų knygų formatui, kieti viršeliai, nuotraukos, spalvotos įklijos. Bet knyga, matyt, skirta kitų metų Vacio Reimerio 90-mečiui, todėl “Knygos leidimą rėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, Šiaulių rajono savivaldybė”, taip pat Daivos ir Kęstučio Vitkų šeima, Česlovas ir Ramūnas Karbauskiai. Saulius Arvasevičius, - galės tuo didžiuotis. Normalus skaitytojas tokių ir tokios apimties knygų vengia kaip velnias kryžiaus, geriau renkasi dešimt pirmųjų knygų, - užima tiek pat laiko. Nebent su pasimėgavimu perskaitė Alf. Bieliausko atsiminimų tomus. Tai kodėl aš prie jų?.. Paakino knygos “nugarėlėje” perskaityti autoriaus žodžiai: “Mielas knygos bičiuli, norėčiau, kad Tavęs neatbaidytų šio folianto apimtis. (…) Malonaus skaitymo! Lauksiu atsiliepimų. Pagarbiai. Vacys Reimeris.“
      Rusų rašytojas ir kino režisierius Vasilijus Šukšinas yra sakęs: „Tri vešči nada znatj a čelovieke, - kak on radilsa, kad ženilsa i kak umer.“ (Tris dalykus reikia žinoti apie žmogų, - kaip jis gimė, kaip apsivedė ir kaip mirė). Parašiau dviem kalbom, nes daugelyje vietų taip daro ir autorius. Deja, sužinoti iš knygos nei kaip, nei kada, nei kur gimė autorius, nepavyko. Yra namas, šeima, giminės, todėl galima spėti, kad gimė Kuršėnuose. Apsivedė irgi nei šiaip, nei taip. Vienur rašo, kad darė taip, kaip aplink visi kiti, kitur, kad mergina kitam neatitektų. Iš pavydo. O kalbos apie mirtį tikrai per ankstyvos. Tai apie ką ta knyga, kokia ir kam skirta? Nebecituosiu autoriaus žodžių apie numanomą knygos auditoriją, bet cituosiu knygą su mažyčiais pastebėjimais (juos, matyt, būtų sakęs knygos redaktorius, jeigu toks būtų buvęs). Pirmieji knygos puslapiai padvelkė seniai beužtiktu epiniu patosu. Geografija, istorija, gamtos turtai, kunigaikščiai, sukilėliai, žymūs kraštiečiai... Tik jau 11 knygos puslapyje, o skaitymo tik trečiame, užkliuvau už keistoko stiliaus „signalo“: „kai kur gurgždėjo žvyro klodai, žmonės jį kasė statybų poreikiams (...)“. Tie „poreikiai“ kažkaip nuskambėjo per dešimtmečius ir priminė sovietinę publicistiką, pirmuosius Tiesos puslapius. Tiesa, dabar Tiesa leidžiama užsienio lietuviams. Bet dėl Tiesos aš klystu, tai labiau priminė anų laikų polit. ekonomikos arba ekonominės geografijos vadovėlį. Nors rašytojams stilius labai svarbus, bet tuščia to stiliaus, nes rašo ir atsimena poetas. Taigi, svarbu ką atsimena, kaip atsimena ir kiek atsimena.
       „Molžemio ir Ventos įvaizdžiai - bene svarbiausi mano vaikystės geografijoje (14 psl). Tada, mano vaikystės geografijoje buvo nedidelis kiemas (...). Tos geografijos žemėlapyje dar buvo neperdidžiausias daržas (...). Gimtojo kiemo geografijas praplėtė kaimynai (...) (22 psl.). Klastos būdu Lietuvai grįžo senoji sostinė Vilnius su žemėmis iki rytinių sienų (118 psl). Pranešama, kad „štabe“ nutarta šį vakarą pasitraukti iš Kuršėnų. Laikinai, gal iki Žagarės, kol bus galima sugrįžti atgal (136 psl.). Virš Rygos tvyro melsvas rūkas (142 psl.)“. Karo metais autorius pabuvojo Malmyže, Balachnoje, Maskvoje, Pereslavlio-Zaleske. Po karo nuo 1944 m. Kaune „1949 m. spalio mėnesį, lygiai po penkerių metų, aš vėl pasakiau Vilniui - sveikas, Gedimino mieste... - sugrįžau pas tave.“ (285 psl.) Taigi, visam karui ir pokariui autorius skyrė 140 psl. Bet tęsiu autoriaus gyvenimo „geografiją“. „Pamenu, kaip pirmoje tokioje išvykoje - į Rumuniją... (308 psl.) Iš karto užvirė darbas, ruošiantis lietuvių meno ir literatūros dekadai Maskvoje. Po jos sekė mūsų literatūros „savaičių“ rengimas Ukrainoje ir kitur (312 psl.). Taip buvo Moldavijoje. Panašiai - ir Gruzijoje, ir Armėnijoje. (313 psl.) (...) nakvynę jurtoje Alatau kalnuose, prie Isykulio ežero Kirgizijoje. (314 psl.) Kaip nepapasakoti apie ypatingai mano patirtą draugiškumą Lietuvai, lankantis pas žymų kazachų rašytoją Sydykbekovą? (315 psl.) Ypač ją primenant prie Baltijos prigludusios Estijos žemėje. (317 psl.)“. Toliau - nebecituosiu, tik vardinsiu autoriui svarbius miestus ir šalis. Lenkija (342 psl.), Švedija (350 psl.), Olandija (353 psl.), Prancūzija (354 psl.), Italija (360 psl.), Graikija (365 psl.), Moldavija (370 psl.), Gruzija (389 psl.), Kalnų Karabachas (393 psl.), Kirgizija (410 psl.), Baltarusija (413 psl.), Makedonija (419 psl.), Latvija (421 psl.), Vladivostokas (431 psl.), Uzbekistanas (432 psl.), Indija (451 psl.), Indija (492 psl.), Čikaga, Detroitas, Los Andželas, Niujorkas (497 - 555 psl.). Taigi, dvi kelionės - po Viduramžio jūrą (349 - 369 psl.) ir po Ameriką (497 - 555 psl.): viso 78 psl., autoriaus gyvenimui buvo žymiai svaresnės ir reikšmingesnės, negu penki metai, praleisti Kaune (214 - 285 psl.): viso 71 psl. Kelionės tęsiasi: 3 kartai Graikija (563 psl.), Vakarų Vokietija (567 psl.), Pietų Amerika (568 psl.)...
       Tokia autoriaus gyvenimo geografija, tai pažiūrėkim, kokius gyvenimo „lobius“ atkasė, kas buvo svarbu, kaip augo ir brendo poetas, ko jis troško, kas jį įtakojo.
       „O aš vėl laukiau saulės dėmesio. Ir staiga, visai netoli mano plūdės, iš vandens išlindo didžiulė tamsiai žalia krokodilo galva. (...). Ne juokais išsigandau (12 psl.). Ko neatmenu, neatmenu, o ilgai, ilgai neužmiršau, kaip kartą jis atbėgo pasigirti ką tik jam nupirktais naujais batukais. Dar ir dabar matau - jie buvo žvilgantys, mėlyni... Pabandžiau pasilenkęs rankute juos paliesti, - Valdukas skaudžiai įspyrė. Mama pasakojo, kad aš tada nualpau. - Tikrai ne iš skausmo, dėl nuostabos (19 psl.). O manyje - kažkokia nesuprantama baimė, namų ilgesys. Akis užplūdo ašaros (29 psl.). Tuoj pat jis ėmė ir padarė man balalaiką - irgi šaunią, skambią, su kuria, pramokęs skambinti, jau galėjau derintis prie muzikuoti mėgstančių kaimynų batsiuvių Bogužių. (...). Tėvas buvo patenkintas, kad jo darbo instrumentas sūnaus rankose skamba jaunimo šokių vakarėliuose, šeimų šventėse (...) (33 psl.). Brolis už mane buvo atsparesnis, o aš, atrodo, esu persirgęs vos ne visomis vaikų ligomis. Skarlatina, vėjaraupiais, plaučių uždegimu, difteritu... Ir ne kartą (36 psl.). Lietuvoje veikia atsikūrusi bajorų sąjunga. Aš ir mano sūnūs bei anūkai priklausome jai (38 psl.). Štai tada ir ištiko mane gėdingas dalykas: pradėjau verkti. (...). Išsitraukė iš kišenės piniginę, suradęs joje dvidešimties centų monetą, padavė man. (...). Teigiamai suveikė toks mokytojo gestas (43 psl.). Redaktorius barė, kad atsiunčiau ne savo parašytą, o kito autoriaus eilėraštį. (...). Bet ir supratau - vertinami tavo sukurti eilėraščiai (47 psl.). Lyg nusvilę, degė delnai, iš nosies pasipylė kraujas (48 psl.) Neiškentęs, aš, atsidėjęs rimtam piešimui, suolo draugui ir pakuždu: tai bent karvė, pagalys į užpakalį įkištas...
O draugas (...) išpyškina:
     - Panele mokytoja, Reimeris sako, kad jūsų karvei... (...)
     - Marš į kampą! - be jokių aiškinimų skiria man nuobaudą.
     Nusėlinau į bausmės vietą, stoviu, ašaros rieda per skruostus. Nepaprastai skaudu buvo, kad už teisingą pastabą esu taip pažemintas. (...). Tiktai - nors pirmas, bet ne vienintelis kartas, nukenčiant už teisingą kritiką (49 psl.). Tu trylikos metų vyras, tu daug ką gali (53 psl.). Batsiuviai sumanė, kad aš jiems, užsiėmusiems darbu, greta prisėdęs paskaityčiau Šiauliuose leistą laikraštį (...). Gaudavau iš jų dvidešimt ar trisdešimt centų. Priklausė - kiek valandų skaitydavau (55 psl.). Vieną tokį meilės laišką. kažkaip paliktą ant stalo, skaičiau ir stebėjausi - tiek daug grubiausių rašybos klaidų dėdė pridaręs. Gal pasijautęs mokytoju, ėmiau ir raudonu pieštuku ištaisiau klaidas (56 psl.). Už jai nupieštas lelijas atnešė man porą riestainių. (...). Ir porą mano piešinių nuperka. Dabar gerai nebeprisimenu už kiek juos pardaviau, bet tai buvo tik keliasdešimt centų. Verslas. Pajamos (57 psl). Bet piešimas dar ir kitaip padėdavo man šį tą užsidirbti (58 psl.). Po dvidešimt centų puodžius užmokėjo man už kiekvieną parduotą šuniuką ar kačiuką, kiek pats už juos uždirbo - nesakė (60 psl.). Sužinojęs, kad puodžius atsisakė mano lipdinių, Osvaldas netikėtai pasiūlė man darbo. Nudažyti jo padirbtus plūgus ir akėčias (70 psl.). Rasti buteliai - uždarbis. Nunešę į valstybinį monopolį, gausime už juos kažkiek centų (73 psl.). Parekomendavo mane spaudos agentūros skyriui išnešioti Lietuvos aido prenumeratoriams rytinę dienraščio laidą (75 psl.).
        Mane tarnystėn ir priėmė prekybininkas Baltrušaitis (...) (76 psl.). (…) vietos šaulių kuopos vadovybei jis parekomendavo mane tvarkyti jų knygynėlį (77 psl.). Sužinojęs, kad netoliese gyvenantis kaimynas Dargis turi senelio jam paliktą smuiką, Steponas sumokėjo ar ne dvidešimt litų - didelį anuo metu pinigą - parnešė ir įdavė man į rankas (…) (86 psl.). Mūsų reikalas - groti. (…) Dėkoja, į delną įdeda pinigą - kokio nominalo - priklauso nuo jo socialinių išgalių ir “honoraro”. Ir mes dėkingi.   Tęsiame ryto kelionę dar pas tris ar keturis antanus. O per Jonines varduvininkų dar daugiau (89 psl.). Nutiko taip - jau man būnant aštuoniolikos, - draugai prikalbino tapti futbolo teisėju. (…) Kišenėje - futbolo teisėjo diplomas (92 psl.). Paprašė sėst už stalelio ir parašyti prašymą priimti praktikuotis valsčiaus savivaldybės kanceliarijoje (98 psl.). Labai mizerna buvo mano alga. (Tylomis pergyvenau nuoskaudą: sekretoriaus žmona, kuri labai dažnai ilgam išbėgdavo į savo butą, gaudavo 35 litus per mėnesį, o aš - sąžiningai nuo - iki kasdien atidirbęs, tik 5). Alga iki dešimties litų padidėjo tik po metų (102 psl.). (…) patikdavo ir dėl to, kad vis atsirasdavo žmonių, prašančių parašyti kokį prašymą, surasti ir nurašyti kokio dokumento nuorašą, kartais netgi rusišką - iš senų laikų. Būdavo papildomo uždarbio (109 psl.). Na, tikrai buvo nelauktas verslas ir, žinoma, neblogas uždarbis. (…) Malonu buvo už gautus pinigėlius nusipirkti naują drabužį, apavo ir net radijo imtuvą (…) (113 psl.). Ir štai aš (buvau jau aštuoniolikos) tapau valstybės tarnautoju. Iš raštininkėlio - praktikanto - kultūros įstaigos darbuotojas (116 psl.).”
       Man tenka atsiprašyti skaitytojų: ne aš atrinkau šituos tekstus, juos atrinko Vacys Reimeris ir sudėjo į savo atsiminimų knygą. Svarbu? Didelė išliekamoji vertė? Gal - psichologams, kurie iš smulkmenų nusprendžia kaip formavosi, grūdinosi ir gludinosi ši asmenybė lyg deimančiukas. Tuo knygos apžvalgą būtų galima ir baigti, nes daugiau nieko įdomaus autoriaus gyvenime ir neįvyko, arba jis nerašė, neprisiminė... Kaip aštuoniolikos metų tapo valstybės tarnautoju - kultūros įstaigos vadovu (tiesa, tai buvo prieškaryje) taip ir liko, - Kauno radijo komiteto pirmininkas, Literatūros ir meno vyr. redaktorius, Gimtojo krašto vyr. redaktorius, Taikos gynimo komiteto pirmininkas. Nuotraukos, atrodo atrinktos ir cenzūruotos, - vidinės cenzūros ar leidėjo, neaišku. Štai parašas po viena iš jų: „Iš susitikimų ir pokalbių su poetu Antanu Miškiniu (dešinėje)“. Tik pamiršta parašyti, kad centre stovi Gimto krašto vyr. redaktoriaus Vacio Reimerio kolega Tiesos vyr. redaktorius Albertas Laurinčiukas. Lyg tai didelė literatūrinė išliekamoji vertė turėtų būti autoriaus atsiminimai apie žymius lietuvių rašytojus, mūsų klasikus. Bet kuo papildo Salomėjos Neries portretą epizodas, kad poetė jaudinosi skaitydama vieną eilėraštį, todėl įrašą teko kartoti. Bet įrašų studijoje jaudinasi visos poetės ir poetai, ypač pirmą kartą, todėl tenka įrašinėti ir po antrą, ir po trečią kartą, nebent tylos pauzes ir užsikirtimus galima iškirpti. Tiesa, dabar „karpo“ kompiuteriai, o vaško plokštelė yra vaško... Dar, švelniai tariant, neįtikino prisiminimai, kad be Vacio Reimerio nebūtų nei Vytauto Kubiliaus, nei Jono Strielkūno...
        „Atsigręžus į tą jau tolimą praeitį, norisi pasakyti, kad „Literatūros ir meno“ redakcijoje per mano redaktoriavimo dvidešimtmetį išaugo ne vienas gabus literatūros mokslininkas ir kritikas, dailės ir muzikos vertintojas, teatro specialistas.
         Beveik iš studento suolo redakcijon atėjo dirbti Jonas Lankutis, išaugęs čia į rimtą literatūros ir dramaturgijos vertintoją. Vėliau tapęs net akademiku (295 psl.). Dar dėl vieno darbštaus ir talentingo literatūros darbininko turėjau nemaža vargo. (...) Tai Vytautas Kubilius, išvaręs plačią vagą lietuvių literatūros dirvonuose, atidavęs duoklę ir socialistinei literatūrologijai... (...). Bet buvo bėda - vėlgi už tą drąsą ar įžvalgos skirtingumą, o gal ir už kur nors antitarybiškai pasakytą kokį žodį, Vytautas buvo pašalintas iš universiteto. Jaunuolis - be darbo, be alma mater prieglobsčio. Priimu jį dirbti redakcijon. (...) Jaučiau, kad už tai Vytautas buvo man dėkingas ir tada, ir jau naujais laikais (297 psl.).
       Užsiminus apie „Litmenio“ poetus, būtina papasakoti apie vieną jų. Apie Joną Strielkūną. (,,,) ... kad ir išsiblaškęs, kad ir trumparegis, Jonas kruopščiai skaitė korektūrą, palaipsniui subrendo ir kaip redakcijos literatūrinis bendradarbis, nes turėjo gerą kūrybinę nuovoką. (...). Iki šiol pats Jonas neslepia dėkingumo už tai (341 psl.).“
       Na tikrai ką pavydėtinai puikiai atsimena V. Reimeris, tai kiekvieno savo posmo gimimą, paskatas, aplinkybes ir kas po to pasakė gerą žodį, o kas ne. Visų poeto eilėraščių arba atskirų strofų, gaila, bet necituosiu, nes susidarytų visa poezijos rinktinė. Nurodysiu tik puslapius, kur poeto gerbėjos gali juos rasti:
       „Gal tokios minties paveiktas viename savo eilėraščių tariau: „O žeme auksine, o žeme molėta (...) (10psl.). „Čia man pirmą kart pravirkus, / debesėlis mojo...“ (19 psl.)“ ir t. t.
Toliau: 35 psl., 84 - 85 psl., 87 psl., 150 psl., 160 psl., 172 psl., 229 - 230 psl., 232 psl., 246 psl., 280 psl., 281 -282 psl., 304 psl., 309 - 311 psl. autorius primena savo verstus poetus. 318 psl. autorius rašo:
(...) „Su tais jausmais, kur išsiliejo,
Kuriuos mes saugosim šventai,
Sudie, Maskva, draugai mielieji,
Mus šaukia Nemuno krantai.“
      Buvo pavykę eilėraščiu pasakyti tai, ką tokia proga derėjo pasakyti. Didžiojo teatro iki kraštų užpildytą salė pratrūko ilgai netylančiais plojimais. Buvo smagu. Daug kas sveikino, spaudė man ranką. Savotiškai paspaudė ranką ir kitos dienos pagrindinis šalies laikraštis „Pravda“, Mano eilėraštis buvo išspausdintas pirmajame puslapyje (318 psl.)“.
Ir toliau: 327 psl., 340 psl., 360 psl., 363 - 364 psl., 411 - 412 psl., 426 - 427 pal., 430 psl., 455 psl., 477 - 478 psl., 481 - 483 psl., 508 - 509 psl., 563 - 564 psl., 569 - 571 psl., 593 psl., 601 - 615 psl., 617 - 618 psl., 620 - 622 psl., 627 psl., 630 - 632 psl., 634 -635 psl.
      Kas dar Vaciui Reimeriui... buvo...? Buvo daug „meilių“ ir meilužių. Bet apie tai korektiškai yra nutylima, - net ir garsesnės istorijos. Vienintelis amžinas širdies skausmas aprašytas 433 - 435 psl., „kad nepabandėme sušilti iki rojuje Adomą ir Ievą užvaldžiusios būsenos“. Atrodo, kalta buvo Justo Paleckio baimė.
      Ir ką dar atsimena Vacys Reimeris? Visas išgertuves, - kas ką, kaip ir kiek gėrė, kokias nesąmones kalbėjo, kokios istorijos ir nesusipratimai vyko. Visi - tiek laikraštininkų, tiek rašytojų „anekdotai“ - šimtą kartų girdėti. Tiek istorija apie Kipro Petrausko muilą, tiek Stalinui skirtas palinkėjimas „ ilgų ligų metų!“.

Jonas Kontrimas

Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Poetas ir fotografas Darius Jurevičius: "vaizdas vis tiek niekur nedingsta"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama