Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Dzūkų estafetė

 


         Gintaras Bleizgys giriasi, kad savo „Estafetę“ rašė lygiai dešimt metų, o aš bandžiau perskaityti irgi dešimt kartų. Lyg su mašina važiuotum per pažliugusią žemę, - vienoje vietoje pabandai – įstringi, kitoje – vėl ratai purvą mala...
        „Kas ištrėmė mus į nunykusią, trumpų dienų žemę? Amžiną darganą. Grikši žvirgždas nuo temstančio lietaus. Aš nenoriu nė vienos dienos atgal. Bijau nors sprindžio atgal. Kaip galiu gyvent su tokia baime? Kaip galėjau dar tiek išgyvent? Vienais metais buvau žūtbūt pasiryžęs nugalėti tą šalčio baimę. Prasideda naktis. Vyniojasi į spalio pabaigos pašalą. Jau ne taip šalta kaip kadais, laukiant Vėlinių. Bėgant metams, nustojau jausti šaltį. Nebežinau, ką valgau. Galėčiau slaugyt mirusiuosius. O mirusieji niekada su manimi nekalba. Sapnuose jie visad laikosi nuošalūs ir tylūs, liūdni. Ir guliu dabar, vidurnaktį, pabudęs iš košmariško sapno, iš juodumos, guliu kiek galiu atsimerkęs, įsistebeilijęs į kitą košmarišką juodumą, ir esu vienas. Vienas vienas, vienišesnis, pats vienišiausias...
        Kai užsimerki, atrodo, krenti į juodą bedugnę, tokią juodą, kad nieko nebėra, tik juoda ir baisu, nesupranti, ar čia miegas ima, ar čia jau paskutinioji, galva kvaišta, pykina, o paskui jau nebe... Apalpt tai jau seniai nebijau. Lieki vienas tuštumoje. Ir jau keletas metų, kai man iš viso tik prietema. Ir jokio gyvenimo džiaugsmo. Depresija – tai ne liūdesys, ne naktis, ne romantika. Kodėl? Kodėl rašau visas šitas nesąmones? Gėda. Peržengiau ribą. Kažkas manyje pasikeitė. Atminties nebeliko. Atmintyje esu nereikalingas. Frustruotas. Atmintis manęs nepažįsta. Kur yra tavo vieta, jeigu tau nebėra vietos. Sąmonės dirvožemyje.
        Šiuo metu man įdomiausias klausimas – daiktų išsidėstymas laike. Tiesiog ruduo. Tiesiog meldai. Tiesiog valtis. Tiesiog vagos ežere, valties išartos. Tiesiog debesys. Tiesiog diena. Tiesiog lieptai, krūmų priaugusios pakrantės. Tiesiog aš. Tiesiog pasaulis. Kvapas? Tamsa? Kūginiai medžiai? Krūmai, lapai, žolė, šnarėjimas? Tyla? Lietus? Gyvename kaip kokios žuvys vandenyno gelmėse, kelių kilometrų gylyje, amžinoje tamsoje, kur nėra augalijos, tokios suplotos, ilgauodegės žuvys, tarsi gyvatės ar drakonai, visokių elektros išlydžių pilnos.“
         Toks Gintaro Bleizgio esė yra nuo knygos 5 iki 84 psl. Visa esencija, visi tirščiai. Kažkada knygų skaitymas priminė mįslę apie kiaušinį: pramuši ledą – rasi sidabrą, pramuši sidabrą – rasi auksą. Perskaitysi tekstą – rasi potekstę, suprasi potekstę – rasi prasmę. Tik ne šituose esė. Čia jau kaip su kopūstu, - kiek paviršiaus lapų, autoriaus pozų benuplėštum, vis tiek „kopūstas“. gali tuos esė skaityti nuo pradžios, nuo vidurio, nuo pabaigos, jų eilės tvarka taip pat neturi prasmės. Gali, kaip ir padariau, paimti po porą sakinių iš kiekvieno esė, - jie puikiai vienas prie kito tinka. Jeigu knyga baigtųsi 84 psl., sakyčiau, tai puikiausia krizinė knyga. Pridėk dar gripo pandemiją, lapkričio lietų ir jau gali eiti pas Aplinkos ministrą klausti, kur artimiausia sausa šaka.
          Būčiau melagis, sakydamas, kad yra tik šitas, mirtinos depresijos sluoksnis. Yra dar išsami ligų istorija.
          „Kai mano žmona laukėsi (...)“. „Kai mano žmonai darė širdies operaciją...“. „Praėjo metai po žmonos operacijos, dešimt metų po močiutės mirties, ketveri – mano dukrai“. „ Buvo jį ištikęs insultas, dvi paras gulėjo be sąmonės“. „Kai stuburo slanksteliai sugrįžta į vietą, - aiškina man ortopedas, - tada atsipalaiduoja šalia jų esantys audiniai, į juos plūsteli daugiau kraujo. Todėl ir pajunti šilumą“. „(...) dabar kartkartėmis reikia gydytis prostatą kaip kokiam senam diedui“. „Ir ta psichiatrė, kuri taip stebuklingai mane pagydė...“. „(...) nes kai per operaciją nesusilaikęs kostelėjau, tai kraujo čiurkšlėm, kaip per kokį dažasvydį, gydytoją nuo galvos iki kojų išraudoninau“. „2004 –ųjų pavasarį nusižudė mano žmonos giminaitė“. „(...) ir jos tėvas pasikorė, kai ji buvo dar vaikas...“. „Kai pradedu ypač smarkiai rūgauti, girdžiu, kaip polipą iš skrandžio pjaunanti gydytoja (...)“. „Norėjau papasakoti, kaip savo kailiu patyriau, kad prostata tikrai yra antroji širdis“.
           Būčiau melagis, sakydamas, kad yra tik šitie du sluoksniai. Yra dar du sluoksniai pavardžių. Vienas – tik autoriui žinomų: Ona iš Bučiūnų, Rima, Šumkauskienė, Stabingiai, Rėkus, Jeriomkina... Jie švysteli viename kitame epizode, bet netampa esė „stuburu“, kaip Mikas beveik novelėje „Tas, kur sėdi ir pučia į ausį“.
           Antras sluoksnis pavardžių, tai tiesiog „razinos“. Ir Gintaras Bleizgys maloniai prašosi į tą sluoksnį, nes su jais bendravo: Tomas Venclova, Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė, Petras Dirgėla, Bronys Savukynas, Bložės, Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas ir t. t.
           Bet kad būtų svaresnė ta jo „razina“, autorius ją papuošia dar trimis epizodais, kurie, matyt, turėtų autorių įrašyti jau į “nemirtingųjų“ lygį.
           „Ir buvom atvažiavę su tokiu juodu nauju „Mercedes“ džipu. (...) šita mašina kainuoja du šimtus tūkstančių litų“ (psl. 85). „Na, vaikštinėjome su Giedrium Klimkevičium po Klimkynę...“ (psl. 132). „Esu skolingas milijoną, o po mėnesio ruošiuosi skolą padidinti iki keturių milijonų“ (psl. 138).
           Skaitai ir stebiesi, kodėl autoriaus veidas nematytas „Žmonėse“, kartu su visais kitais milijonieriais. Bet gal čia autoriaus fantazija. Liguistas „išmislas“. Kaip kad niekaip kitaip negaliu paaiškinti „Estafetės“.
            „O šią knygą pirmiausia skiriu mamai ir savo vaikams. Čia ne knyga. Čia – taip pat estafetės lazdelė“, - rašo autorius.
            „Bežiūrint „Panoramą“, prie manęs priėjo žmona, pakėlė ranką ir rodydama į delno briauną, pareiškė, kad jos ranka tokia stipri, jog galėtų plytas skaldyti. Tai duok man per galvą, pasakiau jai. Ji davė man per galvą. Tada priėjo dukra ir pasakė, kad ir ji nori duoti per galvą. Tai duok, pasakiau jai. Ji irgi davė“ (psl. 207).
             Taigi, knyga yra skirta vaikams kaip auklėjamoji priemonė. Matyt, tas „vaikiškasis kodas“ ir pritraukia didelį knygos mylėtojų būrį, nes yra suprantamas visiems, kurie dar tik ruošiasi žengti į literatūrinį gyvenimą. Situacija troleibuse (ne iš „Estafetės“):
             „- Tėveli, o „šūdas“ yra negražus žodis?
             - Negražus, tyliai kalbėk!
             - Tai kodėl Petriukas sako „šūdas“ ir „šūdas“?
             - Jis negražiai kalba, tyliau!
             - Aš jam ir sakau, kad „šūdas“ yra labai negražu, nes su šūdu gali visas išsišūdinti...
             - Užteks! Lipam lauk!
             - Bet čia ne mūsų stotelė, ot, šūdas.“
            Taigi, „Estafetė“ tikrai yra bėgimas ratu, su mažais „vaikiškais“ pabandymais praplėsti literatūros „padorumo“ ribas. Jeigu š. į tekstus prideda ir tas, ir kitas rašytojas, tai Bleizgys bando sudėti dar didesnę, įmantresnę krūvą.
            „Europa – senų bobučių ir senų diedukų su nenašiomis birkutėmis kraštas“ (psl. 46). „... bet apsimyža. Žiūri sau į klyną, klaupiasi“ (psl. 101). „... atsisek klyną ir daryk čia...“, „šūdo, sakau ir rodau jai špygą“ (psl. 103), „einu tavo pyz...on“ (104).
            Aišku, kad tai tik išrankiotos citatos, bet tokiai nestorai 133 psl. knygai tualetų ir su tuo susijusių reikalų yra tiek, kad jie tampa pagrindine knygos kvapo linija. Taigi:
            laikas – lapkritis, naktis;
            vieta – operacinės ir kapinės;
            būsena – mirties baimė;
            mintis - koks autorius šaunuolis tokiame suš... pasaulyje.


Jonas Kontrimas

Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Poetas Jonas Liniauskas: "kiekvienas turi savo eismo taisykles"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama