Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Literatūros kritikas Valentinas Sventickas: "be kaklaraiščio geriau"

 

Ričardas. Pats esi visuomenės oficialus žmogus, anksčiau vadindavo veikėjas, todėl būtina elgtis padoriai ir dėvėti kaklaraištį. Knieti žinoti apie kaklaraiščio reikalus, ar tai prievarta?
Valentinas. Šiaip aš nenorėčiau kaklaraiščio nešioti. Bet kai pradėjau dirbti Rašytojų sąjungos valdybos sekretoriumi, vieną kartą Juozas Baltušis sako: gal visgi tu pasirišk kaklaraištį, visko būna tam tavo darbe, tai tenka pas kokią valdžią eiti, tai atstovaut. Dar dažniau būdavau su kaklaraiščiu tuo metu, kai dirbau Rašytojų sąjungos pirmininku.

Bet štai šiandien turėjau oficialių priedermių: vesti Antano Vaičiulaičio parodos atidarymą nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir išleistos knygos sutiktuves, netgi kalbėti per „Panoramą“, bet išdrįsau vis tik ateiti su marškiniais ir be kaklaraiščio. Taigi vienokios ar kitokios pareigos, statusas verčia vienaip ar kitaip elgtis. Dabar, kai jau nebepirmininkauju, o esu leidyklos vyriausiasis redaktorius, jaučiuosi šiek tiek laisviau. Ir kai tik galiu, tai ir nepasirišu.
Ričardas. Aš galvojau, kad pagal nuotaiką. O kokiu būdu išmokęs ar išmokytas užsirišti mazgą? Juk labai sudėtingas dalykas.
Valentinas. Mačiau piešinį ar brėžinį gerų patarimų žurnale. Tai pamėginau, ir iš karto pavyko. Ir ligšiol taip darau. Nors žinau, kad yra visokių mandresnių būdų užrišti ar padaryti didesnį mazgą, bet aš jau nieko nepakeisiu. Kaip išmokau būdamas aštuoniolikos ar devyniolikos metų, taip ir bus.
Ričardas. Visi žmonės gyvena ir miršta, bet visiems ateina laikas atostogauti. Kokių atrakcijų prasimanot atostogoms? Ar yra svarbu išvažiuoti toliau, ar svarbu yra atsiriboti nuo visuomenės ir tautos, ar svarbu yra gulėti prie jūros?
Valentinas. Kasdieniniai darbai ir bendravimo perteklius, reikalingi ar tiesiog privalomi pokalbiai, gana intensyvaus darbo aplinka vis tiek nualina, ir tada pabėgti yra labai svarbu. Bet pabėgti tik į Lietuvą. Kur nors toliau nenoriu. Anksčiau neretai nuvažiuodavau į Nidą, į rašytojų kūrybos ir poilsio namus. Ten susitardavo ir susitikdavo būreliai žmonių. Mano atveju, tai Rimkevičių šeima, Karčiauskų šeima, Barysų šeima, Undinė Nasvytytė su vyru ir sūnum Kipru, kiti. O to buvimo kartu daugiausia reikėdavo dėl krepšinio, kurį žaisdavom kurioj nors Nidos aikštelėje. Su visom aistrom ir kojų sukinėjimais. O Nidoje visko yra labai daug. Yra pušys, yra jūra, yra kopos. Viena iš svarbesnių užduočių per atostogas yra prasimanyti kiek nors vienatvės, kurios šiaip labai trūksta. Per atostogas esu skaitęs, pavyzdžiui, Thomą Manną, šiaip sudėtingesnę literatūrą. O dabar viskas gerokai pasikeitė. Prieš ketvertą metų nusipirkom sodybą Mardasavo kaime. Tai dabar nuo pavasario iki rudens visi savaitgaliai ir atostogos tik ten. Didžioji laiko dalis praeina su visokiais ūkio darbais. Tarkim, medžio darbai man visai patinka. Tai kali, tai pjauni, tai šienauji. Be to, ten yra Merkys ir miškas, einu grybauti, nesvarbu, rasiu grybą ar ne. Svarbu tiesiog pasivaikščioti po mišką. Ir pasimaudyti. Kai tik pripuolu prie vandens, – beveik nesvarbu, kokia jo temperatūra. Per atostogas labai retai pasitaiko, kad ką nors parašyčiau. Toks atitrūkimas – vienas iš geriausių poilsių, kai imiesi tiesinti kokias kreivas duris. Tai tampa vieninteliu užsiėmimu, ir pamiršti knygas, literatūras ir priedermes. Čia ir yra tikros atostogos.
Ričardas. Kokia buvo Paties vaikystė? Ar dažnai atminties takai jon veda? Kas tada buvo svarbiausia žvelgiant iš šiandienos?
Valentinas. Mūsų šeimą ištrėmė, kai buvau trejų metų. O kai grįžome į Lietuvą, buvau aštuonerių. Tai kas tada atsitiko? Vaikas nuo savo įprastos aplinkos buvo atplėštas jėga. Tačiau vaikas visur susiranda savo išmonių, žaidimų, prisitaikymų. Vagonas tai vagonas, barža tai barža, taiga tai taiga. Jei nėra ką valgyti, tai susirandi kedro riešutų. Dabar, jau kaip literatas, sakau, kad skaudus buvo pasitraukimas iš lietuvių kalbos aplinkos, iš tarmės. Aš baigiau beveik dvi klases rusiškai, o parvažiavus teko pačiam iš Cvirkos pasakų mokytis lietuviškai ir vėl iš naujo į antrą klasę eiti. Tai šitie dalykai, aišku, yra palikę pėdsakų. Mes buvom šeši vaikai, ir sugrįžus iš Sibiro įsikurti savo buvusiuose namuose ne taip greitai ir lengvai pavyko. Visi ten turėjom savo darbų. Kai tėvui pasakydavau, kad man reiktų pamokas paruošti, jis atsakydavo: padaryk padaryk viską ir eik. Kada užsispirdavau ką nors perskaityt, pasislėpdavau ant aukšto. Kaip paskui šitie dalykai įsirėžia į sąmonę ar pasąmonę, – ką aš žinau.

Ričardo Šileikos "BLICAS"


Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Knygos dailininkas Andrius Surgailis: "svarstyklių lėkštės turi susilyginti"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama