Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Pranciškus Kybartas. Krokuvos skaitymai

 

Iš Krokuvos grįžau prieš kelis mėnesius ir pamačiau, kad apie lenkus ir Lenkiją, santykius su jais, nebus lengva rašyti. Nors... O kada buvo lengva? Dėl to karo. Kada jis prasidėjo? Seniai seniai, Niekada.
Kai vyksta koviniai veiksmai, tegu žodžiais, privalai būti kurioje nors pusėje, saviškių, tarkim. Bet aš buvau ką tik priešų teritorijoje ir mačiau, kad jie prieš mane nekariauja. Nes tai – ne mūsų karas. Mums bandoma įteigti, kad mes kariaujam. Apie tai rašo laikraščiai, kalba televizoriai. Daugiau nieko.
Dažniausiai tai, kas kvaila, daroma iš smagumo.

1.

Paprastai atsidūręs svečioje šalyje išsitraukiu fotoaparatą ir pleškinu į visas puses.
O Krokuvoje to daryti nekilo rankos. Nes nenorėjau būti palaikytas šnipu. Šiemet kaip niekada per pastaruosius 20 metų padaugėjo ženklų išduodančių, kad Lenkija ir Lietuva tebekariauja. Tiksliau, kad beveik prieš šimtmetį užsimezgęs karinis konfliktas atsinaujina naujuose frontuose. Tiesa, dabar kaunamasi be kraujo ir parako – viskas išvirto į informacinį karą visais medijų frontais. Bet dūmų dar daugiau, nei šaudant iš patrankų.
Nors po Antrojo pasaulinio karo raudonieji režimai abi tautas kuriam laikui buvo suvieniję akistatoje su bendru priešu, o po to lenkai ir lietuviai atsidūrė po tais pačiais kariniais ir ekonominiais skėčiais, vėl viskas grįžta į pradžias.
Vieną dieną pabundi, paskaitai laikraščius ir sužinai, kad Lietuva ir Lenkija karo veiksmus atnaujina. Kitą dieną regi per televizorių, kad lietuviai su lenkais tebėra sąjungininkai.
Lietuviams su lenkais niekada nebuvo nuobodu. Lenkams su lietuviais – irgi.

2.

Kai prisiminę tarpusavio konfliktus tradiciniu – kaltinimų ir skriaudų perskaičiavimo – būdu susiremia lenkų ir lietuvių laikraštininkai – tuomet norisi atsiriboti. Tai ne mano karas. Aš nekariauju. Esu poetas, pažįstu kažkiek lenkų poetų ir mes šituos tebepūliuojančius šimto metų skaudulius galim išspręsti civilizuotai.
Tai nebūtų greitas ir lengvas sprendimas, bet rezultatas išeitų teigiamas: prasidėtų ilgas, bet užtikrintas gijimas. Galiu pasufleruoti pirmą ir svarbiausią konflikto sprendimo žingsnį: mums reikia susėsti ir kalbėtis. Tai daryti turi tinkamos kvalifikacijos žmonės: filologai, kultūrologai. Gal – religijotyrininkai. Dėl istorikų – labai abejoju, nes pačios patraukliausios istorikų teorijos paprastai tenkina tik vieną konfliktuojančiąją pusę. Dėl politikų ir profesionalių diplomatų – dar mažiau optimizmo: šitie per daug priklausomi nuo antraeilių dalykų – ekonomikos vektorių, protokolinio tuščiažodžiavimo ir amžinojo nomenklatūrinio įšalo.
Suprantu – tai utopija. Filologiniai argumentai retai suveikia politikoje.
Ir vis dėlto dar didesnė utopija – tikėtis, kad konfliktus išspręs finansininkai ar generolai. Nes lietuvių – lenkų konfliktas iš esmės yra kultūrinis, tiksliau – filologinis. Mano įsitikinimu, pralietą kraują ir atsiradusią neteisybę gali nuramdyti tik žodžiai. Ne ekonomikos vienetai, ne teritorijų perdalijimai, ne valstybės galvų vizitai, ne protokolinės kalbos. Paprasčiausiai žmonės turi išsikalbėti kaip žmonės.

3.

Mano protėviai priėmė iš lenkų katalikybę. Lenkai iki šiol didžiuojasi evangelizavę neva laukinius baltus – paskutinius Europos pagonis. Mes irgi galim didžiuotis, kad krikščionybę mūsų protėviai priėmė, kiek tuomet buvo įmanoma, oriai: ne kryžiuočių kalavijuočių ordinai primetė ugnimi ir krauju, o, atlaikę du šimtmečius trukusį visos Vakarų Europos karinės mašinos spaudimą, patys pasirinko kūmus lenkus.
Viskas daugmaž gražu – ir krikštijimasis, ir Liublino unija – 1569 metais sujungusi mus į Dviejų tautų respubliką. Tik viena smulkmena: kartais susidaro įspūdis, kad lenkai įsivaizdavo, kad su katalikybe (polska wiara) jie mums tame pačiame pakete atnešė dar dvi gėrybes: lenkų kalbą ir kultūrą. Suprask – jei esi katalikas, kalbėk lenkiškai.
Iki XIX amžiaus pabaigos Lietuva buvo formaliai katalikiškas, dvikalbis (kilmingieji ir miestiečiai kalbėjo lenkiškai, ir tik prastuomenė – lietuviškai), lenkų kultūros kraštas. Visa, kas lietuviška, buvo laikoma etnografiniu egzotizmu ir pagoniška velniava. Nors ir nejučia, bet Abiejų tautų respublikoje lenkai buvo pavirtę didžiuoju broliu, abi tautos sugyveno puikiausiai, išvien kovojo sukilimuose prieš carinės Rusijos okupaciją tik – pagal lenkų versiją – viskas klostėsi teisingai, o žvelgiant iš lietuvių pozicijų – lietuviškasis naujojo darinio sandas nyko.
Ir tik tada, kai XIX a gale saujelė „litvomanų“ pradėjo regzti tai, ko išdavoje turime dabartinę Lietuvos Respubliką, lietuviai lenkų patriotams pradėjo atrodyti provincialūs nesusipratėliai. O gal priešingai – tuo metu visoje Europoje buvo „Tautų pavasaris“, nacijos vadavosi iš svetimų, atgyvenusių imperijų. Gal pati Abiejų tautų respublika buvo atgyvena.
Deja, taip. Bent jau atrodė visiškai nepasiteisinusi. Pats didžiausias lietuvių – lenkų brolavimosi paradoksas: 1569 metais jungėmės, kad būtume stipresni karine prasme, o per nepilnus tris šimtmečius tapome tokie silpni, kad 1795 metais galutinai Abiejų tautų respubliką pasidalino kaimynai – rusai, vokiečiai ir austro-vengrai.
Smulkmenų nežinau kaip ten lenkai, bet lietuviai atgimą grindė filologija, etnocentrizmu, atsiribojimu nuo to kas bendra su lenkais. Czesławas Miłoszas pastebėjo, kad XX a pradžioje atsikurianti Lietuva yra filologinis projektas, bet mažai kas jį išgirdo ir tuos jo žodžius ėmė domėn – gal dabar būtų daugiau supratimo, dėl ko lietuviai tiek ilgai negali apsispręsti dėl lenkiškų pavardžių rašybos. Daugybei lietuvių lenkiškas raidynas asocijuojasi su pasikėsinimu į filologinį, o tai reiškia – ir politinį – suverenitetą.
Neturiu teisės kaltinti lenkų, kad jie nesupranta kai kurių lietuviškų realijų, nes patys lietuviai savo kalbos grynumą gina tik konfliktuose su lenkais. Gimtąją kalbą naudoja kaip vėzdą neesminiams ginčams spręsti. Angliškų w – pilnos Lietuvos miestų gatvės, bet tai niekam neužkliūva.
Asmeniškai aš leisčiau tas lenkiškas w (nors ir esu gana nepakantus savo kalbos darkymui), bet neturiu neatremiamų argumentų, kad tai būtų teisinga. Be to, toje stovykloje, kurie priešinasi lenkiškoms raidėms yra daugybė šviesių žmonių, kuriuos gerbiu. O taip pat ir jų nuomonę. Bėda ta, kad lietuviai tarp savęs per mažai kalba tais klausimais. Daugelis garsiausiai šaukiančių per mažai pažįsta savo raštijos istoriją. Nematė pirmųjų lietuviškų knygų originalios ortografijos.
Tokius samprotavimus kai kurie radikalesni lietuviai palaikytų nacionalinių interesų išdavimu. Ką padarysi. Galiu tik pasidžiaugti, kad bent radikalams tai rūpi. O ir šiaip – kuo daugiau pamišėlių, tuo kūrybiškesnė tauta.

4.

Nuo ko pradėjau šitą savo mėnesio Krokuvoje ataskaitą? Nuo fotografavimo? Apie turistinius vaizdus – neturiu ko papasakoti. Per pirmąsias dvi savaites Krokuvą išvaikščiojau skersai išilgai ir nė karto iš kuprinės neišsiėmiau fotoaparato. Kodėl? Atsakymų (tiksliau – klausimų) yra bent kelios dešimtys, ir jie veržiasi per mano gerklę. Visi vienu metu.
Kol atryji vieną klausimą, kol jį manaisi išsprendęs, jo vietoje atsiranda dar du.
Kai kurie klausimai yra tokie, kad rimtu veidu neišspręsi. Juos reikia arba apžaisti, arba atidėti ateities kartoms, kurios, aš tikiuosi, bus gudresnės nei mes.
Vaikštant po istorija permirkusią Krokuvą net spengia nuo neišsikalbėtų dalykų. Viena vertus – aš neturiu ko perkrauti (reset‘inti), nusiplaunu nuo trinties. Kita vertus – ignoruoti informacinį foną beveik neįmanoma. Istorijoje klaidų, kvailysčių ir neteisybės ko gero daugiau nei gražių dalykų. Tamsiosios atkarpos labiau įsimena, dėl to patartina į juodulius žiūrėti estetiškai.
Daugybė mano artimų bičiulių pabuvojo Krokuvoje anksčiau už mane todėl aš buvau ne kartą paskandintas krokuvietiškose superlatyvuose. Taip, sutinku, Krokuva – vienas gražiausių mano matytų miestų. Tik va – kaip čia nieko neįžeidus, o ypač – draugų lenkų – Vilnius truputį gražesnis. Viskas, kas yra gražaus Krokuvoje, turi savo citatą Vilniuje. Kartais visai išvirkščią. Bet nuo to – dar gražiau. Yra visokių versijų, kodėl Lenkija 1919 okupavo Vilnių su aplinkinėmis žemėmis. Mano versija – dėl grožio. Nuo Homero laikų pasaulyje didžiausios kvailystės iškrečiamos, kai grožis apsuka galvas. Lenkai yra estetai iš prigimties, o Vilnius traukia kiekvieną estetiškai išprususią asabą kaip magnetas.
Vilnius pranašesnis už Krokuvą paslaptingumu ir patraukliu netobulumu. Tai neįrodoma žodžiais, reikia patiems pamatyti.

5.

Daugiausiai apie miestą ir visą šalį man pasako knygynai, tiksliau – poezijos lentynos. Jei lentynų, kuriose išrikiuoti eilėraščių tomeliai santykinis plotas yra ne didesnis nei 1 : 100, lyginant su visų lentynų knygyne plotu, tuomet viskas tvarkoje – šalį valdo racionalūs sutvėrimai, padėtis stabili, perversmų nenusimato.
Peržvelgus eiliuotų spaudinių rietuves darosi aišku, kad Krokuva – labai kultūringas miestas, kuriame abėcėline tvarka taikiai sugyvena genijai ir grafomanai. Ir tų, ir tų – apylygiai.
Iš lietuvių pirmiausia aptikau Knuto Skujenieko knygelę. Taip, jis latvis, bet Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys. Kaip ir Czesławas Miłoszas – lenkas, bet ir lietuvis. Keli procentai lietuvių Miłoszą laiko lietuviu, kaip ir keli procentai lenkų, kurie abejojo, ar verta poetą laidoti bažnyčioje, nes jis, neva, buvo neuolus katalikas, vadinasi, ne visiškai lenkas.
Po kelių dienų rausimosi po knygynų lentynas aptikau Tomo Venclovos knygelę „Seinų eilėraščiai“ – lietuvių, lenkų, rusų ir anglų kalbomis. Be Venclovos, regis, niekas daugiau lietuvių literatūros Krokuvos knygynuose nereprezentuoja. Taip, Venclova didis ir garsus, bet iš vieno medžio apie mišką nedaug tepasakysi. Galiu lažintis, kad jei ne artima Venclovos bičiulystė su Miłoszu, ir ne tas faktas, kad pusę metų šis lietuvių egzodo poetas praleidžia JAV, kitą pusę – Krokuvoje, nebūtų nei „Seinų eilėraščių“ Krokuvos knygynuose. Geo-biografinis atsitiktinumas. Poezija – kaip priedėlis prie buvimo tinkamu laiku reikiamoje vietoje.
Kita vertus – nieko keisto – lietuviai nuo seno garsėja tuo, kad apie juos nieko nėra žinoma. Už tai mes apie lenkus žinom beveik viską (o gal tik tiek, kiek reikia) – Lietuvoje nuolat pluša visas tuzinas puikiausių vertėjų iš lenkų kalbos.
Asimetrija? Taip. Tačiau kas geriau – žinoti apie kitus, ar pačiam būti žinomam? Renkuosi žinojimą. Ir mano pasirinkimas yra teisingas, nes kito varianto nėra.

6.

Tiesa, nepaminėjau dar vieno bendro poeto – Adomo Mickevičiaus (Adam Mickiewicz). Gal ir tikėtina nepastebėti jo knygų, tačiau paminklo centriniame Rynek Główny neužeiti – neįmanoma. Lietuviai iš visos jo kūrybos pasiėmė vieną eilutę: „Litwo! Ojczyzno moja!“ ir įsidėjo į himną. Lenkai pasiėmė visa kita. Teisingos dalybos, tačiau, ko gero, iš čia ir buvo kilusi visa sumaištis. Bene kiekvienas lenkas nuo mažumės deklamuoja minėtąją poemos „Ponas Tadas“ eilutę, kuri ir sąmonei, ir pasąmonei diktuoja, kad Lietuva – jų tėvynės dalis. Ar panašiai. Lietuviai savo ruožtu turi kiek kitokią versiją. Taip jau atsitiko, kad nežymūs versijų skirtumai privedė prie karinio konflikto, ilgus dešimtmečius trukusios karinės padėties. Ir įtarumo dabar.
Kvaili interpretacijų karai peraugę į ambicijas ir kraujo praliejimą.
Kai susiduri su tokiais kaip Mickevičius, randasi proga pagalvoti apie tai, kiek Lietuva davė pasauliui. Ir ypač – Lenkijai.
Dabartinė Lietuva visus, kurie kūrė ne lietuvių kalba, praktiškai atidėjo į šalį, tarsi neapsispręsdama, kaip juos traktuoti. Kad Mickevičius ar Miłoszas yra ir lietuvių kultūros atstovai, pripažįsta vienetai.
Iš pačių lenkų girdėjau, kad jie tuos savo tautiečius, kurių pavardės su priesaga –iewicz, laiko lietuvių kilmės lenkais. Kiek čia tiesos? Mackus, Mickus, Mockussu prisegtomis lenkiškomis „kilmingomis“ priesagomis. Taip radosi Mickiewicziai, Mackiewicziai, Mockiewicziai?
Aš tik spėlioju. Užsiimu liaudiška etimologija. Mūsų regione tai populiaru. Teisinga tai, kas gražu ir patogu.

7.

Viena svarbiausių gatvių Krokuvoje pavadinta Pilsudskio garbei, kurio protėviai, žemaičių didikai Giniotai, valdę Pilsūdo dvarą XVI amžiuje persivadino į Piłsudskius. XIX amžiaus viduryje Piłsudskiai iš Žamaitijos persikėlė į Zalavo dvarą netoli Vilniaus. Ten ir gimė Jozefas Piłsudskis didysis Lenkijos maršalas, kuris save laikė gente lituanus, natione polonus – kaip ir įprasta daugeliui savanoriškai sulenkėjusių lietuvių didikų. Jis Lietuvą matė viename įmanomame amplua – autonomija Lenkijos federacijoje. Lietuvis pagal kraują tapo vienu didžiausių visų laikų lenkų patriotu. Baisiai gražu.
Viena vertus keista, kad lietuvių kilmės kariūnas vadovavo Lenkijos kariuomenei 1919 metais okupuojant Vilniaus kraštą. Kita vertus – nėra kuo stebėtis. Lenkai visuomet lenkė lietuvius viešaisiais ryšiais, įvaizdžio kūrimu – o kartais, pripažinkime – ir machinacijomis.
Lenkai jau nuo XIV amžiaus vykdė lietuvių masinimo programą su maždaug tokiu šūkiu: „Junkis prie mūsų; lenku būti – kieta“. Ir tas veikė. Net pavydas ima – kaip tai puikiai veikė. Lietuviai tapdavo lenkų patriotais, o jais tapę verbuodavo kitus lietuvius pasekti jų pavyzdžiu. Daug kas Lietuvoje pyksta dėl lenkų apsukrumo, bet pykti nėra ko – lyg ir niekas su rimbu nepolonizuodavo. Jie tik kūrė patrauklų įvaizdį.

8.

Įvaizdis ir sumanumas lenkams padėjo tapti didele ir galinga šalimi. Kitos išeities jie neturėjo. Seniai seniai, dar XIV amžiuje, kai Lietuvos didžioji kunigaikštystė (LDK) už Lenkijos karalystę buvo didesnė daugiau nei trigubai, o lietuviai buvo pagonys ir gana dažnai engdavo lenkų žemes (viena didžiojo kunigaikščio Gedimino dukterų tekėdama kaip kraitį gavo 26 000 lenkų belaisvių), lenkai turėjo susigalvoti planą, kaip apsieiti su tais lietuviais. Ir jie sugalvojo. Kadangi jėga įveikti šansų nebuvo, teko tramdyti gudrumu.
Mano tautiečiai spjaudosi, bet man lenkų planas atrodo labai humaniškas, kuris skambėtų maždaug taip: nebūtina prieš lietuvius kariauti, žudyti juos, jei galima juos atversti į lenkus. Gerumu, titulais ir dovanomis.
Tokiam lietuvių didžiūnui Jogailai (joti gailiai reiškia joti smarkiai) buvo pasiūlyta Lenkijos karūna ir nepilnametės karalaitės Jadvygos ranka. Karūną, žemes ir ranką Jogaila (lenkai jį pervadino į Władysław II Jagiełło) paėmė, tik karalaitės širdies, istorinių šaltinių duomenimis (žr.: Norman Davies, Dievo žaislas: Lenkijos istorija), taip ir neužkariavo: liudininkai teigia, kad Žalgirio-Grunwaldo mūšio metu ji karštai meldėsi, kad lietuvių-lenkų ir kitų sąjungininkų kariuomenė tame lemiamame anų laikų mūšyje pralaimėtų kryžiuočiams. Laimei, Jadvygos maldų Dievas neišgirdo arba nepaisė, todėl dviejų lietuvių Vytauto ir Jogailos vadovaujama sąjungininkų pulkai 1410 metais sutriuškino elitinę Vakarų Europos militaristinę rinktinę.
Tai įsimintinai pergalei pažymėti Krokuvoje stovi paminklas raitam Jogailai ir pėsčiam Vytautui. Lietuvių akimis žiūrint – Vytautas iškilesnis karvedys strategas, išplėtęs LDK teritorijas iki Juodosios jūros ir beveik iki Maskvos vartų.
Kvaila yra pykti dėl istorijos interpretacijų – vis viena šiame keistame atsitiktinumų moksle viršus bus ne tų, kurie turi daugiau įrodymų, o tų, kurie savo versijas geriau pateikia. Visur viešieji ryšiai ima viršų.

9.

Lenkų kalbos ir kultūros pranašumo įvaizdis XIX amžiaus Lietuvoje buvo toks absoliutus, kad daugeliui lietuvių įvarė rimtų kompleksų. Vyskupas Antanas Baranauskas parašė poemą „Anykščių šilelis“ ne šiaip sau iš įkvėpimo, o pirmiausia tam, kad lenkams įrodytų, jog lietuvių kalba irgi įmanoma rašyti poeziją.
Nuo tų laikų daug kas pasikeitė, tačiau praraja tarp didžiųjų kalbų – literatūrų ir tarp mažųjų – tebeegzistuoja. Ne, man nereikia įrodinėti, kad ir lietuvių kalba įmanoma kurti poeziją. Dažniausiai išvykus į užsienį tenka aiškinti, kad lietuviai nėra nei rusai, nei lenkai, nei slavai apskritai. Būtent lenkai yra vieni iš tų nedaugelio, kuriems pakanka prisistatinėti minimaliai. Jie apie mus daug žino, kad ir iš nuogirdų (lietuvių literatūra verčiama į lenkų vis dar itin retai). Mes apie lenkus žinome pakankamai daug, o ir bendrų temų yra aibės.
To, kas kiršina tautas, plika akimi nepamatysi. Nebent pavieniuose laikraščiuose. Bet laikraščiai – išmetimui. Pakanka valandą pasėdėti su išsilavinusiu lenku ir prieštarų nebelieka. Ne kartą įsitikinau: kuo lenkas geriau žino istoriją, tuo labiau myli lietuvius.
Ir vis dėlto net ir laikraščiuose galima rasti paguodos bet kuria tema: man viešint Krokuvoje beveik per visas medijas nuvilnijo naujausi duomenys iš apklausų apie lenkų – vokiečių santykius. 1990 metais 20 procentų lenkų į vokiečius žiūrėjo teigiamai, o 80 – itin neigiamai. Pamėginsiu apytiksliai išversti nugirstą lenkišką priežodį – jau geriau su velniu obuolauti, nei su vokiečiu draugauti. Bet štai – per 20 metų viskas apsivertė ir dabar – 2010-aisiais – jau 80 procentų lenkų į vokiečius žiūri teigiamai.
Neabejoju, kad lietuvių – lenkų santykiai susitvarkys. Kodėl šioje srityje viskas kinta taip lėtai? Turbūt dėl to, kad sunku užbaigti tai, kas nepradėta, atsiimti tai, kas neatimta, susitaikyti su tais, su kuriais nebuvai susipykęs. Vieni kitus demonizuojam dažniausiai gandų pagrindu.

10.

Nesusipratimai kyla iš nežinojimo. Net ir melas. Kartais tas melas būna juodas, kartais – nekaltas.
Krokuvoje Villa Decius, kur svetingumu dalinausi su beveik dešimtimi kolegų, kaimynystėje gyveno ukrainietis rašytojas Saško.
Kartą jis manęs paklausė, ar aš esu girdėjęs apie nuostabią dainininkę iš Latvijos Aliną Orlovą?
Atsakiau, kad esu ne tik girdėjęs, bet ir bendravęs, nes ji yra ne iš Latvijos, o iš Vilniaus – Lietuvos rusaitė. Dar pridūriau, kad ji ne tik kuria muziką, rašo dainas, gražiai dainuoja, bet ir įdomiai piešia. Ir nuėjau paieškoti internete jos piešinių. Beieškodamas piešinių aptikau, kad Alinos tikroji pavardė yra Orlovskaja, o ji pati ne rusaitė, o lenkaitė. Elektroniniu paštu paklausiau bendrų pažįstamų – kaip čia yra? Ir jie patvirtino, kad abu Alinos tėvai yra lenkiškai kalbantys.
O dar prieš tai visiems buvau sakęs, kad, nors Lietuvoje yra 6 ar 7 procentai lenkų tautybės piliečių, nepažįstu nė vieno lenko. Dar viena pamoka man, kad dėl nieko mūsų kraštuose negali būti tikras.

11.


Keistas jausmas mokantis lenkų kalbos: vos ne su kas trečiu žodžiu atsigamina vaikystė. Iki mokyklos mane augino ciocė Julikė, gimusi berods 1906 metais. Ji nebuvo baigusi jokių mokyklų, buvo beraštė, bet mokėjo visokių dainų, sakmių, pasakų. Kaip dabar galiu įsivaizduoti, ji XX amžiaus pabaigoje tebekalbėjo ta polonizmais atskiesta kalba, kokia Lietuvoje vartota iki XX amžiaus pradžioje įvykdytos reformos, kai buvo atsisakyta slavizmų.
Daugelio lenkiškų žodžių man nereikia mokytis, nes iš vaikystės atsimenu, ką reiškia ratavoti, spacieravoti, nerušioti, budavoti, cekaunas, macnas ir t.t. Jei ne minėtas ryžtingas filologinis projektas, greičiausiai dabar rašyčiau lenkiškai, būčiau paskaitomas Lenkijoje, būčiau gente lituanus, natione polonus. Beprasmiška matuoti – kas būtų buvę, jei būtų buvę, nes geriausia yra taip, kaip yra.
Ilgos abiejų tautų jungtuvės lėmė skausmingas skyrybas. Lenkai pasiliko įžeisti – neva, kaip mes, lietuviai, galėjome išduoti didingos bendros valstybės idėją? Lietuviai iki šiol atsimena atplėštus lietuviškus regionus ir kitas nelygias 500 metų senumo dalybas. Džiaugsmas būna bendras ir vienodas, o skriaudos – neišmatuojamos ir nepanašios. Stipriųjų privilegija yra atleisti ir neeikvoti savęs bandant atgauti tai, ko nebėra. Žinau, kad mano šalis yra stipri, tik dar nemoka sau to pasakyti. Tikiu, kad ir Lenkija.

Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Rašytojas ir kolekcionierius Andrius Jakučiūnas: "pasigendu konkurencijos prozoje"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama