Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Laisva tema. Dienų tekstai

 

                                                                                                                                     Ričardas Šileika

Laisva tema. Dienų tekstai


     Ar aš geidžiu rišlių, švelniaodžių sakinių? Maga pjauti visuomenės socialinį pyragą, cepeliną. Plauk nelaukęs, lupk nesupęs. Vien(i) (s)pjūviai.
     Spjaudanti, raugėjanti ir žiaumojanti (dar tiksliau žiaunojanti) visuomenė. Kodėl aš taip triedžiančiai burbu, - kaip arogantijos vyno priplerpęs marazmėjantis lietuvis?
    Anądien Užupio krautuvėlėje kaktomuša (akimuša) susidūrėm su skulptorium Mindaugu Šnipu. Ir nuklydo mūsų liežuviai į viešų opų lankas (labai tikslus žodis). Viena iš jų – kad viešuosiuose Vilniaus transportuose (nusimėgdžiojau iš radijo šnekėtojų, kurie vis dažniau ne įprastokai vartoja daugiskaitas) nebegirdima „prašau praleisti“, „atsiprašau“. O jeigu tenka proga išvysti atsistojantį iš savo sėdynės ir praleidžiantį norintįjį išlipti, tai net nustembi, nuščiūji. Stembi, kad liko mandagus žmogus (čia niekaip ranka nekyla, tai yra nenusileidžia rašyti daugiskaitos, nes toks išvystas atvejis vienetinis).
Dar kartą kartoju (kartojasi): pjūvis spjūvis.

      Vieną vakarą iš autobuso nr. 36 urmu išurmėjusi vaikiščių gauja paliko sprogstamąjį sprogmenėlį, kuris neilgtrukus ir bumbtelėjo. Vanda Juknaitė juokiasi: žinojo jie, kad Šileika tame autobuse važiuoja.

      Aštuonios valandos ir trisdešimt dvi minutės. Vėjas iš spalio skreito žėrstelėjo pirmąją sniego bangą. Išsyk suktelėjau Vokiečių kieman, mat esu iš tų retesniųjų, kuriems mielesni užkaboriai, užutekiai, pakrūmės, ūkanos ir migla. Ir, aišku, tame kieme išsyk išvydau gyvybių. Dvi moterys po apšalinta aukštaūge robinija pešė (būtent pešė, nes veiksmažodis „traukė“ ne itin tikslus) dūmą. Dešiniajame akiračio kraštelyje pabrukusios uodegas, išrietusios pastirusius stuburėlius, kiurksojo – akivaizdu, benamės – katelės.

      Vis dažniau spaudoje po nufotografuotais veidais perskaitau užrašyta „nuotrauka iš asmeninio autoriaus archyvo“. Štai kad ir dabar – internetiniame lryte, kur po Gintaro Grajausko portretu lygiai taip preciziškai primygtinai pažymėta.
      Taigi – tik at(si)ver(s)kime! – ko tik neturime mes kiekvienas savo archyvuose, tai yra stalčiuose, dėžutėse, kišenėse, piniginėse, rankinėse. Žinia, nemaža dalis tų asmeninių turtų yra bendro vartojimo dalykėliai – pinigai, talonai, dantų krapštukai, prezervatyvai, prekybcentrių lipdukai, lūpdažiai. Todėl, savaime aišku, niekada niekas ir nepa(si)rašo, kad tatai iš asmeninio archyvo.
      Fotografija negali būti asmeninio archyvo. Nes ji pastebėta tik vienų akių. Vaizdas sukomponuotas vieninteliu variantu. Absoliučiai tik toje keliasdešimtosios sekundės dalies šviesoje. Autoriaus asmeniniu archyvu ji nevadintina net jeigu fotografas ją dovanojo (nu)fotografuotajam. Nes kuris kur ir kada vydo, kad rašinys, straipsnis, eilėraštis būtų pažymėtas „iš asmeninio archyvo“?!
Reziumuodamas nieko kito negaliu sakyti. Tik kad vaizdo reikalai tebėra niekieno, bendrasavininkiški, nuožmiai unifikuojami. Nes fotografuoti geba kiekviena šiuolaikinė utėlė.

     Štai vieną įtemusį vakarą net krūptelėjau. Žalgirio stotelėje išlipęs iš troleibuso ir žengęs link buvusio kino teatro „Tėvynė“, dabar težinomo kaip New York club, nevalingai stabtelėjau. Aikštelėje tūnojo kaži kas griozdiškas ir painus. O kadangi skaityti moku, netrukau išsiaiškinti, kad tai paminklas kunigui Broniui Laurinavičiui. Dar vėliau išsiaiškinau, kad tai skulptoriaus Antano Kmieliausko produktas (paminklo autorių paminėjau vien dėl to, kad kiekvienas kūrinys turi savo gamintoją). Kitais ir dar kitais vakarais vėl ir vėl išlipdamas šioje stotelėje, vis nepajėgiau susitaikyti su šiuo naujadaikčiu maximos fone. Kryžių tempiančio erškėčiais vainikuotojo kančia šioje vietoje įgauna groteskišką žymę. Kalvarijų, Žalgirio ir Verkių gatvių sankryžoje neįmanomas susikaupimas, ramybė, tyla. Todėl manyte manau, kad šioje kryžkelėje viso labo tiktų tik dirbtinė palmė. Tokia kaip tik yra Varšuvoje (jos autorė Joanna Rajkowska).



Autoriaus nuotrauka: Netranskribuotas rudens vidurdienis

Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Menininkas Viktoras Binkis: "kada skaitau, maudausi aname pasaulyje"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama