Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Jaroslavas Melnikas. Klasiniai kultūros priešai?

 


        Šįkart Seimo neatitvėrė. Ir tūkstančio policininkų iš visos Lietuvos nesutraukė. Valdžia žinojo, kad protestuoti atėjo kultūros žmonės. Rašytojai, dailininkai, kompozitoriai, dainininkai, režisieriai nesigriebs akmenų. Ne tie žmonės. Inteligentai... Ko bijoti?

        Ar supranta politikai, kad prie Seimo rūmų atėjo nacijos žiedas? Vargu. Praėjo besišypsantis, visuomet laimingas buvęs krašto apsaugos ministras, kuris nupirko iš užsienio firmos du senus minų paieškos ir išminavimo laivus – beveik po 100 mln. litų kiekvienas. Laikraščiai rašo, kad tai metalo laužas, kurį Vakarų firma rengėsi nurašyti. Bet atsirado kvailių iš Lietuvos. Ministras pasirašė sutartį, liovėsi buvęs ministru, o pinigus reikia mokėti dabar. Ir mokės. Pinigus, kurie išgelbėtų kultūrą nuo tos žūties, kurią jai suplanavo šiandieninė valdžia.

        Mitinge skambėjo skaičiai – pakėlus mokesčius knygoms, valstybė bando sutaupyti keletą milijonų. Kurie neaišku, ar pateks į biudžetą, nes žmonės tiesiog nepirks tokių brangių knygų. Nemokės mokesčių ir elgetomis paleistos leidyklos. Pagalvokim: šimtas milijonų už seną minų ieškotoją ir – keletas milijonų, lietuviškos knygos mirties kaina. O kiek valstybei kainuoja parama lietuviškų knygų autorių leidybai? Lietuvos kultūrinei spaudai? Vienas senas minų ieškotojas praris visus tuos fondus kartu sudėjus. Keletui metų į priekį! Gal dabar Lietuvoje vyksta karas? Ar būtina krizės įkarštyje ieškoti minų, negalima palaukti? Jos krizės metais turbūt dauginasi Baltijos jūroje pagreitintais tempais. Nespėsi nė mirktelėti – o jos jau ims šliaužti į Nidos ir Palangos pakrantes, nušliauš iki Vilniaus. Juolab kad Lietuva, pasirodo, jau turi du panašius minų ieškotojus – bet jie seni. Reikia nusipirkti naujesnių – irgi senų, bet dar ne tiek senų. Ir mums aiškina, kad tie senieji ne tokie seni, kaip anie senieji. Dėl to juos reikia nusipirkti.

         Valstybės būna kultūringos ir nekultūringos. Ką reiškia kultūringa valstybė? Tai valstybė, kurioje prioritetas yra kultūra. Švietimas. Mokslas. Pinigų niekuomet visiems neužteks. Valstybė juos perskirsto kieno nors naudai. Visada. Priklausomai nuo prioritetų. Ikikarinėje Lietuvoje profesorius uždirbdavo tokius pinigus, kurie nė nesisapnavo valstiečiui. Šiandien, kaip rašo Liudvikas Jakimavičius, estų literatūros žurnalas, mūsų „Metų“ analogas, moka neįtikėtinus honorarus už straipsnius. L. Jakimavičiaus estiško žurnalo redaktorius atsiprašinėjo, kad už užsakytą straipsnį gali sumokėti „tik 200 eurų“. Pas mus už gana didelį straipsnį „Metuose“ moka beveik dešimt (!) kartų mažiau. Užtat estai nusipirko keletą kartų pigiau minų ieškotojus. Turbūt dalį sutaupytų pinigų atidavė savo žurnalui ir savo kultūrai.

         Prioritetai. Į Lietuvos kelius investuojami ne milijonai ir ne šimtai milijonų – milijardai. Į namų renovaciją valdžia pasirengusi įdėti irgi milijardus. Tai siaubingi, nesulyginami su mažais kultūros fondais, pinigai. O kiek išleidžiama žemės ūkiui, kur mokama ne už tai, kad jis klestėtų, o už tai, kad lietuvių valstietis nieko neaugintų? Ir taip toliau. Buvau priblokštas, kai sužinojau, kokius juokingus pinigus rengiasi sutaupyti Vyriausybė iš kultūros: centus! Iš to, kas neįkainojama. To absurdiško taupymo kultūros sąskaita paaiškinimas tik vienas (nes finansinis rezultatas bus niekingas) – tie, kas taupo iš kultūros, neturi nė menkiausio supratimo apie jos svarbą.

          Geriausiu atveju kultūra laikoma triukšmingas fejerverkas už milijonus litų arba kokios nors užsienio popdainininkės koncertas, už kurį sumokėti mokesčių mokėtojų pinigai, prisidengus projektu „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Užtat apkarpomos lėšos bibliotekoms naujoms knygoms įsigyti, dar kiek, ir išnyks kultūros leidiniai, smaugia kelis kartus padidėję mokesčiai ir taip nuskurusius rašytojus. Kodėl nuskurusius? Romaną lietuvių rašytojas rašo kelerius metus, o už jį gauna dviejų mėnesių algą (o kartais ir to negauna). Priežasčių daug. Viena iš priežasčių – nedidelė rinka. Ar tą supranta valstybė? Prancūzija turi didžiulę rinką, vidutinis eilinės knygos tiražas 10 tūkstančių (pas mus net bestseleriai tokiu tiražu neleidžiami), bet valstybės parama prancūzų rašytojams įspūdinga. Pakaktų pasiklausti Prancūzų kultūros centre, Vilniuje, kokias sumas skiria Prancūzija prancūzų autorių knygų leidybai jai tolimoje Lietuvoje. Čia nekalbame apie tų pinigų, kurie dar visai neseniai kultūrai vis dėlto buvo skiriami, paskirstymo neskaidrumą – tai atskira skausminga tema. Bet nuskurdęs poetas, rašytojas, kompozitorius, dailininkas – gėda valstybei. Kam jam padėti? Tai imkim ir nepadėkim Operos ir baleto teatrui – tegul dainininkai užsidirba patys pragyvenimui. Kam išlaikyti simfoninį orkestrą? Bet be lietuviško simfoninio orkestro valstybė neįsivaizduojama – o be lietuviškos knygos įsivaizduojama!

       Atrodo, kad Lietuvoje egzistuoja ištisa armija klasinių inteligentijos priešų, išauklėtų praėjusio šimtmečio ideologijos, kuri kelia žinomą klausimą: kodėl valstybė turi palaikyti veltėdžius menininkus? Ar ne laikas juos prilyginti paprastiems verslininkams (tai jau ir padaryta!)? Praėjusiais laikais buvo madinga inteligentus niekinti – ir ta panieka išliko iki šiol. Pirmoje vietoje buvo proletariatas, antroje – valstiečiai. Inteligentai pasižymėjo vienu trūkumu – pernelyg daug proto, o beraščiams gensekams nepatiko, kai į juos žiūri iš viršaus į apačią. Jie patys norėjo žiūrėti iš viršaus į apačią ir nurodinėti. Dėl to inteligentija buvo „supuvusi“. „Supuvęs inteligentas“ – niekas niekuomet nesakė „supuvęs darbininkas“. Prisimenu, kaip viena sena valstietė jau mūsų laikais, visai neseniai, kalbėjo savo kaimynui: „Aš visus tuos inteligentus sušaudyčiau. Aš jiems visiems, parazitams, duočiau po kastuvą ir priversčiau dirbti visą dieną laukuose, apsipylusius prakaitu, kaip pati visą gyvenimą dirbau.“ Beje ji, kai per radiją įjungdavo simfoninę muziką (laimė, jau beveik nebeįjungia – nuo to laiko, kai valstybė sutaupė iš klasikinės muzikos kanalo, kuris yra visuose be išimties kultūringose ES šalyse), bėgo, kliūdama už kėdžių, kad kuo greičiau išjungtų. „Negaliu klausytis to triukšmo! Erzina!“

        Ar tik nesusidaro įspūdis, kad šiandien ta valstietė – beje, visais kitais atžvilgiais labai dora moteris, išauklėjusi vaikus, sąžiningai dirbusi laukuose – posėdžiauja Seime? Ir sprendžia kultūros klausimus.

 www.bernardinai.lt.

Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Literatūros kritikas Valentinas Sventickas: "be kaklaraiščio geriau"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama