Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Franko namas

 

Franko namas

      Atrodo, taip ir girdžiu pokalbį tuose namuose, kur įsikūrusi leidykla. Vyr. redaktorė ir šeimininkė (taip pat ir padėties), nuo šalčio įtraukusi kaklą į megztinius ir nuo to dar panašesnė į pelėdą, pelėdos balsu klausia:
      – Tai ką čia turi?
      – Knygą parašiau...
      – Su knygom eik į knygyną! Mes leidžiame tik romanus ir tik tuos, kurie atsiperka. Koks pavadinimas?
      – „Istorija apie žmogų, kuris, gyvendamas šunišką gyvenimą, nenorėjo būti šunimi“.
      – Netinka. Rinkodara reikalauja skambaus ir čaižaus vieno žodžio, lyg komandos „Pirk!“.     Romanams tinka tokie pavadinimai, kaip „Skardis“, „Riksmas“ ir visai netinka „Muilas“, „Gėlynas“. Dar geriau, jei žodis mažiau girdėtas, tarkim, „Placebas“, o dar geriau, jeigu iš viso negirdėtas. Kaip to žmogelio vardas?
     – Frankas.
     – Kur gyvena?
     – Gal Lenkijoje...
     – Ne to klausiu. Bute? Name? Kaime? Mieste?
     – Na, name. Lanko savo senelę. Mieste.
     – „Franko namas“ – netinka, dar pamanys, kad kokios ambasados pastato istorija. „Franko bobutė“   – netinka, tokie pavadinimai iš J. E. serijos.
     – Iš Jo Eminencijos?
     – Iš Juozo Erlicko.
     – Tai gal – Frankas mieste?
     – Ne, skamba kaip „frantas“. Tiktų „Frankburgas“. Kad pasiteisintum, galėsi duoti Burgo pavardę.  Kiek puslapių romanas?
     – Na, kasdien rašiau po puslapį, sekmadieniais ir švenčių dienomis švenčiau. Tai per metus – truputį virš 300 psl.
    – Prieš kiek metų tavo pirmoji knyga pasirodė?
    – Prieš septynerius.
    – Tai puslapių kiek?
    – Na, truputį virš dviejų.
    – Ar tu išprotėjai! Krizė! Kubiliui turim parodyti, iki ko privedė lietuvišką romaną. Sutrumpini iki 90 psl.   – leidžiam kietais viršeliais. Palieki virš šimto – minkštais. Rinkis.
    – O mano darbas! Išmesti 2000 psl.?
    – Geras daiktas neprapuls. Išrenki dialogus – sudedi į pjesę, gamtos, miestų ir miestelių aprašymus – į kelionių dienoraštį, dabar madinga. Citatas ir pafilosofavimus – į disertaciją.
    – Tai kas liks?
    – Liks romanas. Lietuviškas. O tegu draugelės iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto aiškina, – koks? Pacisofistinis, duralingvistinis ar popsmodernistinis.
    – Bet kaip trumpinti?
    –Imi vieną sakinį iš 20 puslapio, antrą iš 48, po to – iš 75 psl. Vienu žodžiu po 4-5 sakinius iš kiekvieno 100 puslapių.
    – Ir?
    – Ir viskas gerai. Pati paklausyk.
    „Kraustyti sekreterą Frankui labai patiko. Dar jam labai patiko eiti į geležinkelio stotį pasitikti tetos ir palydėti mamos: perone buvo galima rasti pamestų pinigų. Frankas stovėjo perone. Frankas stovėjo nuogas ir bandė įrodyti, kad gali. Buvo drėgna, ir netgi galima sakyti – šlapia. Likti miške dviese su buhaltere, apsivilkusia žydru „Adidas“ firmos treningu, galėjo būti pavojinga. Istorija, kurios suaugusiems žmonėms nepapasakosi. Daug kas turbūt turėjo vaizdingų necenzūrinių žodžių. Tačiau klimatas geras.
     – Tik nereikia isterijų, - pasakė Landertingeris.“
     – Supratau.

* * *

     Toks galėjo būti pokalbis, jeigu jis būtų buvęs. Ir galėjo būti kitoks, jeigu būtų buvęs kitoks pokalbis. Bet pokalbis tarp autoriaus ir leidėjo visuomet būna. Tie dalykiniai pietūs privalomai yra kompleksiniai, - iš trijų patiekalų.
      Pirmas patiekalas: niekas dabar neskaito, neperka, o ir dabartiniai mokesčiai (Suprask, nei tiražo, nei honoraro).
      Antras patiekalas: tik mes užtikrinsime, kad patektų į labiausiai skaitomų, perkamų, nepaskaitomų, neįperkamiausių knygų dešimtuką (Todėl nebandyk eiti pas konkurentus).
      Desertas: jeigu leisti, tai tiktai knygų mugei, arba po atostogų rudenį. Neaišku, ar iš KM gausime paramą, o gal kas nors galėtų paremti išleidimą: proseneliai, proanūkiai, ES fondai ar sugyventiniai?
      Kad pokalbis įvyko – faktas. Pati autorė prisipažįsta: „Ir tik po ilgų dvejonių buvo nuspręsta ją išleisti“. Taigi:
     Frankburgas: romanas / Undinė Radzevičiūtė. – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 95,[1] p.

* * *

     Būtų galima pradėti rašyti recenziją. Bet recenzijos rašomos apie knygas, o ne apie „kažką“.  Nusipirkęs knygyne tą literatūrinės pirotechnikos kūrinį, gali eiti nebent į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir skųstis, kad apgavo. Apgavo vartotoją-pirkėją-skaitytoją. Nėra išvardinti nei E, nei natūralūs produktai. Nėra paminėta kieno lėšomis leista, - autorės, leidyklos? Ar spaustuvė rado popieriaus likutį, kurį kyštelėjo į baigiančią sustoti mašiną? O naktį darbininkas, iš neturėjimo ką veikti, suklijavo lapus. Tiek to. Autorė, pristatydama knygą, rašo: „Ši knyga – socialiai pavojinga“. Tikrai ne, grynas melas. Tegu tai būna reklaminis triukas. Leidykla rašo, kad „Frankburgas“ – romanas. Ir vėl melas.  Jeigu neužtenka nuovokos ir neskiriame literatūrinio omleto nuo kiaušinienės, o kotleto nuo karbonado, atsiverskime „Lietuvių literatūros enciklopediją“:
     „Romanas – (...) pagrindinis naujųjų laikų epikos žanras, kuriam priskirtini įvairios struktūros ir tematikos ilgi prozos kūriniai (Nuo kada 90 psl. – yra – ilgi?). Nuo novelės, apsakymo, apysakos (romanas) skiraisi labiau šakota fabula (nėra!), sudėtingesne laiko ir erdvės sąranga (jeigu 2x2 yra sudėtinga?), gausesniais personažais (nėra!), siekimu aprėpti vaizduojamą visumą (siekimas – yra). (...)“
      Leidykla anotacijoje vėl leidžia reklaminę „dūmų uždangą“: „Pradžioje pasirodė „Strekaza“ – juodojo humoro romanas, ne tik sulaukęs gerbėjų, bet ir suerzinęs kai kuriuos lietuviškų knygų skaitytojus.“
„Strekaza“ – nei juodojo humoro, nei romanas. Tokia švelni lyrinė apysaka, šiek tiek primenanti Francuazos Sagan „Sveikas, liūdesy!“.
Leidykla vėl reklamuoja:
      „Frankburgas“ – (...) – ne mažiau kontroversiškas sunkiai apibrėžiamo žanro tekstas, analizuojantis ir parodijuojantis ofisų visuomenę.“
      Iš visų parašytų žodžių teisingas yra tik „tekstas“, o visi kiti – su didelėmis išlygomis. Bet reikia tarti nors vieną gerą žodį autorei:
      „– Triušį žolėje, - pasakė Frankas.
      – Triušį žolėje, - pasakė Hilda.
      (...) Padavėjas atnešė du triušius žolėje ir paprašė susimokėti iš karto.
      Socialistas.“
      Tie „triušiai žolėje“ tiek man, tiek, matyt, autorei, patiko, nes jų yra ne du ir ne trys. Ir tokios žaismės knygai netrūksta. Knygai trūksta redaktoriaus. Matyt, trūko klaustukų paraštėse, šauktukų su pasiūlymais „papildyti!“, „pakeisti!“, „paieškoti!“. Žvilgsnio iš šalies.

Jonas Valkeris

Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Poetas Viktoras Rudžianskas: "viltinga kaip paskutinė vakarienė"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama