Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Dailininkas ir muzikantas Šarūnas Miškinis: "žmogus savo būtį turi išbūti"

 

Ričardas. Sakei, kad kalba apie tobulumą tau nerūpi. Tačiau tokia kategorija egzistuoja. Tobulumo siekiančių visada yra. Ar tobulumas yra tam tikras matas, ar viso labo išmislas?
Šarūnas. Tobulumo kriterijus, matyt, yra žmogaus sąmonės kūrinys. Iš tikrųjų aklas kurmis, galima sakyti, irgi yra tobulas, nes tobulai prisitaikęs prie savo gyvenimo būdo. Jeigu visuomenėje yra poreikių tam vadinamam tobulumui, ilgainiui kultūros raidos procese susiformuoja tuos poreikius atitinkantys tobulumo kriterijai. Daiktą, kuris atitinka susigalvotus kriterijus, žmogus vadina tobulu, o kuris neatitinka, jisai vadina su trūkumais. Ko gero, tobulumas didžia dalimi yra kultūrinė kategorija. Ilgą laiką mąstomas ir medituojamas tobulumas ima atrodyti lyg savaime egzistuojanti ideali sąvoka. Ji pradeda gyventi šalia mūsų.

Protas nejučia gali priprasti prie savo paties susikurtų kūrinių. Iš pradžių mintis būna nauja ir svetima, paskui keliskart – gal net netyčia – prie jos sugrįžęs, susigyveni, ir ji nejučia tampa jau beveik savaime suprantama, egzistuojanti savarankiškai. Galbūt tobulumas irgi panašiu keliu tampa tam tikra aukščiausia vertybine pakopa, atskiro reiškinio raidos, įkūnijimo tobula baigtimi. Požiūris į tobulus dalykus laikui bėgant keičiasi. Kas buvo tobula anksčiau, kartais dabar atrodo keista, arba atvirkščiai. Taigi aš manau, kad tobulumo sąvoka yra prigimties, aplinkos ir kultūrinės patirties suformuota požiūrio „prizmė“ mūsų suvokime. Tuo, matyt, galėtume paaiškinti ir tobulų-netobulų proporcijų pojūčius.
Ričardas. Esi ne vien dailininkas, esi ir muzikantas. Kaip Tavyje atsirado garsas, pajauta garsui ir noras jį „minkyti“ ar jį išgyventi?
Šarūnas. Noras buvo, o paskui rado formą. Ir palankiai susiklosčius aplinkybėm tapo įmanoma jį realizuoti. Dešimties metų būdamas, atsimenu, leisdavau iš burnos imituotus kažkokius lyg ir muzikos instrumentų garsus. Plaunu grindis ir galvoju, kaip sukurt roko gabalą. Kaip tai galėtų skambėt, kaip džergžtų gitaros, koks būtų pašėlęs ritmas, koks būtų laukinis ir klaikus vokalas. Aš namuose stūgaudavau ir stūgaudavau. Tai buvo visiškai natūralu. Kaip ir kad šiandien groju. Tai yra lyg tam tikrų garsinių procesų, muzikinių slinkčių kūrimas. Tai lyg savotiška „garsų tekstilė“.
Ričardas. Ar menininkui reikalingas specialus, sakysiu, aukštasis išsimokslinimas?
Šarūnas. Žinai, kad meno niekur nemokina. Iš tavęs eina saviti impulsai ir tu jų vedamas darai. Tačiau manau, kad profesiniai įgūdžiai, meno kalbos ir dėsnių žinojimas yra labai gerai, nes įgyjamas kitas meninio mąstymo lygmuo ir galimybė veikti visuomenėje. Kalbant apie garsą ir plastinį meną tai juos, žiūrint į tai asociatyviai, valdo tie patys dėsniai. Tik vieni pasireiškia plokštumoje, erdvėje, kiti - laike. Skiriasi tik fiziniai parametrai. Nors tiesioginių analogijų pravesti iš tikro nėra jokio reikalo. Tai gana skirtingi žanrai su skirtinga savo specifika.
Ričardas. Pats esi vilnietis, tačiau jau senokai gyveni Anykščių rajone, Kavarske. Ką manai apie tas dvi erdves?
Šarūnas. Kas mane išvedė gyventi į provinciją, aš jau nebeatsimenu. Bet dabar yra smagu žiūrėti iš ten į čia. Nes iš čia ten nematyčiau nieko. O dabar iš ten aš matau ir ten, ir čia. Juk kuris yra žemai visada mato, kas apačioj ir kas danguj. O kas yra aukštai, temato dangų, bet apačios ne. Provincijoje būni arčiau žmogaus, arčiau žmogui nutinkančių įvykių. Miestas tai anonimiška erdvė, kurioje esi visiškai vienas. Taigi turiu progą išgyventi ir palyginti tuos skirtumus. O iš tikrųjų negaliu pasakyti, kur gyvenu. Vis pirmyn atgal važinėju. Kur gyveni, ką veiki gal ir nėra didelio skirtumo. Nes nuo savęs nepabėgsi. Ką galvoji, visada savo galvoj, ne svetimoj. Gyvenimo prasmės, išskyrus specifinius atvejus, tokius kaip misionieriavimas, kosmonautika ir panašiai, manau, turėtų nepriklausyti nuo geografijos.
Ričardas. Ką pasakytum apie mums sąlygas diktuojantį diktatorių Laiką. Laiko neturėjimas sumažina galvojimą.
Šarūnas. Per didelis, neįprastas gyvenimo tempas atitinkamai žmogų keičia. Daugelio dalykų nebespėji išgyventi. Nebelieka pilnaverčio žmonių tarpusavio bendravimo, tavęs paties realiai tampa mažiau.
Ričardas. Bet šiuolaikiniai metai kaip tik toks laikas, kai trūksta laiko. Neišmatuojamai padidėja visų greičiai. O iš to vis daugiau nesusipratimų, vis daugiau nesantaikų, nesusišnekėjimų. Nes nebėra kada šnekėti.
Šarūnas. Žmogus savo būtį turi išbūti. Jeigu neturi laiko išbūti savo būties, tai esi švilpiantis vėjas. Ir viskas. Taip yra ir su bendravimu. Štai sėdim dabar, mūsų niekas neveja, gaisras nedega, todėl esame pokalbio būtyje. Kinkuojam galvas, galim ilgai žiūrėt į akis, kol pasakysim žodį. Ir tai yra natūralu. O jeigu reiktų pakniopstom lėkti, tai nieko nebūtų. Neturėtume laiko pokalbiui. Eitume praeitume, tarpdury nepašnekėtume tų dviejų minučių. Juk mes tarpusavy daug ir nesišnekėdavom. Bet tik kaskart prasilenkdami tarpdury ar koridoriuj po porą minučių. O neturėdami tų minučių juk netaptume vienas kitą pažįstantys žmonės. Neturėtume vienas kito visai. Taip ir su prasmėm. Jeigu gyvenimo tempas per didelis, tai žmogui lėkštėja prasmės. Kaip važiuojant plokštėja vaizdas pro autobuso langą. Kol susilieja ir nebetenka jokių prasmių. Tik kai kuriems didelis tempas gerai - turintiems labai greitą temperamentą. Bet tokių nėra dauguma.
Ričardas. Bet kažin, ar įmanoma greit ir mąstyti?
Šarūnas. Gebėjimą greit mąstyti galima ištreniruoti. Tai didelis privalumas įvairiose veiklos srityse. Netgi sakoma, kad už mintį greitesnio dalyko nėra. Bet kas iš to lieka žmogui, kaip dvasinei būtybei, jeigu greitai „prasukęs juostą“, minties negali išbūti. Šis išbuvimas yra tavo prigimtinė teisė. Jeigu trūksta jam laiko, mintys praeina kaip šūvis, kaip pliaukštelėjimas. Nebuvo-buvo-nebuvo. Netampa pilna žmogaus savastimi, nepraturtina. O neturėdamas pilno išbuvimo, neturi pilno gyvenimo. Kas tada lieki? Beveik kad kaulai judantys.

Ričardo Šileikos "BLICAS"


Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Literatūros kritikas Valentinas Sventickas: "be kaklaraiščio geriau"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama