Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Ričardas Šileika. Akademinė valanda internete

 

Žinoma, kad priklausomybę nuo interneto - bent jau šiokią tokią - juntu. Bet mano amžiaus vyriškiui ne tokia ji jau žlugdanti ar žalinga. Juolab kad iš prigimties esu atsargus ir ribotų socialinių poreikių žmogus. Todėl smagiausiai lankyti to paties plauko, panašių nuomonių ir veiksmų svetaininkus.                                                                                                                                               


    Kur leidžiuosi įviliojamas ir nuvedamas?

     Būtinai pas Virginijų Gasiliūną. Jo svetainės adresas http://virginijusg.blogspot.com. Čia niekada nerasi neįdomaus skaitomo. Virginijus apie daiktą, įvykį, procesą brūkštelėja netikėtu rakursu. Surasdamas (aptikdamas) kitų prasmių ir kitų atspindžių. Visada skrupulingai tiksliai nurodydamas pirminius ar naudotus šaltinius, prie kurių pelės mygtelėjimu leista kaipmat pripulti. Nes Virginijus gerbia savo svetainės lankytojus ir suteikia progų.
   Labai smagu, kad pats autorius pateikia ką savo nufotografuoto. Be to, iš savo gausingų audioarchyvų ištraukia ką turimo, viešai ir plačiai negirdėto. Svetainės šeimininkas - atsakingas archyvininkas. Todėl iškasti ar atkąsti ką – jo laisva valia.
   „Sausio 13-oji. A.a. žuvusiems už mūsų laisvę. Ačiū. Naudojamės, kaip kas išmanom.
P.S. vakare (visą dieną darbe su ausinėm sėdėjus). Vis dėlto: per daug prišnekėta – pompastiškai priplepėta, primalta liežuviu, primoralizuota. Tikriausiai juokinga, bet šmėkštelėjo mintis: gal tokiom progom prasmingiau būtų skelbt tylos pusvalandį? Suprantu, utopija, o bent 5 minutes? (Per viešąją tylos minutę kiek teištveriama? Daugiausia juk pusė tikros minutės.) Pagarbos pareiškimas nutylant. O ne prabylant.
P.P.S. po 5 dienų. Štai kas turėtų būt atliekama Sausio 13-ąją – Johno Cage’o 4′33″.”

    Kita mano kaskart (ap)lankoma interneto vietėlė yra www.ukmergeskulturospuslapiai.lt
Ir ko ten landžioju? Mat esu to krašto dirvožemyje tarpęs, tad ir knieti, kokia dabar tenykštė kultūrinės augalijos įvairovė, koks jos derlingumas.
    Dailininkas Julius Zareckas samprotauja apie knygos „Vilkmergės ragana” vizualinę estetiką (viršelį, dizainą). Ir parašyk tu man net dešimt tūkstančių kalbos ženklų recenziją apie tokius paprastai pro akis praleidžiamus - net neabejoju, kad svarbius svarbutėlius - dalykus.
   „Gali būti, kad dailininkei Aušrai “koją pakišo” knygos pavadinime “įsikūrę” žodžiai “legenda” ir “ragana”. Šie, labai stiprias asociacijas su “pasakiniu” pasauliu turintys raktažodžiai tarsi savaime “nuvedė” dailininkės mūzą į atitinkamą jos kūrybinės palėpės “kambarėlį”, kuriame buvo sukrautos tik į mažuosius orientuotos paprastos pažodinės knygos teksto siužeto išdėlionės, aiškūs, atpažįstami piešiniai, ryškios “vaikiškos” jų spalvos ir pan... O, dailininkė tiesiog pasinaudojo tuo, ką “kambarėlyje” surado...”

     Muziejininkas Raimondas Ramanauskas, atidarydamas Ukmergės kraštotyros muziejuje XIX a. pabaigos – XX a. pradžios knygų parodą), be kita ko, pasakojo ir tokį faktą.
    „Vernickai savo sodyboje Berzgainių kaime turėjo įsirengę specialų židinį su pertvaromis, į kurį, žandarams užgriuvus, sukišdavo lietuvišką spaudą. Žandarai matydavo tik degantį židinį, o visai šalia už pertvaros gulėdavo jų ieškoma lietuviška spauda. Kartą, netikėtai žandarams užklupus, Vernicko duktė Kazimiera tiesiog pasikišo visą lietuvišką literatūrą po suknele, atsigulė į lovą ir apsimetė gimdanti. Žandarai prie “gimdyvės“ nesiartino ir išėjo nieko nepešę.”

  Keliauju į http://www.bernardinai.lt ir išsyk renkuosi skiltį „Kultūra”. Tikėdamas - kaip visada - aptikti man dar nežinomų, bet reikalingų žinių ir pranešimų. Ir aptinku. Nes šisai internetinis dienraštis tam tikra prasme yra dienoraštis.
   Džiuginte džiugina, kad daugelis čia rašančiųjų autorių turi ne tik juslią pagavą, bet ir blaivų protą. Kad ir Ernestas Parulskis. Pastarasis jo raštas apie skulptūrą „Žinia” priešais Nacionalinę biblioteką „Skulptūra kūdikystės amžiuje”.
   „Kažkada surengiau apklausą, klausdamas pašnekovų: „Kiek metų turi seniausia iki šiol stovinti vieša, tradicinė, ne kapinių, ir ne eksterjerų, skulptūra Vilniuje“? Drąsiausi duodavo 200 metų, bailesni – pusantro šimto. O realybė yra gerokai jaunesnė – seniausia vieša Vilniaus skulptūra yra Antano Vivulskio „Trys kryžiai“, pastatyti 1916 metais. Jei jie nebūtų atstatyti, seniausia skulptūra vadintume Stanislovo Moniuškos biustą, sukurtą 1922 metais. Matuojant viešomis skulptūromis, Vilnius yra kūdikystėje. O kūdikiams daug kas leidžiama. Ir atleidžiama.”

    Redas Diržys. „Ugdymas, paremtas baudimu už klaidą, – be ateities” (kalbino Akvilė Adomaitytė)
„Populiarus požiūris, ypač, manau, muzikos ir meno mokyklose, kad mokyklos turi ruošti produktą, atlikėją. Vaikas turi taip groti smuiku. Privalo teisingai tapyti, piešti. Tai neturi nieko bendro su kūrybiškumu.
   Tėvai taip pat dažnai norėtų matyti atžalą, gaminančią tam tikrą produkciją, kuria galėtų didžiuotis. Tuo tarpu mes manome, kad jaunam žmogui svarbiausia suteikti suvokimą, kaip klišės veikia mūsų sąmonę ir padėti nuo jų atsiriboti.”

    Kornelijus Platelis: „Parašyti gerą eilėraštį sunku bet kuria forma“ (kalbino Antanas Šimkus)
„Būna, kad nešioju ilgai, būna, kad benešiojant pasimiršta, nes yra įvairiausių reikalų, būna, kad parašau nei šiokį, nei tokį tekstuką, ir tik vėliau suteikiu jam prasmę. Arba būna, eini gatve ir staiga išvysti taip „susidėsčiusius“ daiktus, pajunti, kad iš to gali išeiti eilėraštis, bet jeigu iškart neužrašai, tas jausmas dingsta, lieka tik jausmo prisiminimas, o iš to nieko gera nepadarysi.”

    Daiva Čepauskaitė: „Dvasiškai alkani - žvėrėsim toliau“ (kalbino Vidmantas Kiaušas)
„Oi, tikrai sunku kalbėti apie tai, ką aš sujungiu savo eilėraščiuose. Tai literatūrologų darbas. Koks skirtumas, kaip pavadinsi – tai ir savigyna, ir saviplaka, ir saviraiška, ir savisauga, ir savianalizė, ir savimyla, ir savimonė, ir savikritika arba saviveikla. Tiesiog tai yra tai, ko negaliu pasakyti kitaip, tik poezijos forma. Vienus dalykus galima tik sugroti smuiku, kitus perduoti tik eilėraščiais. Mano siela transliuoja tokiu diapazonu. Galima tai pavadinti ir tiesiog buvimu.”

    O pasiilgęs Rimanto Kmitos tekstų, suku klaipėdiškėn svetainėn www.kulturpolis.lt ir seku autoriaus šviežutėliais mintijimais „Kiauri tinklai”.
   „Žmogus ne taip jau baisiai keičiasi, tas naujumas ir šiuolaikiškumas yra marketingo triukas, nes juk kiekvienam lochui aišku, kad naujas yra geriau už seną, arba ne tokį naują. Visi instinktyviai ima reaguoti į etiketę „naujiena“, kurios geriausios savybės paprastai, o ypač pastaraisiais metais būna įvardijamos kaip tradicijų tęsimas, grįžimas prie ekologiškų ir kitokių formų. Konservatyvumas, lėtumas, ekologija, slow food tapo mada, bet ją reikia vartoti greitai. Tiek ir tepasikeitė.”

    Čia išvystu ir Regimantą Tamošaitį, laikantį ananaso galvą. „Idealizmas yra tikras dalykas..” (kalbino Justina Juodišiūtė ir Giedrė Kriaučionytė) [Pirminis šaltinis - „Pašvaistė”, 2011 / 1]

   „Man atrodo, kad jaunas žmogus išoriškai tarsi laisvas, elgiasi dažnai provokuojamai, deklaruoja savo narsą ir dažnai leidžiasi į visokius eksperimentus. Jauno žmogaus prigimtis dažniausiai yra sveika, jis natūraliai siekia gėrio ir yra linkęs pasiduoti aukštos idėjoms. Jį tikrai lengva apgauti, nes idealistinio polėkio dar nepagrindžia kritinis mąstymas ir gyvenimo patirtis. Jaunas žmogus dažniausiai dar neturi prisitaikymo strategijų. Jam atrodo, kad gyvenimas duotas kaip dovana, kad galima drąsiai reikštis. Bet būna visaip”.


    Tuk tuk tuk! Beldžiasi nepažįstami krumpliai į laukujas duris. Šiek tiek spangtelėjęs lendu lauk iš virtualybės. Tikriausiai paštininkė atnešė registruotą laišką. Nors manau, kad „Vilniaus energijos” vadybininkui Ugniui Cijūnėliui prireikė patikrinti karšto vandens skaitliuką. Arba smuktakelnis Miša vėl siūlo Kaišiadorių bulves. Taip pat tikėtina, už durų muistosi ir trankosi nelaba dvasia. Nevalingai susijaudinu, kad galiu jiems visiems (ir jums visiems) parodyti savo veidą.

Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Menininkas Viktoras Binkis: "kada skaitau, maudausi aname pasaulyje"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama