Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Kur taip veržiasi Vytis?

 

Nemunas, 2010 m. gegužės 27-birželio 2 d., Nr. 20 (293-734)

KŪRYBA

KUR TAIP VERŽIASI VYTIS?

Alfredas GUŠČIUS

    Lietuvių egzodo literatūra gana plati ir įvairi – teigiama, kad vien tik 1944 m. į Vakarus pasitraukė 78 rašytojai. Galimybės susipažinti su jų kūryba bei veikla sovietiniais laikais, kaip žinome, buvo labai menkos, nors įvairiais būdais (dažniausiai per asmeninius kontaktus) vieno kito poeto, prozininko kūrinys tapdavo žinomas. Poetų Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, Kazio Bradūno, Henriko Radausko, dar kai kurių prozininkų vardai nebuvo visiškai dingę iš literatūrinio konteksto (bent jau žodinio tai tikrai). Tarp jų nebuvo Vytauto Jakševičiaus-Alanto, gimusio 1902 m. Sidabrave (Radviliškio r.), mirusio 1990 m. Detroite, o 1992 m. perlaidoto Kaune, Petrašiūnų kapinėse... 1989 m. „Vagos“ leidykla išleido Liūto  Mockūno sudarytą išeivių literatūros kritikos antologiją „Egzodo literatūros atšvaitai“, kurioje neišspausdintas nė vienas straipsnis apie V. Alantą. 1995 m. leidykla „Alma littera“ išleido Vytauto Kubiliaus lietuvių literatūros istorijos autorinę versiją, sukėlusią daug nesutarimų; mūsų garsusis literatūrologas išsamiau supažindina su aštuoniolika išeivijos poetų, prozininkų, dramaturgų, bet tarp jų V. Alanto taip pat nėra... Ir „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (2001) dėmesio bei vietos V. Alantui nedaug – išvardijęs šio rašytojo gyvenimo faktus ir kūrinius, pačią kūrybą Kęstutis Saldžiūnas apibūdina striukai: „Kūryboje aukštino senąją baltų kultūrą, neigiamai vertindamas krikščionybės poveikį lietuvių tautai. Aprašė pokario partizanų kovas, nagrinėjo emigrantų moralines problemas. V. Alanto prozai ir dramoms būdinga schemiškumas, deklaratyvaus patriotizmo tendencijos, nukrypimai į publicistiką. Kūrinių stilius realistinis“ (p. 14).
    Pro „geležinę uždangą“, kuria Sovietų Sąjunga atsitvėrė nuo Amerikos ir Vakarų Europos, buvo nelengva prasiveržti egzodo rašytojų kūriniams. Tuo labiau tokios biografijos, kaip V. Alantas - juk jis buvo smetoninės valdžios oficiozo, laikraščio „Lietuvos aidas“ redaktorius, tos santvarkos apologetinės knygos „Žygiuojanti tauta“ autorius; šių faktų pakanka susidaryti apriorinei nuomonei apie V. Alantą tiems, kuriems Antanas Smetona asocijuojasi su diktatoriniu valdymu, su asmenybės kultu ir t. t. Ir ne tik tai - kaip matysime perskaitę Leono Peleckio-Kaktavičiaus monografinę biografiją „Vytautas Alantas: gyvenimas ir kūryba“*, daug kam „užkliuvo“ šio rašytojo filosofinės pažiūros, kuriomis vadovaudamasis jis neva bandė restauruoti senąjį lietuvių tikėjimą, atgaivinti pagonybę ir pan. L. Peleckis-Kaktavičius radikaliai griauna išankstinę ir stereotipinę nuomonę apie šį rašytoją ir įrodo, kad jis – viena įdomiausių asmenybių ir vienas ryškiausių talentų lietuvių egzodo literatūroje. Monografijos autorius tokio tikslo pasiekia, remdamasis seniai jo naudojamu ir patikrintu analizės metodu – faktų kalba. Jeigu su kitais dviem egzodo rašytojais, apie kuriuos L. Peleckis-Kaktavičius yra išleidęs panašias monografijas, - su Kazimieru Barėnu ir Jurgiu Jankumi, - jis buvo asmeniškai pažįstamas ir gana aktyviai susirašinėjo, o Vytautą Jakševičių-Alantą jam teko pažinti jau objektyviai, iš šalies - iš rašytojo dienoraščių (gana šykščių), iš laiškų, straipsnių, pasisakymų, paskelbtų periodinėje nepriklausomos Lietuvos ir emigracijos spaudoje, iš kritikų bei rašytojų recenzijų, rašinių, atsiliepimų, ir, suprantama, iš pačios grožinės kūrybos. Labai našus žinių šaltinis autoriui buvo abiejų V. Alanto žmonų – Elenos Petrikaitės ir Irenos Baleišytės – prisiminimai, pasakojimai, pokalbiai, laiškai. (Elena Petrikaitė jau mirusi, o Irena Baleišytė-Alantienė šiuo metu gyvena JAV, Ročesteryje).
   Faktų kalba, kruopšti analizė atskleidžia objektyvų V. Alanto asmenybės ir kūrybos paveikslą – autorius lakoniškai pristato pagrindines šio rašytojo ir mąstytojo romanų, dramų, novelių, apybraižų /V. Alantas rašė ir eilėraščius/ idėjas, idealus, temas, siužetus, personažus, aptaria kūrinių menines ypatybes, nevengia įvardyti silpnesniųjų kūrinių. L. Peleckis-Kaktavičius gerai išmano tiesą - rašytojo vardą nulemia ne duobės, į kurias jis kartais įkrenta, o viršūnės, į kurias įkopia. Literatūros (kaip ir viso meno) istorija pilna paradoksų, kuriozų, susijusių su talentų pripažinimais, populiarumais, supratimais ir atvirkščiai – su žodeliu „ne“. Iš L. Peleckio-Kaktavičiaus monografijos ir iš „aplinkinių“ šaltinių galima daryti išvadą, kad V. Jakševičius-Alantas yra tikrai įdomus kūrėjas, kad mus iki šiol pasiekusios vertybinės refleksijos apie jį tėra tendencingos, nepilnos.
     Minėjau, kad „Egzodo literatūros atšvaituose“ apie daugiažanrę V. Alanto kūrybą nėra nė vienos recenzijos, todėl labai nustembi iš L. Peleckio-Kaktavičiaus monografijos sužinojęs, kad net trejetą metų išeivijos literatai, inteligentai, patriotai, rezistentai, vaizdžiai tariant, net apsiputoję ginčijosi dėl 1951 m. pasirodžiusio šio rašytojo romano „Pragaro pošvaistės“ (išleido Vokietijoje, Memingene, veikusi leidykla „Tremtis“). Po dvidešimties metų Niujorke išėjo unikalus leidinys „Pragaro pošvaistės Atošvaistėse“, į kurį sudarytojas Balys Jacikevičius sudėjo diskusijoje dalyvavusių autorių recenzijas, straipsnius, papildydamas rinkinį vienu kitu redakcijų atmestu rašiniu bei paties V. Alanto pasisakymu... Ar daug rastume – ne tik Lietuvoje, bet ir kitur – tokios reakcijos į kūrinį analogų? Anot kai kurių diskusijos dalyvių, panašią polemiką buvo sukėlęs tik Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Bet, pasak diskutanto Broniaus Railos, Putino romane „paliestoji problema buvo žymiai smulkesnė ir suvesta į asmeninio pašaukimo dalyką. (...) Problema būtų buvusi aštresnė ir drama gilesnė, jei tas kunigas drauge būtų susimąstęs ir dėl paties Dievo teisės jo žingsnius rikiuoti“.
     Šis poleminis romanas yra ir raktas, padedantis suvokti atsiradusią opozicinę opiniją, kilusią visų pirma V. Alanto kūrybos vertintojų krikščioniškosios-klerikalinės pasaulėžiūros sparne. V. Alantas turėjo originalų požiūrį į Lietuvos senovę, tačiau sutapatinti jo su neigiama krikščionybės lietuvių tautai įtaka negalima. V. Alanto požiūris – platesnis, jis siekė suaktyvinti, net surevoliucinti Lietuvos dabartį senovėje glūdinčios romantiškos dvasios, pozityvios mąstysenos, aktingos jėgos syvais, tartum norėjo įrodyti Charleso Dickenso sentencijos „Nėra prasmės prisiminti praeitį, jei ji neturi įtakos dabarčiai“ teisingumą. 1932 m. Borisas Dauguvietis Valstybės teatre Kaune pastatė V. Alanto dramą „Užtvanka“, turėjusią didelį pasisekimą tarp žiūrovų, tačiau užpykdžiusią „valdančiuosius sluoksnius“, nes pjesės herojus (protagonistas) buvo užsimojęs labai kategoriškai – sudeginti visas Lietuvos lūšnas, bakūžes, išnaikinti pelkynus ir kurti ūkį Europos pavyzdžiu... Taigi senovė V. Alantui nebuvo tik samanotos bakūžės bei idealistinių herojų garbinimo objektas. Jeigu V. Alantas „aukštino senąją baltų kultūrą“, tai nereiškia, jog jis pats buvo herbačiauskiško tipo mistikas; tas faktas, kad jis 1931 m. literatūrinio derliaus apžvalgoje neatkreipė dėmesio į B. Brazdžionio poezijos rinkinį „Amžinas žydas“, sako, kad jam buvo artima tik aktyvi, revoliucinga romantika. L. Peleckis-Kaktavičius skiria daug dėmesio V. Alanto filosofinių ir religinių pažiūrų genezei, jų sklaidai, iš kurių iškyla ryški rašytojo bei mąstytojo figūra, galėjusi kompetentingai diskutuoti su žinomais to meto filosofais: Stasiu Šalkauskiu, Stasiu Yla, Juozu Girniumi.
     Ir minėtame romane, ir „Amžinajame lietuvyje“, ir dilogijoje „Šventaragis“ pagoniškoji Lietuva V. Alantui reikalinga ne kaip aukštinimo ar idealizavimo objektas, o kaip polemikos mąstant apie XX a. tragedijas, humanizmo nuosmukį atspirties taškas, kaip dvasinės ekspresijos kupinas simbolis. Studijavęs užsienyje, išmokęs kelias užsienio kalbas, pats ryžtingai stojęs į kultūrinį tautos atkūrimo darbą, jis ir kitiems neleido apkerpėti, tenkintis miesčioniška rutina, siekė Lietuvos visavertiškumo, pažangumo Europoje. Štai koks ekspresyvus V. Alanto požiūris į Vytį: “Pagalvokite, kur jis taip lekia. Kodėl žirgo raumenys taip kietai įtempti? Kodėl raitelis taip smarkiai pasidavęs į priekį? Kodėl tiek raitelis, tiek žirgas turi tik vieną mintį: „Priekin!?“ Ar jums neatėjo į galvą mintis, kad mūsų Vytis ryte ryja erdvę? Jis skuba, jis skuba, jis be galo skuba!.. O mes?“ Pagrindinis V. Alanto – ir mąstytojo, ir rašytojo – rūpestis visada buvo lietuvių tautos išlikimo istorijoje klausimas, savaime didesnis už atskiro individo ar šeimos likimą. O keliant globalinius klausimus grožinėje prozoje, ypač turinčioje epinių ar epopėjinių užmojų, sunku apsieiti be publicistinių, poleminių žanrų pagalbos, kurių, kaip žinome, nevengė nei Levas Tolstojus, nei Thomas Mannas, nei kiti klasikai. Suprantama ir tai, kodėl Alfonsui Nykai-Niliūnui ar kitam subjektyvistinio talento kūrėjui pirmiausia užkliūdavo šitie V. Alanto kūrinių elementai. Tačiau atsistojus į kito tipo vertintojų pusę, dar lengviau būtų surasti trūkumų paties A. Nykos-Niliūno kūryboje...
     V. Alanto kūryba, sakyčiau, unikali ir tuo, kad ji atsirado presų, konvejerių ūžesio, tepalų smarvės fone – beveik dvidešimt metų rašytojas dirbo Fordo fabrikuose, po šešias darbo dienas per savaitę ir po dešimt valandų kasdieną... Romantikas, idealistas ir rūsti, alinanti tikrovė, dažni darbininkų streikai, atleidimai iš darbo, pinigų stygius. Fabrikas padėjo atsirasti romanui „Amžinasis lietuvis“, kuriame daug autobiografinių bruožų, bet nemažai ir apibendrinimų – lietuvį sunku palaužti, ypač jei jis suformuotas tarpukario Nepriklausomybės idėjų, jei sugeba pajausti protėvių dvasinę stiprybę.  Sulaukęs nemažai kritikos dėl pagonybės restauravimo, V. Alantas atsakydavo: „Tegul mūsų savitarpio santykiai bus grindžiami ne ambicijų ir „dinastinių“ užmačių, bet lietuviškos tolerancijos.(...) Amžinosios ugnies ir Kryžiaus Lietuvos turi tarnauti naujosios didesnės ir gražesnės Lietuvos atstatymui“ (p. 171).
    Džiugu, kad šiandien, nors ir pavėluotai, istorinė teisybė atkurta – L. Peleckio-Kaktavičiaus monografinėje biografijoje V. Jakševičius-Alantas išskleistas visu pločiu, parodytas visu ūgiu. Džiugu ir tai, kad jau laisvos Lietuvos skaitytojams atsiranda viena kita galimybė susipažinti su V. Alanto kūryba – 1992 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla perspausdino publicistinę knygą „Tauta istorijos vingiais“, 1998 m. leidykla „Vaga“ - istorinio romano „Šventaragis“ I ir II tomus, 2002 m. literatūros almanachas „Varpai“ publikavo penkių veiksmų istorinės tragedijos „Daumantė“ pirmąjį ir antrąjį veiksmą. Beje, istorinė teisybė atstatinėjama ir ne akademiniu būdu – V. Alantas įrašytas į Tautos dvasios puoselėtojų gretą. Tai - dailininko Antano Rimanto Šakalio Lietuvos vardo paminėjimo 1000-čio proga sudarytas iškiliausių asmenybių šimtukas; toms asmenybėms įamžinti jis sukūrė ir išleido meniškus suvenyrinius vokus; vienas jų skirtas V. Alantui.


Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Maketuotoja Dalia Kavaliūnaitė: "mano laisvė turi ribas"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama