Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Balys Godauskis. Grupinis rašytojų portretas laikraščių fone

 

Vieni, užklupti tropinių karščių, kapituliuoja ir, įsijungę atostogų režimą, geibsta pavėsiuose, kiti – saulės nenuvargintieji – priešingai – aria dar gilesnes vagas, audžia dar tankesnes mintis, demaskuoja dar didesnius niekdarius, viešojo gėrio grobstytojus. Nesvarbu, ar tu esi rašytojas, ar literatas ar šiaip diplomuotas šunų lodytojas su menininko statusu – skaityk laikraščius, nes tik iš jų gali sužinoti kas esi iš esmės ir kuriai nusikalstamai grupuotei priklausai.
Birželio mėnuo kaip niekad turtingas publikacijų, kuriuose atskleidžiami tikrieji rašytojų ir visokių kitokių menininkų kėslai bei parodoma tikroji kilniais vardais besidangstančių niekdarių vieta. „Lietuvos žinios“ Rūtos Skatikaitės straipsniu „Milijonai – saviškių klanui“ (perspausdinta „Alfa.lt“ http://www.alfa.lt/straipsnis/11640197/Milijonai..saviskiu.klanui=2011-06-16_11-40/?pn=2) pakrapšto skaudžiausius Lietuvos rašytojų šašus. Galima raukytis piktintis ir keiksnoti žurnalistę ir jos laikraštį, bet peno apmąstymams esama apsčiai. Kaip čia taip yra, kad mes, rašytojai, priklausydami įtakingam klanui, kuris saviškiams reguliariai padalija milijonus pinigų, turėdami to klano taryboje (SRTRF) net du narius – Algimantą Bučį ir Joną Liniauską – už publikacijas „Metuose“ gaunam apie 100 litų, „Literatūroje ir mene“ – 20 – 60 litų, „Šiaurės Atėnuose“ – 0 – 20 litų? Įdomiai išeina – klaninis dalyvavimas milijonų dalybose neužtikrina net ubagiškos egzistencijos. Retoriniai, nevasariški klausimai. Gal verčiau tradiciškai pasidžiaukime garbe ir dėmesiu.
Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad R.Skatikaitė pripažino, jog šiems, aukščiau išvardytiems leidiniams, paramos negaila, pirmiausia suabejota rašytojai.lt rėmimo tikslingumu. Šiuokart galima pridurti tik tiek: dabar, kai jūs skaitote šią apžvalgą, rašytojai.lt yra perdaroma struktūriškai, vaizdiškai ir idėjiškai. Tikimės, kad įrudenėjus ši svetainė pulsuos gyvybe ir nebekels šalutinių klausimų, tik literatūrinius.
Minėtame straipsnyje labiausiai prašauta su priekaištais žurnalams „Vilnius“ anglų ir rusų kalbomis. Taip, jie nėra prenumeruojami Lietuvoje, nes šių žurnalų paskirtis – naujausios lietuvių literatūros sklaida ir pristatymas užsienyje (vidaus poreikius tenkina „Metai“ ir kiti lietuviškieji). Kas šituos leidinius turėtų platinti? Ambasados ir konsulatai? Ne, nes tai nėra jų prievolė. Kartais padeda, dažniau – mandagiai atsisako. Neturi laiko ir kadrų. Kiek užsieniuose turime realiai veikiančių kultūros atašė? Kelis. Katino ašaros. „Vilnius“ rusų kalba bei angliškasis „The Vilnius Review“ platinamas daugiausia iš rankų į rankas per atvykstančius į literatūrinius festivalius svečius. Kitą dalį pundeliais važiuodami į užsienį išveža patys lietuvių rašytojai. Kasmet 100-200 žurnalo kopijų lieka neišplatinti. Įprasta, kad svečiui įteiki naują, pernykštį, užpernykštį, už-užpernykštį „Vilniaus“ numerį, tačiau 8 – 10 metų senumo žurnalai nebeįtelpa į jokius svetingumo kontekstus (yra pundeliai ir tokių sandėliuose, o tai, kad redakcija jų iki šiol neišgabeno perdirbimui, parodo užsispyrimą ir idealizmą). Iš iliustracijų su konteineriu ir keliais „Vilniaus“ žurnalais matyti, kad ten pūpso senienos, o teiginys, esą „45 tūkst. litų gavęs „Vilnius“ nepasiekęs skaitytojų atsidūrė šiukšlių konteineryje“ neatitinka tikrovės. Straipsnio pasirodymo metu 2011-ųjų „Vilnius“ dar net nebuvo išvydęs dienos šviesos.
Laikraščiai tam ir yra, kad juose tilptų viskas – ir teisybė, ir paskalos. Gerai būtų, kad teisybės būtų kuo daugiau, o paskalos netaptų lemiamu veiksniu liaudiškuose linčo teismuose. Jei, neduokdie, kada nors fondai nuspręstų neberemti „Vilniaus“ projektų, būtų neatitaisoma žala lietuvių literatūros sklaidai – aplink šį žurnalą telkiasi vertėjai iš abipus Atlanto be kurių triūso, be „Vilniaus“ redakcijos užsakytų eilėraščių, esą, kritikos, prozos ištraukų vertimų lietuvių autoriai nelabai ką turėtų pristatinėti užsieniuose.
Paskaičius „Veido“ apžvalgininko Audriaus Bačiulio samprotavimus apie 4 poetų vizitą į Airiją „Poezijos pavasario“ metu (http://www.veidas.lt/lssr-liaudies-poetu-vizitas-lietuvos-respublikos-ambasadoje) galima pagalvoti, kad nėra ko tų rašytojų daugiau į užsienius leisti. Atimti pasus ir paskirti gydymo nuo sovietinio mentaliteto kursą iki smerties. Nes nepataisomi tie rašytojai. Net tie, kurie į literatūras įžengė po SSRS griūties, trenkia komunistiniu raugu, yra nepataisomi nomenklatūrininkai, girtuokliai, ikrų rijikai.
Kažin ar verta priekaištauti A. Bačiuliui – jei medžiaga straipsniui renkama iš apkalbų nuotrupų socialiniuose tinkluose, nelabai koks ir rezultatas. Galima padėkoti už pastangas suvaizduoti spalvingą sovietinio liaudies rašytojo paveikslą. Šįkart nelabai pavyko, bet, jei ir toliau dirbama bus ta kryptimi – bus galima tokio turinio straipsniukais papildyti Borgeso „Išgalvotųjų būtybių knygą – bestiariumą“.
Apskritai rašytojus demonizuojantys žurnalistai primena anuos laikus, kai klestėdavo linksmai (o tuo pačiu – ir liūdnai) pagarsėjęs „Suokalbis“. Tuose girtuose šokiuose galėdavai susitikti vieną kitą rašytoją ir kelis tuzinus gražiai įšilusių žurnalistų, kurie, pasismaginę iki valios, ir, ryte atsitokėję, reziumuodavo maždaug taip: „Na ir pila tie rašytojai tame „Suokalbyje“. Teiginys visiškai teisingas, jei iš jo išmestum žodį „rašytojai“.
Į „Veidą“ nebeišeina žiūrėti pernelyg rimtai, po to, kai, prieš keletą metų, vienas toks konstitucinės dvasios guru ėmė rašyti paskvilius apie apžvalgininką Kęstutį Girnių. Savo ruožtu ir pats K. Girnius ką tik pamėgino nu(si)plėšti rimtumo kaukę viešai pasiūlęs keletą smagiai skambančių idėjų.
Iš pirmo žvilgsnio straipsnis „Nesiliaujančios „išstumtųjų“ inteligentų raudos“ nėra nei linksmas, nei originalus: autorius vėl ir vėl (kaip nesuskaičiuojama daugybė išminčių iki jo) porina, kad mūsuose inteligentai tik skundžiasi ir aimanuoja, prašo privilegijų, dėmesio, kišasi ne į savo reikalus ir taip toliau ir dar blogiau. Apskritai, jei tekste nebūtų paminėti konkretūs bei abstraktūs poetai, būtų galima šitą opusą praleisti, nes, pavyzdžiui, tiems rašytojams, kam mažiau nei 45 metai, nelabai aišku (kaip ir A. Bačiulio atveju, kokios privilegijos turimos omenyje), apie kokio nemokamo medaus laižymą eina kalba?
Palikim tas privilegijas ir jų skaičiuotojus literatūros istorijai. Šįkart užsiganėdinkim iš K. Girniaus straipsnio galimai išplaukiančiomis išvadomis. Kad poetui nepritinka vesti tautą ar moralizuoti – tą jau kadaise atrado Henrikas Radauskas. K. Girnius eina toliau: poetui nėra ko viešai vograuti nei apie dirbtinį apvaisinimą, nei apie emigraciją, nei apie lenkų pavardžių rašymą. Ekonomika, finansai, pensijų reforma, santykiai su Rusija, švietimo visi kiti rimtieji klausimai, savaime suprantama, ne mūsų (rašytojų) reikalas. Supraskim, gavome gerą progą patylėti, o tylėdami galim pagreitinti K. Girniaus įsuktą specializacijų siaurinimo programos smagratį – o ką jeigu mes, rašytojai, ta linkme nueitume dar toliau ir poetus suskirstytume į sonetininkus, verlibrininkus, poemininkus, haikininkus, rubajatininkus (joks poemininkas, šiukštu, neturėtų teisės kištis nei į rubajatininkų, nei į jokių kitų –ininkų daržą); prozininkus suskirstytume į apsakymininkus, apysakininkus, romanininkus ir taip toliau. Sėdėtume tyliai savo aptvaruose ir niekas niekur nesikištų. Finansus, knygų leidybą, vaistus, maistą, gražų orą tvarkytų geri dėdės, savo reikalų specialistai. Akmenys nuo širdžių nusiristų.
Sprendžiant iš birželio tekstų, įdomiai moka paskrebenti ne tik rašytojai: vienas kitas kurpdamas itin nykų straipsniuką, pats to nenujausdamas, prigamina tiek juokų ir šposų, kad smagintis gali iki kito karto. Ačiū, dangau, už laisvę nusišnekėti be baimės. Tuo ir dalinamės.

Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Istorikas Edmundas Vaičaitis: "kasdienė istorija tėra isterija"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama