Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Violeta Šoblinskaitė Aleksa apie knygas

 


      Per pastaruosius dvidešimt metų gyvenimas kiek pasikeitė. Ar pasikeitė Jūsų požiūris į knygas?

      Kas įninka skaityti nuo mažumės, tam knyga bus reikalinga, kol pasibaigs akių šviesa. Knygos pasaulis įsiurbia kaip verpetas, užburia, pakeri. Knyga yra KITOKIA realybė, kuri leidžia išsivaduoti iš kasdienybės, iš rutinos, ji – kaip kelionė į svečią šalį, kurioje tau nežinomi įpročiai ir papročiai, naujas peizažas, aštresnis horizontas, dar neištyrinėti kvapai ir garsai, platesnė spalvų gama...
Vis dar neįprantu nuolatos šmirinėti internete, žiūriu nedaug televizijos laidų – vien nepopuliariąsias, apie kultūrą šnekančias... Žurnalas, laikraštis, knyga man mielesni. Gal taip yra todėl, kas skaitymas – laisvė, o smaksojimas prie ekrano – vergija?

       Ar daug skaitote? Ar galite įsigyti norimų knygų?

      Skaityti netingiu. Kurią nors knygą atsiverčiu kasdien. Žiemą vasarą... Dažniausiai pavakariukais. Arba naktį, kol užmiegu. Bet kartais su knyga rankose bėga net rytas – jeigu šalta, negera, nėra skubių darbų. Kol rašydavau literatūros naujienų apžvalgas – „Kauno dienai“, „Nemunui“ – tokį savo lepinimąsi galėdavau narsiai ginti: skaitymas – taip pat darbas. Netgi sunkus... Dabar šių įsipareigojimų nebeturiu. Bet įprotis sekti procesą išliko. Rankinėje, ypač kai važiuoju autobusu, visados turiu poezijos, kad spėčiau perskaityti, kol riedėsiu pirmyn atgal... Skaitau ir greitai, ir lėtai – priklauso nuo teksto, atsidūrusio po nosimi, kokybės. Storųjų knygų, tokių kaip Romualdo Ozolo Supratimai, rankinėje nesivežioju. Joms „saugiausia“ laukti skaitymo valandos ant spintelės miegamajame, po naktine lempele.
       Deja, anaiptol ne visas norimas knygas galiu sau leisti įsigyti. Tam reikėtų turėti bent triskart didesnes pajamas. Vis dėlto skaitymo malonumui tenkinti iš šeimos biudžeto per metus dingsta apie nei tūkstantį litų. Pridėjus ir kolegų padovanotųjų knygų vertę, suma būtų dar didesnė. Nemažai pinigų reikia ir spaudai: užsisakome „Nemuną“, „Šiaurės Atėnus“, „Literatūrą ir meną“, „Metus“, „Kultūros barus“ – spaudos kiosko Veliuonoje juk nėra. Prenumerata – brangus malonumas, bet kitaip jau nebus. Na, nebent valstybė ryžtųsi vieną sykį remti kūrėjus, o ne kūrybos pardavėjus... Tuomet kultūros žmogus galėtų pirkti daugiau kultūros – ir viskas stotųsi į savo vietas...

      Galbūt Jūsų namuose knygos jau nebetelpa? Ką veikiate su nereikalingomis knygomis?

      Ačiū Dievui, gyvename erdviuose namuose ir knygų galime turėti daug. Net labai daug. Blokinio daugiabučio narvelyje tikrai nesutalpintume tokios bibliotekos.
Nereikalingos knygos? Laimė, jų ne kažin kiek teturim, juk nereikalingų nei aš, nei mano žmogus neperkame. Liūdniausios tos, kurias dovanoja „dėkingi“ skaitytojai – po susitikimų, per Poezijos pavasarį. Paprastai jų leidybą būna parėmusi kuri nors savivaldybė. Dar blogiau, kai pinigai joms skiriami Kultūros ministerijos, per visokias regionų plėtros programas...Visados juodai apmaudauju: vėjais paleisti pinigai! Vargo vakarienė – tokios knygos: deginti ranka nekyla, kam nors kitam perdovanoti – gėda, o dėti iš tiesų nėra kur.
       Protinga valstybė turėtų remti kultūrą, ne makulatūrą.
      Atlaidesnė esu nebent šiuolaikiniam samizdatui, nors tokių knygų „vertė“ irgi aiški. Bet žinau, kad autorius, užuot nusipirkęs vitaminų ar tikro, nesurogatinio maisto, paskutinius savo pensijos pinigėlius nunešė į menkaverčių spaudinių leidyklą... Būtų mano valia, bausčiau leidyklas, kurios iš grafomanijos pelnosi, nes autorius jau ir taip nubaustas – paties Dievulio...

     Kokias knygas skaitote? Ar domitės bičiulių kūryba?


     Verstinių literatūrai laiko lieka ašaros, perskaitau vos tris keturias knygas per metus, nes kolegų kūryba man įdomesnė. Nebent kas nors ypač sudomina. Sakykime, Märta Tikkanen. Jos „Raudonkepuraitę“, R. Jonkutės išverstą iš švedų kalbos, vėl atsiminiau šių metų sausį. Panašiai nutiko ir su Czesławo Miłoszo „Pakelės šunyčiu“. Sykį perskaitytas, vėl „pasiprašė“ skaitomas visai neseniai... Gal sutapimas, bet abi knygos išleistos Mileniumo metais... Ar tai reikštų, kad komerciniai vertimai prieš devynetą metų dar nebuvo tokie agresyvūs?
      Iš naujausių skaitymų minėčiau – Viktorijos Daujotytės „Gyvenimą prie turgaus“, Danutės Kalinauskaitės „Niekada nežinai“, Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikus“, Sigito Parulskio „Murmančią sieną“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, Kęstučio Navako „Du lagaminus sniego“...
Kas dar? O taip, Dovilės Zelčiūtės „Klaidinantys judesiai“ ir Tautvydos Marcinkevičiūtės „K. E. LIONĖ“.   Beje, kauniečių kolegų knygas, pasirodžiusias per metus, stengiuosi gauti „sugraužti“ nuo a iki ž. Išskyrus keletą autorių, kurie visiškai ne mano skonio... Jų knygų nė neieškau.

      Ar Jus tenkina išleidžiamų knygų asortimentas? Ar pasigendate kokių nors knygų? O galbūt knygų išleidžiama per daug?

      Kartais labai pasigendu knygų, kurias per gyvenimą praradau. Kai kurių leidinių tebeieškau ir šiandien. Gelbsti senienų prekystaliai Laisvės alėjoje, taip pat – specialiosios lentynos bibliotekose, į kurias sudedamos dovanotinos knygos. Kartais ten galima rasti visai neblogų dalykėlių...
       Kad knygų leidžiama DAUG, yra gerai. Blogai, kad ne visos GEROS. Leidyklos, net ir vadinamosios prestižinės, taupančios redaktorių ir korektorių sąskaita, mano galva, stipriai nusikalsta – autoriui, skaitytojui, apskritai kultūrai.
       Apie pigiai dirbančių „piemenų“ vertalus, ypač jeigu pabaigto darbo nesužiūri kvalifikuotas ir patyręs redaktorius, net ir kalbėti neverta – didelė gėda, kad tokių „knygų“, kuriose netgi Betliejus pavadinamas Veflemu, vis dar esama. Tai, mano akimis žiūrint, bene bjauriausias pasikeitimas knygos pasaulyje, įvykęs per 20 pastarųjų metų.

                                                                                                  Klausinėjo Benediktas Januševičius




Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Poetas Jonas Liniauskas: "kiekvienas turi savo eismo taisykles"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama