Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Nauji ,,Varpai"

 

                                                                                                                                          Jonas Kontrimas

     

       Prieš dvidešimt metų atnaujintas ,,Varpų“ leidimas tapo nebe literatūros, o kultūros reiškiniu. Jau susiformavo tradicija, kad ,,Varpų“ sutiktuvėsVilniuje, Rašytojų klube bus išskirtinė popietė,- nebus muzikavimo, renginį ves pats vyr.redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius, pirmoje eilėje sėdės red. Kolegija ir Rašytojų sąjungos galvos, kitose buvę ir būsimi ,,Varpų“ laureatai, ,,autoriniai honorarai“ bus dalijami salėje ir bus matomi, apčiuopiami, materialūs...
      Tai ką ir kam šiandien skambina ,,Varpai“? Nuo pirmųjų puslapių girdisi senųjų ,,Varpų“ aidas – Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių, publikuotų antrame ,,Varpų“ numeryje 1944m., skaidrus ir graudus skambesys. Iš tų pačių metų ataidi ir Vydūnas, jį palydi Vacys Bagdonavičius ,,Ar pavyks išgirsti Vydūno balsą?“ matyt, kad dar ilgai ne, kol Vydūnas bus aktualizuojamas ,,Playboy“ žurnale ir nebus jokių vidinių visuomenės nuostatų nebarstyti perlų kiaulėms. Bet pažvelkime kuo be istorinių aidų dar turtingas ,,Varpų“ gaudesys.
      ,,Kad Jūs sugebėtumėt visus suburti prie savo ,,Varpų”! Tokiu monsinjoro Kazimiero Vasiliausko šūkiu prasideda kasmetinis literatūros almanachas ,,Varpai” 2009.
      ,,Varpų” niekomet nesumaišysi su kitu leidiniu, jie tokie saviti, ypatingi. Tikri ir labai lietuviški, išsaugantys savo tapatybę. Almanachas visiems, kurie skaito. Ir jauniems , ir turintiems didesnės patirties gyvenime.
       Profesorės V.Daujotytės esė ,,Ką įžvelgiame tūkstantmetės Lietuvos moterų likimuose?’’Taigi ir prieš 900 metų Lietuvoje skambėjo moterų dainos ir giesmės. Nuo viduramžiškosios karalienės Mortos, kunigaikštienės Birutės iki pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo prieš šimtą metų. Ir visiškai greta tuomet atrodo pasaulinio garso mokslininkė Marija Aleksaitė-Gimbutienė. Šie ir kiti moterų vardai, kurie tikrai ne visiems(deja), žinomi paminėti. Visu šimtu procentu sutinku su profesore, kuri teigia: ,,Lyg ir priartėjo laikas, kai būtų galima rašyti Lietuvos moterų sąmoningumo istoriją”. Šimtmetis po pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo mums tarsi duoda tokį ženklą”, bet kas tai padarys? Tikriausiai turėtų,- ta pati Moteris.
       Publicisto, poeto, vertėjo Tomo Venclovo prisiminimai ir įspūdžiai iš 1977-ųjų susitikimų su Česlovu Miloszu. Šis esė ,,Pavasaris Berklyje” rašytas knygai ,,Milosz in Amerika” Tuomet(1977), tai buvo pirmas jų susitikimas. ,,Sovietų Lietuvoje, kur praleidau pirmąją savo gyvenimo pusę, Miloszo vardas buvo draudžiamas dar labiau nei komunistinėje Lenkijoje. Vis dėlto žinojau apie jį gana daug.”taip aiškinama pradžioje. O bendras esė įspūdis, - pasaulis yra toks didelis ir neaprėpiamas ir, …kartu toks mažas, visur ranka pasiekamas. Miloszas Amerikoje Kalifornijoje skaito paskaitas, o negali pamiršti gimtojo Šetenių kaimo, Lietuvos vidury, nors ten jau beveik nieko neliko…
       Jis visada save laikė lenkiškai rašančiu lietuvių rašytoju. ,,Dabar sunku prisiminti, apie ką tada kalbėdavome – kartais valandomis,…. man tai buvo įvykis ir svarbi gyvenimo dalis, tačiau bendrauti su žmogumi, kuris savo asmenybe, talentu, o ir patirtimi gerokai lenkia tave, yra ne tik dovana, bet ir sunkumas.” Esė būtina sąlyga – autoriaus įtaiga. Ji čia yra.
       Skirsnis ,,Mūzos” ir K.Platelio ,,Šeši eilėraščiai”. Iš rankraščio verstas(vertė V.Braziūnas) Simonos Orinskos eilėraščių ciklas -,,Galukelės sklando akylos”.
       Skiltyje ,,Literatūrinis palikimas” spausdinamas E. Mieželaičio eilėraščių ciklas ,,Balnoja apokalipsė žirgus”. Įdomi šios publikacijos pabaigoje pateikta E.Mieželaičio ranka rašyta pastaba: ,,Aš dėkingas ,,Varpų” redakcijai prikėlusiai mane naujam gyvenimui”. ,,Varpai” taip pamini poeto devyniasdešimtmetį.
       Bene išskirtiniausia almanacho publikacija Jurgio Jankaus romano tesinys ,,Niekam nereikalingi”.,,Varpams” suteikta išimtinė teisė spausdinti šį kūrinį. Tai gana problematiška, nes tarpai tarp publikacijų labai ilgi, - pamiršti ką skaitei prieš metus. Norėtųsi pagaliau romaną perskaityti visą ir išsyk. Romano pagrindinis veikėjas patrauklus savęs ir kitų vertinimu, nesiveržimu į pirmąsias gretas. Nors Jurgis Jankus – rašytojas, nesusilaukęs ypatingo dėmesio, neįtrauktas į privalomų programinių kūrinių sąrašus, tačiau jo kūryba(ir šis romanas) tikrai patrauklus.
       Jono Mikelinsko eseistinė apysaka ,,Klėtelė prie kapelių arba dinozauro ausyje“ turėtų patikti šio autoriaus gerbėjams. Pagrindinė tema, kas dažna šio rašytojo kūryboje, – žmogus, kuris ir stengiasi juo išlikti. ,,Tau linksma šį rytą buvo dėl to, kad kiaurą naktį skridai. Skridai plasnodamas rankomis it sparnais. Skridai virš laukų ir miškų, medžių ir namų, upių ir ežerų......Skridai... nugalėjęs savo žmogišką ribotumą“.
      ,,Varpų“ svetainėje pokalbis-interviu su prozininke, dramaturge, kritike, vertėja Aušra Marija Sluckaite-Jurašiene. Pokalbis jaukus ir šiltas, rodos jie abu,- Marija Sluckaitė ir Leonas Peleckis-Kaktavičius sėdi jaukiame kambaryje, patogiuose krėsluose ir kalbasi apie tai, kaip buvo, kas buvo, ar iš tiesų buvo... ,,Vis dėlto grįžti ir grįžti į tėvų žemę, grįžti į savo kalbos erdvę, kad galėtum kvėpuoti visais plaučiais ir svaigti nuo deguonies pertekliaus. Nes jei yra nepakitę dydžiai birioje kaip smiltis laiko slinktyje, tai man – gimtoji kalba ir protėvių kapavietės.“ Neatsiejamas šio pokalbio tesinys skiltyje ,,Epistolinis palikimas“. Čia spausdinami rašytojų laiškai Aušrai Marijai Sluckaitei: Vincas Mykolaitis – Putinas, Juozas Baltušis, Kazys Boruta, Juozas Grušas, Bronys Raila ir kiti.
        Debiutų skiltyje pristatomas Gintas Kraptavičius(kūrybą vadina esminiu žmogaus skiriamuoju bruožu) su ,,Posterezija“, ir Laima Petrauskienė(biomedicinos mokslų daktarė) su apsakymu ,,Vokietis“. Skirsnyje ,,Vertimai“ keturi, skirtingų autorių,- L.O Flaherty,F.O Connor, E.Caldwell, V.Saroyan apsakymai. Visų vertimų autorius Kazimieras Barėnas.
      ,,Mūzose“ – Ineza Juzefa Janonė su eilėraščiu ciklu ,,Raudos“.
      ,,Dialoguose“ pokalbis ,,Padangę raižo sakalai, žemę – kirminai“,- į literatūros kritiko Alfredo Guščiaus klausimus atsako rašytojas Jonas Užurka. Tai žmogus pasiryžęs įgyvendinti savo literatūrinį kūrybinį projektą „Lietuvos istorija romanuose”. J. Užurka - kariškis, perėjęs nuo Šiaurės ašigalio iki Afganistano. J. Užurka buvo vienas iš pirmųjų savanorių, 1991 m. saugojusių Parlamentą, vienas iš karinių pajėgų organizatorių, Atsargos karininkų sąjungos įkūrėjas. Pirmosios J. Užurkos knygos buvo publicistinės, vėliau autorius užsibrėžė tikslą Lietuvos istoriją pavaizduoti romanuose ,,Mindaugas – karališkasis kraujas“, „Karaliaus karūna ir mirtis“, „Gediminas – nevainikuotas karalius“, „Vytautas – nuo bėglio iki monarcho“, „Tvanas – Lietuvos didybės griūties pradžia“, „Abipus Saulės – didžiosios lietuvių pergalės“, „Žalgiris – Vytauto kalavijo pergalė Oršoje“, „Sumaišties metai“ Maža rašytojų, kurie pasišvęstų vienam žanrui. Istorinis faktas būtų nieko vertas, jei į jį nebūtų įdėta sielos. J. Užurkos kūriniai gyvybingi, juose daug karinių batalijų, ryškūs charakteriai, o istorinėmis tiesomis neleidžia abejoti rašytojo stilius, ypač kai tą tvirtina ir pats rašytojas pateiktame interviu: ,,Tačiau aš į pirmą vietą gerbdamas ir praeitį, ir save, ir skaitytoją, statau autentiškumą, istorinę tiesą, ją aišku, įvilkdamas į meninį rūbą.“ Ar tai tiesa, galime pasitikrinti skaitydami ištrauką iš naujausio autoriaus romano ,,1009-ji. Nuo Netimero iki Rimgaudo“.
      Skirsnyje,,Dialogai“ almanacho vyriausias redaktorius kalbina Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorę, rašytoją Aldoną Ruseckaitę. Ji - ilgametė Lietuvos muziejų ekspertų komisijos narė ir Lietuvos muziejų asociacijos valdybos narė, savo autoritetu prisidėjo, kad Vilniaus universitete atsirastų muziejininkystės studijos. Ji taip pat viena pirmųjų tarptautinės muziejininkų asociacijos ICOMOS narių, aktyviai siekusi, kad Lietuvių literatūros muziejus, įsikūręs Maironio namuose, būtų pervadintas į Maironio lietuvių literatūros muziejų.
       Pažįstanti visas muziejaus grandis, perėjusi visas pakopas, pradėjusi nuo jaunesniosios mokslinės bendradarbės, dabar jau daugiau nei du dešimtmečius - ir muziejaus vadovė, tikra muziejininkė Aldona Ruseckaitė pasakoja apie savo mylimą darbą ir ne tik.
      Tuo ,,Varpų“ pristatymą būtų galima ir baigti. Tiesa, dar yra Gasparo Aleksos eilėraščiai, - jis savo poezijos rupūžį jau girdo tekila. Jam ataidi Kęstučio Lenkšo recenzija apie Gasparo Aleksos rinkinį ,,Giedantis rupūžys“. Dar daugiau sąskambių atsirastų, jeigu norėčiau pristatyti Valentino Sventicko straipsnį, pristatantį Algimanto Baltakio knygą ,,Gimiau pačiu laiku“, kuri ,,gimė“ rengiant knygą apie Eduardą Mieželaitį, kuris... Bet apie tai jau rašiau.
      Yra dar ,,Šiaulių Šv.Petro ir Povilo bažnyčios atstatymo istorija“, yra dokumentinis nekrologas apie aktoriaus Prano Piauloko gyvenimą, kūrybą, mirtį ir laidotuvių dalyvius.
      Dar nepaminėjau Silvijos Peleckienės ,,Novelečių“, bet pabaigas verta cituoti: ,,Ir ji sergsti jų nebuvimą“, ,,Ji ištęsės duotą slaptą amžino pažado nesulaužomą priesaiką“ ir t.t., ir t.t. Visai nesinori minėti Janinos Jovaišaitės ,,Eilėraščių“, - gal tai ir eilėraščiai, bet kažin ar poezija. Jeigu Ginto Kraptavičiaus ,,Posterezija“ dar blaškosi tarp A. Šiušos minčių ,,Šatėnuose“ ir J. Erlicko šeštadienio pamokslų, bent ant jos dar galės pagulėti garsusis Regimanto Tamošaičio katinas. Tai visai nebesupratau,,Varpų“ kronikos, kurioje pristatoma pernykščių ,,Varpų“ sutiktuvės ir visos liaupsės ir pagyros. Nebent reikėjo paryškinti pernai ištartus Petro Bražėno žodžius: - Jame yra viskas – ir pagarbos duoklė(...) savo pačių nueitam keliui(...)...
       Taigi, nepaisant Lietuvoje siaučiančios krizės, nepaisant rietenų seime, nepaisant artėjančių Lietuvos prezidento rinkimų, naujas literatūrinio almanacho ,,Varpai“ numeris tikrai neskelbia dvasinės krizės.

Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Rašytoja Birutė Jonuškaitė: "civilizacija atima kai kuriuos malonumus"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama