Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Išvaizdi poezija

 

      

        Čia kalbėsiu apie (iš)vaizdžią arba vizualią, vizualinę poeziją. Tai literatūros kūriniai, turintys kokį nors vaizdą, sudarantys kokią nors figūrą, formą, žodžiu, ką nors vaizduojantys ne tik tekstu, bet ir savo pavidalu. Žvelgiant plačiau, reikia pripažinti, kad vizualus yra kiekvienas užrašytas eilėraštis, žodis, juolab raidė. Jis neskamba, jo negalima išgirsti, klausytis, jis nejuda, o tiesiog yra užrašytas arba atspausdintas. Kiekvieną tokį kūrinį galima apžiūrėti.
         Nemokančiam kalbos, kuria parašytas eilėraštis, tekstas tarsi savaime virsta grafikos kūriniu, rašytiniu, spausdintu paveikslu, sudarytu iš mažesnių paveikslėlių – raidžių. Tačiau net ir nepažįstama kalba parašytą tekstą galima šiek tiek iškvosti ir sužinoti, ar jis rimuotas, ar ritmiškas, ar laisvas... Tačiau vaizdingas eilėraštis – iškalbingesnis.




        Štai, pavyzdžiui, du gruzinų eilėraščiai. Nežinau apie ką jie, nes nemoku gruzinų kalbos, tačiau kažkas man kužda, kad tai vis dėlto poezija, nes šiaip ar taip šie du kūriniai sudaryti iš rašmenų.    Pirmasis, neužbaigtas rombas – akivaizdus palindromas, kiekviena eilutė – iš tokių pat ženklų, nesvarbu kaip juos žiūrėti: iš kairės į dešinę ar iš dešinės į kairę. Kitas tekstas yra apvalus, primena saulę. Taigi kai ką vis dėlto galima patirti ir apibendrinti.
         Paprastai tokia poezija kaipmat priskiriama literatūros avangardui, kas yra klaidinga, kadangi pirmieji žinomi išvaizdūs eilėraščiai, parašyti apie 300-uosius prieš Kristų. Jų minima bent šešetas. Tai Simijo iš Rodo Kirvis, Sparnai ir Kiaušinis; Teokrito Piemens pypkė; ir du Altoriai – Dosiado ir Vestino. Teksto vizualumui čia priskiriamas mistinis vaidmuo. Tačiau pačiame tokio vizualaus teksto atsiradime šiandien galima neįžvelgti jokios mistikos. Tiesiog raidės, eilutės siejas ir skiriasi, bendrauja ar pykstas tarpusavy ar su autorium, retsykiais pakužda kokį pavidalą. Na, gal ir mistika! Visa kita darbas.
        Vaizdinga poezija plėtota ir tobulinta, naudota ir taikyta viduramžiais, baroko ar renesanso laikais. Tai visokia taikomoji literatūra – proginiai, garbinamieji tekstai, labirintai, kvadratai, vartai, įvardijami dviem žodžiais „įmantrioji poezija“. Štai vienas toks kūrinys, skelbiamas Eugenijos Ulčinaitės sąsiuviny „Lietuvos baroko literatūra“ (1997 m.).



        Pernelyg nesiplėsdamas pridursiu, kad tekstų vaizdumas kurtas nuo seniausių laikų visame raštingame pasauly, ne tik Europoje, bet ir Rytuose – Persijoje, Kinijoje, Japonijoje, ir net už Atlanto. Persiritusi viduramžių mistikas, baroko karalių garbinimus, išvaizdžioji poezija nėrė stačiai į XX a. sūkurį. Ją noriai perėmė futuristai, siurrealistai, dadaistai veldami į spaustuvinius žaidimus. Raidžių dėlionės pamėgtos po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau ypatingi išmėginimai ir, žinoma, atradimai vaizdų poeziją ištiko paplitus skaitmeninėms technologijoms.

       Visus popieriuje sudėtus tekstus galima skelti į tris grupes:
       1. Vaizdiniu požiūriu paprasti, nesudėtingi tekstai, kuriuose kiek pastumtos kai kurios eilutės, eilutės skirtingo ilgio, žodžiai išdėstyti laipteliais... Tokie tekstai kartais įgyja kokį nors neįmantrų grafinį pavidalą.
       2. Akivaizdžiai vaizdingi tekstai, turintys tam tikrą abstraktesnę ar visiškai konkrečią formą.
       3. Eilėraščiai, į kuriuos įsiterpę vaizdai ar kūriniai, kuriuose organiškai persipina, susilieja vaizdas ir tekstas.
       Visais atvejais vaizdžioji teksto pusė papildo ir praturtina kūrinį, praplėsdama jo prasmių erdvę. Jeigu vaizdas, žinoma, apskritai nepraryja teksto.

       XX amžiaus pirmos pusės lietuvių poezijoje ir apskritai literatūroje vaizdų nėra tiek jau daug. Pirmiausia, kiek nusižengdamas savo tikslui kalbėti apie vizualią poeziją, paminėsiu Petrą Tarulį. Pirmame „Keturių vėjų“ numeryje skelbiamas modernistinis smulkutės prozos ciklas „Nuovakarių skiauterys“. Jame yra keli grafiniai intarpai, kukliai atliepiantys futuristų ieškojimus. Penktasis šio ciklo tekstas „Žodžių žvėrynas“, beje, labiau poetiškas nei prozinis. Sudarytas beveik vien iš daiktavardžių. Jo pradžios viena eilutė iš dviejų žodžių, atskirtų ilgėliausiu brūkšniu: „štepseliai... doleriai.“ To paties „Žodžių žvėryno“ pabaigoje yra priedas – lentelė „XX amžiaus vedamasis ženklas“ kurioje „Laikas brangus – vyrams“; „Įeiti draudžiama – moterims“. Nieko nepadarysi, lygių galimybių kontrolieriaus tais laikais, 1924-ųjų sausį, dar nebuvo. Šiame cikle dar galima išvysti „afišą“, kviečiančią į kiną, ir trejetą skrituliukų, „tarytum senos mašnos išdilintų skatikėlių“ su dviem taškeliais ir brūkšneliu. Tie skrituliukai labai panašūs šiandienes šypsenėles. Ciklas užbaigiamas skambiai:



        Plakatą savo rinkinyje „Knyga be vardo“ (1926 m.) „piešia“ ir kitas keturvėjininkas Antanas Rimydis. Jame vėlgi kalbama apie kiną, tais laikais naują meno rūšį. Plakatas sudėliotas iš kelių šriftų, skirtingų dydžių žodžių, tačiau jis vėlgi nė trupučiu neprilygsta užsienio modernistų darbams.
         Pačių paprasčiausių vaizdinių eilėraščių, kuriuos priskyriau pirmąjai tekstų grupei lietuviai parašę sočiai. Tokių dalykų, kaip pastumtos, ilgesnės ar trumpesnės eilutės, galima rasti jau pas Antaną Strazdą. Eilutėmis be abejo žaidė ne tik keturvėjininkai (ypač – Teofilis Tilvytis), bet ir kiti tarpukario modernistai. Tokių dalykų pasitaikydavo ir netgi formos požiūriu puritoniškam sovietmety.
Štai po ranka Mykolo Karčiausko „Nemuno poema“ (1984 m.):



         Arba Birutės Baltrušaitytės „Žolynų prieglaudoj“ (1980 m.) trikampiu išrašytas žodis „universitetas“. Arba Algimantas Bučys. Arba Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė, arba dar daugybė kitų poetų kūrinių, kuriuose žaidžiama trejopai: 1. patraukiama nuo krašto kas antra eilutė; 2. patraukiami toliau atskiri kelių eilučių „blokai“; 3. žodžiai žingsniuoja laipteliais. Visa tai ganėtinai įprasta ir nesunkiai paaiškinama.
          Pirmąjį akivaizdžiai suprantamą vaizdą įkūnijantį tekstą matyt bus paskelbęs Rimas Vėžys. Turiu omeny jo „Eilėraštį banano formoje“ iš rinkinio „Raidės laiko griaužiuose“ (1969 m.). Po kelerių metų piešti pramoko ir aršiausias sovietmečio avangardininkas Eduardas Mieželaitis. Jo „Kontrapunktuose“ (1975 m.) yra net keletas paveikslėlių: eglė, malūnas... bet jie jau tokie, švelniai tariant, paprasti savo turiniu, kad nors verk.
          Pažymėtinas E. Mieželaičio ciklas „Elementarius novus“, rimtesnis, problemiškas tartum bulvarinis laikraštis. Svarbu kitkas: tai jau konkrečioji poezija, kažkas panašaus į tai, kas pasauly atsirado, paplito ir įsitvirtino antroje XX amžiaus pusėje. Pirmą kartą, jei neklystu šis vaizdraštis buvo paskelbtas „Pergalėje“ 1987-aisiais, vėliau atgulė „Laidoje“ (1992 m.). Ten yra tokių „nepoetiškų“ kūrinių kaip „ABC“ arba „R“, kurie iš pirmo žvilgsnio sudaryti vien iš padrikų raidžių. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Tame cikle poetas kėlė opiausias XX amžiaus problemas: tarša, ligos, radiacija. Įdomu, ką apie šį kūrinį savo būtų pasakęs pats E. Mieželaitis, vos atgiedojęs „Odę kaminams“? Šiaip ar taip toks formaliai akiplėšiškas ciklas negali patikti Maironio skaitytojams. Taigi sovietmečiu E. Mieželaitis paskelbė, kad galima rašyti ir šitaip, negražiai, nes poezija – ne prostitutė, kad visiems patiktų. Tiesa, tuo metu šitokius kūrinius skelbti galėjo tik jis.
         O štai turinio požiūriu visavertis išvaizdus tekstas – Antano A. Jonyno „Atminties laivas“ iš to paties pavadinimo antrosios poeto knygelės (1981 m.):



        Maksimalios teksto ir vaizdo dermės, matyt, ir derėtų siekti tokios rūšies poezijoje.
         Pastebėtina, kad vizualią poeziją linkę kurti dailininkai (pvz., Auris Radzevičius-Radžius, per savo neilgą literatūrinę karjerą paskelbęs keletą nesudėtingų figūrėlių „Poezijos pavasario 1989“ almanache ir savo vienintelėje knygelėje „Ornamentas vietoj laivo“ (1990 m.) arba kūrėjai, atsidėję ir dailei, ir literatūrai, kaip Leonardas Gutauskas. Pastarojo literatūriniai ieškojimai ganėtinai vykę. Įdomiausi jų skelbiami rinkinyje „Portretas“ (1988 m.). Štai „Sraigė aš šliaužti“, kuriame išpiešiama ir iškalbama sraigė šliūžė. Nuostabi vaizdo (šliūžės vingis) bei garso (r, š, ž, aliteracijos) samplaika.
         1990-ųjų sausio mėnesiu datuojama Vyt Bakaičio tipograma Vaclavui Havelui:


        Poetas ir vertėjas Vyt Bakaitis – Niujorke gyvenantis, anglų kalba kuriantis lietuvis. Šį jo tekstą (skelbtą knygelėje „Con/structs“, 2001 m.) galima skaityti dvejopai: kaip kreipinį „o pen“ (o, rašikli) arba tiesiog „open“ (atidaryta). Kreipinys į rašiklį savaip skamba tuo požiūriu, kad eilėraštis – tipograma – parašytas rašomąja mašinėle. Antrasis variantas, „open“, priimtinesnis tuo atveju, kada atveria vartus spygliuotoje vieloje, kurią vaizduoja iksai. Taigi šiame tekste minimaliomis priemonėmis vaizduojamas geležinės uždangos griuvimas. Eilėraščio adresatu Vaclavas Havelas, viena ryškiausių posovietinės erdvės figūrų, tampa veikiausiai dėl savo ankstyvosios kūrybos. Mat V. Havelas taip pat yra kūręs konkrečiąją poeziją.

        Ko gero, labiausiai nutolti nuo klasikinės literatūros, kaip žodžio meno, sampratos kol kas pavyko nutolti Donaldui Apanavičiui. Kai kuriuose jo tekstuose belikęs vos vienas kitas ženklas, ir nieko daugiau. Tarkim, „Om rekonstrukcijos“ (rinkinys „Gramatika“, 1999 m.). Sutinku, kad vykusį tekstą galima suregzti ir iš vienos raidės, pvz., „a“, kuri lietuvių kalboje turi bent 20 reikšmių, ar vien tik iš kablelių. Almanache „Žiemos žodžiai 2004“ skelbiamas D. Apanavičiaus darbas „AWW“ – visiškai sterilus žodyno ar net raidyno atžvilgiu. Tai – 23 kvadratų, sudarytų iš ovalų, pasvirusių ir horizontalių brūkšnelių, ciklas, savotiška kadrų seka, kurioje palaipsniui kinta visa ženklų grupė: juda kuria nors linkme, vienų ženklų daugėja, kitų – mąžta, keičiasi jų išsidėstymas kadre:



        Tai vienas kadrų. Dešimtasis. Galima teigti, kad tai tik geometriškai išdėstyti brūkšniai. Tačiau, kita vertus, galima įrodinėti, kad tai tekstas, parašytas iš universalių ženklų. Jame nėra žodžių, neišvengiamai įkalinančių eilėraštį tam tikros kalbos kalėjime. Tai yra tam tikros nuosekliai judančios ir kintančios figūros.

         Maloniai nustebino Alio Balbieriaus „Formų knygos“ (2008 m.) pasirodymas. Netikėti antrojo skyriaus tekstai. Šiame skyriuje mažiausiai eilėraščių, tačiau visi jie turi kokį nesudėtingą pavidalą, dažniausiai išgaunamą centruojant tekstą. Tai kolona, kryžius, smėlio laikrodis, – pavidalai ir formos, šimtus metų vaizduotos poetų. Dar taurė, vaza, obuolys, durklas, pasaga. Ir jau autentiškesnis – paukščio (anties?) formos eilėraštis. Vis dėlto, kad tai eilėraščiai, galintys egzistuoti ir be savo figūrinių apvalkalų. Tai nėra žodžių iškamšos, t. y. paskubom žodžiais iškimštos formos. Nors A. Balbierius vienam eilėrašty ir šypteli iš baigiamo užpildyti obuolio (eil. „kaip ruduo burnoje“), suvaržiusio jį: „bet aš juk ne tai pasakyti / norėjau ne tai parašiau nes ši forma / jau baigias kaip ir ruduo / burnoje.“

          Bene labiausiai į dailės valdas įsiveržęs, nors nė kiek nenutolęs nuo poezijos yra Mindaugas Švėgžda. Jo kuriamus eilėraščius paveikslus kartais galima išvysti tik parodose. Tekstai paprastai neilgi, vos kelių eilučių, nesudėtingi. Paveikslai – na tai koliažai, kai kurie juodi, kai kurie – erotiški. Pats autorius, regis, nelinkęs niekur skubėti, t. y. nelabai produktyvus, todėl dar tik svajoja išleisti atskirą šių kūrinių reprodukcijų albumą:



        Eilėraštis vadinasi „Dailininkui Vytautui Butui“: „keistos moterys, keistos. jos keiksnotų tą kuris / nutapytų / viešpatį / bai-gian-tį mo-te-rį / (iš baltojo molio) – kuriantį angą / kuri kaip ir že-mė tu-rės / stiprią trauką / o ta-py-to-jas juk šven-teivoms / tartum apreikštų: / ir nuodėmingiausioji / moters vie-ta pa-lies-ta die-vo pirštų.“ Nesunku pastebėti, kad šis vaizdas – rankų darbo. Net šriftas – ne kompiuterinis, o rašomosios mašinėlės. Taigi – tikras daiktas.

         Gytis Norvilas – vienas nedaugelio poetų, savo raštuose įterpiančių ir piešinių ar bent padrikų brūkšnių. Antrame jo eilėraščių rinkinyje „Skėrių pusryčiai“ (2006 m.) yra trečiasis ypatingasis skyrius „ketvirčiavimas“, sudarytas iš gerokai trenktų vaizdelių. Savo bežodiškumu (kai kuriuose eilėraščiuose žodžiai – tik pavadinimuose) G. Norvilo darbeliai galėtų priminti D. Apanavičiaus kvadratus, juolab kad ir šie stačiakampiai, tačiau neįsitenkantys taisyklingoje formoje. Tas netaisyklingumas, sąlygotas tų pačių tačiau skirtingo dydžio raidžių, ir negrabūs brūkšniai ranka, G. Norvilo kūrinius verčia gyvais, judriais, maištaujančiais objektais. Štai pirmasis – „lekiančios gervės“ – sudarytas iš kiekvienoje eilutėje vis didesnių mažųjų lambdų. Kitame – „paukščio skeletas“ – tarp brūkšnių spraudžiasi mažosios alfos. Toliau – „dyla“, tekstas iš „a“ raidelių. O ką aš sakiau, juk įmanoma! Bet Gytis neišlaikė ir į tekstą įvėlė pasvarstymų apie tylą. Dar yra eilėraščių iš Ω ir iš ő, du „pasta zenklai“ ir vienas net arabiškais rašmenimis („devyni šokantys arabai mūšio lauke“), įtikinantis, kad šie ženklai išties yra užrašytos įmantrios šokio figūros. Į skyriaus pabaigą piešinių daugėja, atsiranda balerinų, moterimi persirengęs dante ir net ekspresyvus skėrio portretas, įrėminęs paskutinį tekstą, patį daugiažodiškiausią šioje kompanijoje. Kiek prisimenu, pirmaisiais kartais žiūrėdamas šiuos vaizdus, apgailestavau, kad G. Norvilas – toks kompiuterio analfabetas, tačiau dabar, po poros metų, visa jo kūrinija man atrodo miela.

        Išskirtinę vietą tarp šiandienių poetinių eksperimentų užima Manto Gimžausko kūryba, sudėta į rinkinį „šamanas™“ (2007 m.). Nežmoniškai apmaudu, kad M. Gimžausko pažadas neberašyti eilėraščių išsipildė pačiu žiauriausiu būdu: 2007 m. kovo 11-osios rytą M. Gimžauskas žuvo, nesulaukęs savo knygos.
         Pačią knygą apskritai sunku apibūdinti. Tai nemažas, maždaug 180 psl. spaudinys, labai margas tie spalvomis, tiek tekstais ar jų ciklais. Kad įgavo būtent tokį pavidalą, galima kaltinti Tomą S. Butkų, M. Gimžausko bendraamžį ir bendražygį, neabejotinai geriausiai išmaniusį Šamano (M. Gimžausko) kūrybines užmačias ir sumanymus, kurių ne vieną Tomas S. Butkus, bus pats jam pasiūlęs, primetęs ar įpiršęs, o daugelį jų ir savo iniciatyva išviešinęs.
        Paminėsiu keletą dalykų. Pirmiausia M. Gimžauskas tęsia daugiau nei prieš devyniasdešimt metų keturvėjininkų pradėtą darbą gaivinti / griauti literatūrą. Į knygą lyg tornadas skverbiasi popkultūra, komiksai, narkotikai, keiksmažodžiai ir kiti komplikuoto šiandienio gyvenimo elementai. Galima sakyti, tai tam tikras radikalių kūrybinių idėjų bankas, jau spėjęs suteikti kai kam paskolų. Pvz., kryžiažodis. Kryžiažodį, tik poetiškesnį, galima rasti ir Aušros Kaziliūnaitės „Pirmoje lietuviškoje knygoje“ (2007 m.). Komiksas. Agnės Žagrakalytės rinkinys „Visa tiesa apie Alisą Meler“ – taip pat originalus komiksas, su prozos intarpais, komentarais, kurių vienas skelbia: „Kūrybinė tikrovė, nekūrybinė tikrovė, tai kokia ta tikrovė? Nors į kitą pusę išsiversk, prasivėdinimui.“ Šiuo konkrečiu atveju neįžvelgčiau jokio plagiato, kadangi tam tikri sumanymai tiesiog tvyro ore ir kartais tuo pat metu įsikūnija kelių menininkų kūriniuose. Pasitaiko. O dėl tų paskolų – pajuokavau. M. Gimžausko knygą „Šamanas™“ siūloma „apversti“, tai yra galop įtikėti, kad M. Gimžauskas yra Šamano™ kūrinys. Galima. Svarbiausia, kad pati knyga ypatingai taikliai perteikia M. Gimžausko / Šamano būdą: neišsenkantį optimizmą, gyvenimo džiaugsmą ir idėjų gausą. Būtent dėl to šioje knygoje ypač svarbi tekstų išorės / vaizdo ir vidaus / žodžių jungtis. Čia labai daug šurmulio, triukšmo, butaforijos, vaidybos, karnavalo, todėl literatūrologai, dalyvavę knygos pristatyme, užsiminė, stengęsi distiliuoti kai kuriuos tekstus, atskirdami žodžius nuo vaizdo, ir šitaip išgauti gryną poeziją. Mano nuomone tai daryti neprotinga ir galbūt neetiška, kaip kad skaidyti tapybos darbą į dažus į drobę. Baigdamas kalbėti apie M. Gimžausko „Šamanas™“ pateisiu vieną, nebūtinai atspindintį mano žodžius, bet šiaip mielą tekstą „Prisimenu vieną 1990-ųjų ar 1991-ųjų pavasarį“:



        Nutraukdamas apžvalgą, regis, turėčiau užsiminti ir apie savo darbelius, atliktus šioje dailioje poezijos srity – vaizdų poezijoje. Beveik visi nors kiek išvaizdūs tekstukai, atsiradę nuo 1991-ųjų iki 2006-ųjų sutelkti knygoje „0+6“, apie kurią užsiminus, vėlgi būtų nesąžininga nutylėti Tomą S. Butkų, ne vienerius metus raginusį mane paruošti šią knygą, galop rengusį ją spaudai. Dabar galiu tik džiaugtis, kad galop pasakiau tai, ką keliolika metų tik stengiaus ištarti. Tai irgi ganėtinai įvairi knygiūkštė, pradedant paprasčiausiais grafiniais tekstais, baigiant eilėraščiais / daiktais, dar 1997 sumanytu dvylikos eilėraščių ciklu, kuriems būdingas tam tikrų dažnai vartojamų daiktų pavidalas. Per šį ciklą stengiamasi gvildenti poezijos gebėjimo tarpti materialioje, daiktiškoje plotmėje, problemą.

         Pastaruosius metus nevaržomas techninių galimybių ėmiausi „gaminti“ didesnio A3 formato spalvotus eilėraščius, kuriuos per trejus metus spėjau bent dvylika sykių parodyti įvairiuose Lietuvos miestuose. Daugelyje naujesnių vaizdų tekstas sąmoningai bent kiek paslepiamas. Atsainesni žiūrovai / skaitytojai paprastai nė nepastebi, kad tuose lakštuose apskritai esama kokios poezijos:



Kaip jau sakiau, nebaigiu šio rašinio, o tik jį nutraukiu, vildamasis, kad lietuviai sukurs daugiau ir įdomesnių vaizdingų tekstų.

                                                                                                                          Benediktas Januševičius

Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Skaitytoja Asta Valskienė: "paprastai arbata ataušta"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama