Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Šilų Neptūnas

 



      Kartais gyvenimas atrodo kaip knygos lentynoje,- kiekvienas darbas turi savo pavadinimą, pradžią ir pabaigą arba ,,antrą“ ir ,,trečią“ tomą. Lyg ūkininkas – žinai, kada pasėti, žinai, kada teks pjauti, kaip kovoti su negandomis ir sunkmečiais. Kartais į tą aiškumą ir paprastumą ateina miglynas, - nebesupranti nei valstybės kultūros politikos, nei įstatymų prasmės, nei kaimynų gyvenimo. Per laisvosios rinkos miglas žmogus nebesiskiria nuo daikto, vertės eina iš antro galo, o vertybių nė su žiburiu nesurasi. Ir vėl – lyg likimo siūlas viskas susimezga į mazgus ir mazgelius: smulkmenos ir įvykiai, metaforos ir pastebėjimai, oficialūs tekstai ir užkampių šnabždesiai.
      Žiūriu per vasaros karščius į tuščią natūralaus mineralinio vandens ,,Neptūnas“ buteliuką ir karštis paakina perskaityti, kas parašyta aguonos grūdo smulkumo raidelėmis. ,,Natūralus mineralinis vandu Neptūnas išgaunamas idealiai apsaugotoje Varėnos miško vietovėje.“
       Naiviai visą gyvenimą tikėjau, kad kiekvienas daiktas turi būti savo vietoje: švyturys prie jūros, o ne Utenoje, Neptūnas – Klaipėdoje, o ne žalioje girioje. Nuo vaikystės atsimenu, kaip Klaipėdos ir Palangos gatvelėmis sunkvežimiu su nuleistais šonais riedėdavo žaliabarzdis senis su mėlynu apsiaustu, dar apipintas tinklais ir plūdurais, su blizgančiu ilgakočiu žeberklu, - Neptūnas! Jo peties laikydavosi,,Jūratė nemarioji“. Vėliau – undinės ir undinėlės.
      Pagaliau nuo ko tas mano Neptūnas saugomas Varėnos miško vietovėje. Su tvora, bokšteliais, įspėjančiais užrašais ,,Privati nuosavybė“, su apsaugos ekipažais, visur sukeliančiais avarines situacijas, - gal nuo aplinkosaugos?
       ,,Tuo kartu dar nutuokti nenutuokiau, kad mažuose girių kaimeliuose, kuriuose tik trys keturi seneliukai, o gyvenimas alsuoja romiai ir vienodai, svetimo pasiilgstama – kad baisu. Juoba žiemą, kai niekas uogaudamas nei grybaudamas neužklys. Kai niekam nereikia obuolio rūgštelės ar šalto vandens gomuriui suvilgyti.
       Iš tų, kurie vandeniu tenkinasi, Antoliai nedaug naudos būdavo. Gribašoje – vos vienas šulinys. Iškastas dar prieg Polščios. Kadaise buvęs gilus ir šaltas, vėliau – nebe labai. Nebeliko vyrų, nesibijančių per keliolika rentinių žemyn leistis, šulinį valyti... O kai sudvisęs vanduo- kas naudos? Verčiau jau, tegul ir lazdele pasiremiant, statoku šlaitu į Kaniavėlę nusileisti ir pasisemti gaivaus, gardžiai kvepiančio, skaidraus... Tik pavasarį, tik per patį polaidį, kai atsirakina raistas, Kaniavėlės vanduo negeras. Drumstas ir balta puta putotas. Lyg žalčių prispjaudytas alus. Tuomet jau verta puskibirį nusitvėrus ir iki kaimo vidurio atšlepsėti, iki šulinio. O viduržiemį šulinio vandens tikrai neatsigersi, cik širdzis supyks, ir jau, slūgela...“
       Violeta Šoblinskaitė Aleksa,,Truputis lauktuvių“ (Rašiniai, Nemunas, 2008)
       Niekas neapsaugojo, nei Varėnos miškų, nei vandens, nei girių kaimelių... ,,visa prapuolė, tik ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko...“ Ir dar miškovežių išmalta miško paklotė, plynuose kirtimuose pustomos smėlio kopos, nukirstų šakų savartynai, kaip Neringoje laukiantys savųjų bepročių su degtukais... Apie naujakurius su akmeninėmis tvoromis dzūkai šnabžda puse lūpų, lyg pušyse būtų pasiklausymo aparatūra, o Ūlos kanale sumanęs išsimaudyti, turi saugotis, kad tarpukojyje neišlystų baidarės priekis...

Rašiniai

      Keisti tie Violetos Šoblinskaitės Aleksos rašiniai ,,Truputis lauktuvių“. Reikėtų juos pradėti skaityti nuo P.S., kur autorė nuosekliai paaiškina, kodėl ,,rašiniai“, kaip juos suprasti, kad t.y. - ,,(...) literatūros straipsnis, kuriam būdinga,(...) kompozicinis ir stilistinis laisvumas, subjektyvus nagrinėjamo objekto traktavimas“,- nes įžangos žodyje autorė savo rašinius priskiria publicistikai. Taip ir pasimeti, lyg šiuolaikinio meno parodoje – čia menas? Ar dar menas? Ar jau menas? Taip ir ,,Truputis lauktuvių“ netelpa į ,,Kauno dienos“ priedo publicistiką, ,,iškrenta“ iš tegu ir stilistiškai laisvo straipsnio kanonų. Nes tai jau yra menas... Nes truputį siutina.
       Kai Gribašoje per pūgą užsikūrusi ugnelę, pašlovina ne dzūkų dievus, o ,,Prometėją, tą pagonių Gelbėtoją“. Kai iš atminties tarp dzūkavimų ateina žemaičiavimai. Kai nejučiom autorės dzūkišką citatą pradedi lyginti su O.Drobelienės ,,Šilų dzūkai“ tekstais. Kai tekste atsiranda ,,Edmundas Janušaitis, dainuojantis poetas, o nūnai – dar ir romano autorius“. Greta Milašiaus ir Šliogerio. Būtų nors Emilija Liegutė vietoj Janušaičio užsukusi, jai vis arčiau... Kai 119 psl.skaitai:
      ,,O šiandien - geriau? Kai iš tolo didmiesčiuose šviečia visokiausi Swedbank, Piza Jazz ir PZU Lietuva? Kai mūsų amerikonėjantys ir europėjantys leidiniai nebenori transkribuoti ne vien svetimšalių pavardžių, bet ir svetimų vietovardžių, upių, kalnų pavadinimų?
       Girdėjau, Vilnijos lenkai padavė Lietuvą į tarptautinį teismą, kad neleidžiama jiems užkampio mokyklos pavadinti Emilii Plater vardu, kad reikalaujama rašyti – Emilijos Pliaterytės mokykla...“ Tai kodėl 65 psl. atsiranda Czeslawas Miloszas?
        Bet čia nerimtas pastebėjimas, rimtesnis ir liūdnesnis yra, kad autorei prie visų pavardžių vertėjo dėti skaičiukus ir aiškinti taip, kaip apie Vincą Pietarį. Taip kaip O. Drobelienė sudarė žodynėlį ir vertė dzūkų žodžius į lietuvių kalbą. Nes dabartiniam skaitytojui pristatinėti Vytautą Bubnį tenka maždaug taip:
        -Ar matėte Nidoje paminklą maestro Vytautui Kernagiui(Benui)? Tai tas vardas ,,Benas“ atsirado po A.Aramino filmo ,,Mažoji išpažintis“. Gal žinote garsiąją frazę ,,Benai, plaukiam į Nidą“? A, girdėjote per festivalį. Tai tas filmas pastatytas rašytojo Vytauto Bubnio apysakos,,Arberonas“ motyvais.
         Todėl, jeigu D.Kajoko pavardė patektų į TV,,Klausimėlį“, aišku, jis būtų atpažintas, kaip: finansų analitikas, laisvosios rinkos ekspertas arba Seimo narys. Nes kitokių žmonių Lietuvoje nėra. Jų nėra, nes niekas jų nerodo... Taip ir norisi pradėti cituoti L.Degėsį, tą, kuris yra ,,Delfyje“.
          Bet ne apie tai ir ne vien tai yra ,,Truputis lauktuvių“. Be asociacijų, užuominų, citatų(įsivaizduoju autorinį vakarą, kur autorė skaito ištrauką, kur cituoja pati save), tarkim, iš ,,Chazarų žodyno“, kurį, kiek teko girdėti, ruošiasi leisti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, yra ir atvirų pilietinės publicistikos tekstų:
         ,,Literatūra – vienintelis iš menų, turintis tautybę. Literatūrą supranta (pačia primityviausia prasme) tik tie, kurie kalba ta pačia kalba kaip ir rašytojas(71psl.). Žvilgteli į abiejų ,,Truputis lauktuvių“ rašinių datas ,,Laiškai nuo Gudų sienos“(1994 – 2008), ,,Tabula rasa”(1998-2008) ir matai, kad visi ano šimtmečio pastebėjimai, realijos tinka ir šiemet, - gal dar labiau, negu pernai. Valdžios vyrų pastebėjimai, kad atėjo rašytojų ,,aukso laikas“ – galite rašyti, kiek norite, niekas Jūsų neblaškys - nei knygų korektūromis, nei knygų sutiktuvėmis, - verčia prisiminti tekstus rašytus per Sąjūdį blokadą, finansų ir bankų krizes, per valdžios perversmus ir skandalus. Lyg ir rašytus apie rašytojus ir literatūrą, bet lyg foninei muzikai skambant laisvosios rinkos uodų zyzimui.
         ,,Nežinau, ar pati sugalvojau, ar girdėjau kur nors, kad uodo patelė nezyzia. Zyzauja tiktai jos kavalierius, kuris niekam pikta nedaro. Tuotarp kraugerė dama užklumpa auką tylutėliai, kad nepasibaidytų, kol vampyrė pasisotins. Tik tuomet, kai išalkusi uodė iki soties prisipunta, prašom – kasykitės į sveikatą (54 psl.).

,,Chazarų žodynas“

         Dar aktualesnė pernai pasirodžiusi Valentino Sventicko publicistikos knyga ,,Autorių teisių bumerangai“(išleido UAB,,Logotipas“).
        ,,Daugiau kol kas nieko. Atvirkščiai, bene vienintelė atlyginimų rūšis, kurios valstybė neindeksavo, yra honorarai. Ir ne dėl to, kad užmiršo(buvo priminta). Permainos šioje srityje, matyt, patikėtos rinkai. Tai požiūris.
        Sustokime čia. Man regis, valstybiškai sutvarkyti autorinio atlyginimo reikalus būtų toliaregis sprendimas. Valdžiai tai būtų paprastas ir taupus sprendimas, po kurio galėtų sakyti: gaunate ne mažiau, kaip visi, tad būkite mieli – nereikalaukite daugiau jokių nuolaidų.
        Palikti menininką vieną rinkos bangose siūlo mūsų ekonomistai. Ir kaip tik tie, kurie vaizduojasi esą šiuolaikiškiausi. Bet šiandieninė Europa apšauktų juos neapdairiais provincialais. Baltijos šalių rašytojų kongrese neseniai klausiausi pasakojimų apie kūrėjų gyvenimą Skandinavijos kraštuose. Valstybės stipendijos aprėpia didelį menininkų būrį. Susitarimais nustatytas autorinio atlyginimo minimumas. Kūrėjui mokama už bet kokį kūrybos panaudojimą: net už tai, kad skaitytojas paėmė knygą bibliotekoje, autoriui mokama iš biudžeto; kai kur jam atlyginama jau už spausdinto kūrinio kserokopiją... Maždaug tokia sistema ir toks požiūris į kūrybos vertę ,,biznio pasaulyje“. Aš jau nekalbu apie mecenavimą, labdarai palankius įstatymus, fondus, remiančius nacionalinio meno plitimą kitose šalyse. Žinoma, toji sistema neiškart atsirado, be abejo, komercinis menas lig šiol tvarkosi pagal rinkos taisykles.
        Kaip manote, ar iš geros širdies ir dyko buvimo taip susitvarkyta, ar tiesiog suprasta, kad šitaip bus protingiau?
       Suprantu, kultūrai siūloma palaukti kol praturtėsime. Juk tikrai dabar sunku. Bet kai menui sakoma ,,palauk“, jis gūdžiai žvelgia iš kampo. Tas žvilgsnis visa atsimena ir visa atspindi. Stygiaus slegiamų žmonių kūrybinius abortus taip pat.“ (10, 11 psl.)
       Šie V.Sventicko žodžiai rašyti ne šiemetinei menininkų protesto akcijai prie Seimo, kurios dalyvius ,,Literatūroje ir mene“puikiai prisimena E.Liegutė, o ,,Lietuvos rytui“ prieš septyniolika metų!(1992.06.05.). Atrodo, likome amžino įšalo zonoje: pasikeitė prezidentai, vyriausybės, seimai, atėjo ir nuėjo ne viena partija su savo vadais ir vadukais, ir ėjo tos partijos iš dešinės į kairę, ir iš kairės į dešinę, ir iš centro aplinkui, o menininkai liko ten pat, - paskutinėje vietoje. Liko su prieš 17 metų išsakytomis tiesomis, argumentais, kas ir kaip turėtų keistis.
        Todėl, pradėjęs skaityti ,,Autorių teisių bumerangus“ pasipiktinau, - kodėl LATGA-A, parėmusi knygos leidimą, negalėjo paremti ir sklaidos: išdalinti visiems Seimo nariams, ministrams ir vicemininstrams, finansų departamentų vadovams... Gal netyčia, nemigos naktį... Jeigu ne pats, tai gal žmona – iš ryto papasakos prie arbatos...
Pavyzdžiui:
        ,,Suomių rašytojai kalba, kad literatūros gyvenimiškos vertės suvokimas jų šalyje akivaizdžiai pasikeitė. Maždaug prieš tris dešimtmečius. Anksčiau, ir gana ilgai, rašytojas buvo suvokiamas kaip tautos sąžinės balsas, dabar – kaip ,,specialistas tarp specialistų“.
         Arba mūsų šiaurės broliai šiek tiek perdeda, arba, nepaisydama pasikeitusio požiūrio, Suomijos visuomenė vis tiek yra tvirtai įsitikinusi, kad kūrybinius sugebėjimus ir literatūrinį darbą reikia deramai vertinti. Materialiniais svertais taip pat. Tiesiai pasakysiu: apie menininkų atlyginimo ir socialinio rėmimo suomišką tvarką rūpi papasakoti dėl to, kad Lietuvos ekonomistai ir politikai nūnai bevelija palikti savo krašto kūrėjus už materialinės rūpybos ribų. Sako, taip esą Vakaruose. Bet jų žinojimas, man regis, remiasi senais sovietinės spaudos paistalais apie menininkų skurdą kapitalizmo sąlygomis.
        Rašytojų materialinio rėmimo, tikriau sakant – normalaus atlyginimo už kūrybos ,,produktų panaudojimą“ pagrindas yra įstatymiškai įtvirtinta autorių teisių apsauga.
        Honoraras Suomijoje paprastai sudaro ne mažiau kaip 15-20 proc. nuo knygos kainos (priminsiu Švedijoje apie 25 proc., Lietuvos Vyriausybė leidėjų neseniai paprašė duoti autoriams bent 8 proc., ,,jeigu reikalauja“). Tiesa, iš knygos kainos(jos vidurkis 130 markių) suomiai atima 22 proc. pajamų mokesčių ir tik tada skaičiuoja kas skirtina autoriui. Žurnalai ir laikraščiai, prisivilioję patinkantį rašytoją, moka jam labai solidžiai – už straipsnį gali gauti tiek, kiek už romaną. Jeigu tavo prozą skaito per valstybinį radiją, gausi už 5 minutes 390 markių,už 5 min. poezijos – 460 markių.“ (13 psl.) Ir vėl ,,Lietuvos rytas“(1992.12.15.).
         Vėliau jau nebesipiktinau. Galėjo ta knyga vadintis ir ,,Šauksmas tyruose”. Aistringa V.Sventicko polemika su tais, kurių nėra. Argumentai ir pavyzdžiai tiems, kurie nemato ir negirdi. Politikams. Tokie klausimai be atsakymų. Reikia jau archyvuose ieškoti, ką pasakė Babravičius, Jučas, Karosas, kad jiems Valentinas Sventickas ir šiaip, ir taip… Visu ,,kalbos gimtosios gražumu”. Amžiams įrašė į istoriją. Keičiasi ir autoriaus skaitytojų ratas: nuo ,,Lietuvos ryto” per ,,Kauno dieną” ir ,,Atgimimą” į ,,Respubliką”… knygos pabaiga – jau nebe skaitytojų, o bendraminčių ratelis. Ir vėl kaip V.Š.Aleksos knygoje reikėtų numeriukų prie pavardžių, išsamių biografijų, nes visas knygos kontekstas žinomas kokiai dešimčiai žmonių: V.Sv.,J.L., E.V.,N.M., V.M., Š.L… Jau dabar autoriai klausinėja, kas ta Jūratė Matekonienė, kuri ,,pjovė” LATGA-A. O kiek bus klausimų kai po dešimtmečio išeis antras papildytas leidimas?..
        Prisimeni Valentino Sventicko ,,Autorių teisių bumerangus”, kai beveik po metų perskaitai Elitos Veidemanės interviu su Knutu Skujenieku, skelbtą ,,Šiaurės Atėnuose”(vertė Laura Laurušaitė), ir supranti, kad ir Latvijoje taip pat. Vėl mažytė citata, kad nereikėtų bėgti į ,,Š.A.” biblioteką:
       K.S - ,, Švietimo sistema turėtų gerbti tai, kas sukurta. Tai apverktina sritis. Pavyzdžiui, mokyklinė literatūros programa: baigdamas mokyklą, abiturientas apie literatūrą neišmano nieko. Literatūros programa primena – geriausiu atveju – vairavimo mokyklos testą.
       E.V.– Šiais laikais nedaug literatūros, kuri ryškiai skirtųsi nuo vairavimo mokyklos testų. Ypač stebina vadinamieji jaunieji poetai, kurių kūrybos vaisiuose ieškoti minties skrydžio yra tas pats, kaip alkoholiko irštvoj ieškoti pilno butelio.
       K.S.– Poetas turėtų šnekėtis ne tik pats su savimi, bet ir su kitais. Bet jaunieji poetai dažniausiai nepageidauja su niekuo šnekėtis, jie nori paprasčiausiai pasireikšti. Šie jauni talentingi žmonės nesupranta, kad iš tikrųjų jie neįdomūs. Viena, kita, trečia jaunoji poetė – visos eilėraščiuose maksimaliai išsako savo seksualinę patirtį. Joms atrodo, kad tai labai drąsu. Gal ir taip, jei nebūtų vieno „bet“: ši visų jų patirtis vienoda.
       E.V.– O kaip šiandieninė proza?
       K.S.– Nesibaigiančius diletantizmo ir grafomanijos srautus galima laikyti trąša literatūros dirvai. Kas atsitiktų, jei visi būtų genijai? Liktų tik nusišauti!
       E.V.– Šioje situacijoje irgi būtų galima kaltinti krizę, tačiau liežuvis neapsiverčia. Bet ką daryti, jeigu Latvijoje beveik visas sritis ištikęs krachas?
      K.S.– Reikia būti kantriems. Vis atsimenu, ką man lageryje sakė vienas inteligentiškas ir sumanus latvių legionierius. Jis pasakė: „Anoks čia menas užsipilti smegenis 200 gramų spirito ir eiti prieš ambrazūrą. Daug sunkiau mėnesius, pusmetį ar dar ilgiau sėdėti apkasuose ir maitinti utėles.“
      E.V.– Tai mes dabar tupim apkasuose ir maitinam utėles?
      K.S.- Taip išeina. Mes turim būti kantrūs optimistai. Taip pat ir aš. Nesu toks turtingas, kad leisčiau sau būti pesimistu.“
     Taigi tupime savo kultūros apkasuose,bendraujame savo Chazarų žodynu, šerdami utėles ant savo sprando, ir kiekvienas įstatymo pakeitimo projektas kūrėjui bumerangu trenkia kakton. Todėl grėsmingai skamba mineralinio vandens,,Neptūnas“ kitos eilutės:
      ,,Laikyti vėsioje, sausoje ir gerai vėdinamoje patalpoje“.
      Na, jeigu jau vandenį reikia laikyti sausai, tai ką jau kalbėti apie knygų leidybą. Ypač, kai Vladas Braziūnas, cituodamas pats save, ir Poezijos pavasarį, ir Dainų šventę,ir Tūkstantmečio minėjimą, ir Neries krantinę užkeikė:
      Čia tūkstantį metų dabar...
      Be jokios rytdienos, be jokios teisės į kitą nuomonę.

                                                                                                                                  Jonas Kontrimas

Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Poetas ir fotografas Julius Keleras: "nemėgstu tik policininkų ir antstolių"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama