Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Rašytoja Birutė Jonuškaitė: "civilizacija atima kai kuriuos malonumus"

 

Ričardas. Gyvendama Rokantiškių soduose neapsieini be gėlės, be krūmo, be medžio. Kokią augaliją puoselėji, ką žinai būtinai kiši žemėn pavasariui sušilus?
Birutė. Būtinai kišiu pomidorus, kuriuos man šiandien atvežė mūsų ūkvedys Stasys Gaidys. Nes jau paauginti, ir būtų griekas neįkišti jų į žemę. Bet dar tos žemės neturiu. Nes ją reikia atvežti ir papilti ant žvyro ir molio, kurio aplinkui turim apsčiai.
Šį pavasarį pasodinau labai gražią pušį, ąžuoliuką, šermukšnį, vyšnytę. Kišu viską be jokios atrankos. Man viskas gražu, kas gyva, kas sprogsta, žydi…
Ričardas. Sakyk ir apie gyvybės mobiliąją rūšį – katinus, kates, šunis ar kales…
Birutė. Pradėsiu nuo SOS. Žmonės mieliausieji, turiu tris šuniukus (viena iš jų kalytė). Pustrečio mėnesio. Baigia apgraužti ir ausis, ir kojas. Suplėšo visas punčekas, kai išeini į kiemą. Jeigu mylit gyvūnėlius, paimkit! Padovanosiu su geriausiais linkėjimais ir dar kaulų lauknešėlį įdėsiu.
O pats gražiausias derlius buvo prieš ketverius metus, kai kalė Era atsivedė trylika šuniukų. Turėjome labai grakščią, rusų mėlynųjų veislės protingą katę Geišą. Labai ją mylėjom, ji mus, tikiuosi, irgi, nes elgėsi labai kultūringai, švelniai, staigiai diagnozuodavo bet kurio šeimos nario susirgimą ir tuojau prisiglausdama prie skaudamos vietos imdavo savo murkimu gydymo meno. Primygtinai jos prašoma dalyvavau visuose jos kasmetiniuose gimdymuose – tada jau aš jai savo mantras porindavau. Keturis metus kartu gražiai gyvenom, o pernai lapkričio 19 dieną ji dingo. Dar vis turim vilties, kad grįš, kad nepakliuvo į Pupojų brakonierių zuikiams spendžiamus spąstus, tik buvo kieno nors įsimeta į automobilį…
Neseniai gavom dovanų kitą, nekilmingo kraujo katytę, baisią pasiutėlę, kuri ne tik nuolatos kniaukia, bet ir išvarto visas mano gėles, ir ant peties užlipa, kabindamasi į kojas, į rankas kaip į medį… Jau visi turim jos paliktų tatuiruočių. Bet ji tokia balta (su rudom ir juodom dėmelėm) ir jos kailiukas toks švelnus, kad neįmanoma ilgai pykti ant tokio pūkų kamuolio. Jai labai ilgai ieškojom vardo, joks netiko, kol galų gale dukros išrinko iš kažkokios meksikietiškas operos, kurios pagrindinė veikėja irgi labai miela rėksnė-isterikė. Taigi dabar jinai yra Flora, Florencija.
Ričardas. Kokių paukščių klausaisi rytais, vakarais ar naktį?
Birutė. Vakar jau girdėjau pirmą lakštingalą. Gaidžių ten, kur gyvenu, nėra. Vištų irgi negirdžiu. Pirmi metai naujam inkilėly apsigyveno špokas. Ilgai mušėsi su zyle, mat norėjo užimti jos inkilėlį. Keista, bet dabar špokai taip linksmai nešvilpauja, kaip prieš 20 metų. Gal mutavosi į tylesnę rūšį.
Gaila, bet civilizacija atima kai kuriuos malonumus. Kadangi langai yra su stiklo paketais, jie tokie sandarūs, kad pro juos nesigirdi mažų paukštukų čiulbėjimo, prasimuša tik lakštingalų klegesiai ir šunų lojimas.
Ričardas. Tark apie vandens stichiją. Apie varles Tavo bevardžiam ar vardžiam tvenkiny.
Birutė. Gegužės antrąją girdėjau pirmą varlę. Bet dar prikimusią, net sunku atpažinti, ar varlė, ar varlinas. Nors vanduo dar mutnai žalsvas, pusiau apmaurojęs, bet antra diena Antanas jau lenda maudytis. Sako, kad prisigaudo adrenalino visai dienai. Mane vien nuo jo šlapių plaukų šiurpas ima.
Sugrįžo mūsų narikai, užėmė teritoriją ir nebeįsileido parskridusių ančių. Gal jos buvo apsigripavusios.
Ričardas. Sakyk ir apie ugnį. Ar kūreni pečių, ar kepi duoną?
Birutė. Pečių kūrenu tik tada, kai nėra kam kūrent. Kadangi aš nuo bet kokios technikos visada stengiuosi laikytis kuo toliau. Moku pakurti tiktai senovišką krosnį, kur reikia sausų šipuliukų, reikia po jais pakišti senų laikraščių, atidaryti jušką... O dabar namuose stovi čekiškas pečius, kur privaloma spaust mygtukus ir stebėt, ką rodo rodyklytės – kad kas nors nenusprogtų. Bet kai labai reikia, susirašau viską ant popieriuko ir išmokstu tą kriokiantį metalinį griozdą pasotinti.
O visa kita – girto zuikio svajonė: turėti židinį ir natūralią ugnelę. Ir prie jos vynelį gurkšnot, kad ir su tavim, o kai praeis pyktis, tai dar ir su Viktoru, kuris štai mūsų pokalbio klausosi.

Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Kultūrininkas Aleksandras Šidlauskas: "vakarais nežiūriu jokių televizorių"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama