Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Laisva tema

 

                                                                                                                                             Ričardas Šileika

LAISVA TEMA


    Naujamečio semestras: padažai padažai padažai. Tamtyč kompozicijos kurti nereikia, ji savaime egzistuoja kiekviename garse, kiekviename judesyje, netgi kiekvienoje netvarkoje (pavyzdžiui, sulankstytame dviračio rate). Bet šiuosyk aš dairausi į trečiadienio ryto šviesą, slystančią per benediktinių vienuolyno stogčerpes, į rūkančią ir save kedenančią kačiūkštę. Kur tik nenuneša mūsų akys! Todėl metas krustelėti ir dar kartą krustelėti. Savo nublizgintais batais džiaugiuosi sau vienas. Esu prisiminimas kieno nors galvoje. Sėskitės į mano vietą, sėskitės.


    Kalėdų antrąją dieną mano akysna ir rankosna pateko „Haiku Vilniui knyga“. Ką noriu ir suteikiu žodžio laisvę sau apie ją (ir kas joje) pasakyti.
1. Nė vienas „Haiku Vilniui“ vertinimo komisijos narių – Asta Chaladauskienė, Agnė Žemaitytė, Andrius Mamontovas ir Kristupas Sabolius – nėra net poprasčiai poetai.
2. Pervertęs 142 puslapių neaišku kokios spaustuvės išleistą knygą, tepastebėjau ten pakliuvusių vos kelių tikrų poetų (Dainiaus Dirgėlos, Dovilės Kuzminskaitės, Montės [Mindaugo Milašiaus], Artūro Valionio), deja, irgi prėskų lietuviškų haiku.
3. Projektas buvo skirtas akims apdumti. Tai yra įtikinti, suprask, sumeluoti, kad kiekvienas sportininkas, pensininkas, studentas ar vairuotojas gali būti poetas ir, švilptelėjęs dangun, parašyti haiku. Ir visi uoliai puolė rašyti rašyti rašyti. Su vėliavėlėm dantyse.


    Blizgučių man galbūt tereikėjo vaikystėje. Dabar viskas, kas dirbtina žėri, čeža ir ryškutėliausiai vaivorykščiuoja, atgrasu ir svetima. Dabar gi knieti tik rūdžių ir puvėsių spalvos (ir kvapai). Rudenį dairausi ne ryškiaspalvėm springstančių klevų, o mėgaujasi obelų, kriaušių, slyvų dėmėtais prastalapiais. Ypač maloninga pilka skalė. Žinau, kad ir knygos dailininkas Romas Orantas yra pilkspalvės adoratorius. Labu abu tokiu.


    Štai tas savadarbis peilis, kurį Obeliuose man dovanojo drožėjas Venecijus Jočys. Filmą apie jį Janina Lapinskaitė sukūrė vėliau. Medinian ornamentuotan kotan standžiai įsprausta aštrutėliausia geležtė. Arba – tasai kryžiukėlis, apkakotas aukštaičių musių, kaži kada skraidžiusių Atkočiuose. Kryželio vieta visada buvo virš lango, prie kurio stovėjo prišlieta siuvamoji mašina „Singer“ (ją mamytei nupirko jos tėvas Petras Staškūnas). Po tos mašinos aptiesalu buvo kišamos perskaitytos perlenktos „Gimtosios žemės“, Ukmergės rajono laikraščio egzemplioriai.
    O dabar spoksau pro atlapą langą. Šiukšliamaišį nešančiam kaimynui Anatolijui giriuosi, kad žiūriu televizorių. Jis priduria: spalvotą ir nemokamai. O žiūrėti galima be pabaigos. Į vėjo judinamus beržus, į retadyges salotas, į smidrakrūmį, į pražystančias bajores, į džiūstančius skalbinius, į baltutėlių debesų gabalus, tekančius nežinion.
    Ir – netikėtai prisimintas Czesław Miłosz. Tiksliau – „Pakelės šunytis“, kuriame yra skyrius „Perleistinos temos“. Jis rašo, kad esąs senas ir jau nebevaliosiąs jomis pats pasinaudoti. O mane retsykiais apima neviltis, kad nespėsiu suskaityti tiek gerų knygų. Juolab, kad kai kurias (o gal visas?) per gyvenimą reikia skaityti kelis kartus. Iš tokių daugkartinių – Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščių fragmentai“. Vėl priešokiais vartydamas ar kokio teiginio ieškodamas, noriu šį tą pabraukti pieštuku. Tačiau jau kitas eilutes, o ne tas, kurios mano žymėtos prieš dešimtmetį. Ir štai – džiaugsminga nuostaba! – sužinau, kad „Baltos lankos“ išleido Niliūno dienoraščių trečiaknygę. Kaipmat nusigaunu Žvėrynan, Kęstučio 10, ir tiesiu leidyklos knygynėlio vyrui dvidešimt vieną litą. Pats pirmasis perskaitytas įrašas: snigti žadantis santėmio oras.


   Sėdžiu šešėlyje tarp pageibusių nemūsiškų gėlių ir dekoratyvinių bandelių konstrukcijų. Dar nepritriukšmautam Bernardinų skersgatvyje sklandžiai plaukia aukštaūgio gido ispaniškas liežuvis. Saulė slysta dar nekaltai ir nenuožmiai. Mane aptarnauja malonių dantų mergina Marina.

Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Filologijos bakalaurė Vaiva Kuodytė: "puikus būdas pajusti visko skonį"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama