Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Vaizdo ir teksto simbiozė: pro et contra

 

                                                                                                                                           Ričardas Šileika

Vaizdo ir teksto simbiozė: pro et contra


    Iš tikrųjų kiekvienam tekstui užtenka savojo vaizdo. Tačiau ir kiekvienam vaizdui gana turimo teksto. Kodėl taip nėra? Kodėl vis bandantys ir įvairiais santykiais, ir įvairiom pozicijom (proporcijom) susitinkantys tiedu žanrai dažnąsyk erzinasi, nesuskamba ir nesuaidi. Todėl, kad ne kiekvienai temai reikia konkretaus vizualinio ar žodinio sprendimo.

    Grafikas Bronius Leonavičius tikina, kad iliustracija būtina teksto vizualumui išplėsti (citata). Grafikui antrina fotografas Stanislovas Žvirgždas: Juk žodžio ir vaizdo sąryšis yra be galo svarbus, nes sustiprina teksto įspūdį, daro jį įtaigesnį (citata). Šiedu (kaip ir didžiuma) vaizdininkai teigia, kad tekstas pats savaime yra nepilnavertis, kad jam reikalingas paveiksliukas. Reikštų, kad tekstas neįgalus skaitytojo sąmonėje piešti kas pasakojama ar tik užsimenama. Taigi prikišamas paties skaitytojo vaizduotės nepajėgumas.
    Visa kalba įtekėtų į tikrąją vagą, jeigu minimi vaizdininkai kalbėtų ne apie modernius meno ir literatūros diskursus, o viso labo tik apie pirminius pasaulio pažinimo modulius. Žinoma, kad vaizdinė medžiaga padeda suvokti tekstą gyvenimiškos patirties ir žinių stokojantiems vaikams ir suaugusiems. Todėl vadovėlių, enciklopedijų, populiarių žinynų tekstų turinys ir yra iliustruojamas. Bet aš mintiju ne apie empirinį ar mokslinį pažinimą. Maga literatūrinio (arba – tebūnie grožinio) teksto ir vaizdo santykis.

    Mano akimis, viena iš vaizdo ir teksto nedermės priežasčių yra žurnalistikos, tiksliau fotožurnalistikos išperintas ir išpopintas ir ant daugelio menininkų smegenysna įsėsdintas virusas. Mat ligi šiolei vaizdas, kuris yra šliejamas su teksto medžiaga, tebėra tarno ar pagalbininko vaidmenyje. Tai yra jam suteiktą, primestą pareigą – papildyti, papuošti juodąsias kaimenes baltosiose lankose uoliai vykdo. Nes gausioji visuomenės dalis to geidžia. Prisipažinti negėda, kad kur kas mieliau ir smagiau skaityti ką skaitytina, kame yra kas žiūrėtino.

    Tai matyt mūsų fiziologijos psichologijoje užprogramuota stipriai. Aišku, akimis imama vizualinė informacija yra staigesnė, paveikesnė, svaigesnė, kartu ir tiesiogiškesnė. Rinkos terminu išsireiškiant, greitas maistas. Visgi tą sakydamas, objektyvumo dėlei turiu nepamiršti pastebėti, kad vaizdas nelygus vaizdui. Ką kiekvienas reflektuojantysis puikiai supranta.

    Tačiau nūnai neįsivaizduojame jokios medijos – nuo knygos iki interneto projektų – be vaizdo ir teksto įvairiapusio savitarpiavimo. Amžinas permanentinis jų derinimas vyksta visut visame. Dažnąsyk, deja, nepilnavertis, nepilnaprasmis, nepareigingai sumestinis. Nes – man tampa vis akivaizdžiau – vieni tuokia tik tekstą, kiti vokia tik vaizdą. Beje, iš savo varpinės pastebėjau, kad tūlas rašto žmogus įgeba perskaityti vaizdą. Gi vaizdininkai labai nerišliai ir atžagariai brenda per teksto upę ar ežerą.

    Tad tenka pripažinti, kad beveik visa atsakomybė tenka teksto ir vaizdo derintojams – leidinių (knygų, katalogų, albumų, sąsiuvinių) ir vaizdinių (parodų, projekcijų, įvairiažanrių scenų pasirodymų) sudarytojams, kuratoriams, scenaristams, dizaineriams, maketuotojams.

    Vienas nevykusių teksto ir vaizdo, dar tiksliau poezijos ir fotografijos derinių yra „Nemuno“ leidyklos išleistas Romualdo Rakausko fotografijų ir Donaldo Kajoko eilėraščių albumas „Sąskambiai: 1+2“. Vienintelė ir esminė bėda, kad tekstas ir vaizdas vienas kitą ramsčioja lazdele. Kur Romualdo nufotografuota užmerkta akis, ten Donaldas klausia, ar mane sapnuosi? Kur Donaldas rašo vasario pūgos kloja gilų sniegą, ten Romualdas fotografuoja sniego vėpūtinį. Kur Romualdas rodo nufotografuotą lubinų palaukę, Donaldas antrina sakai ten buvo lubinai numėlę. Kur Donaldas mini miegą ir sapną, ten Romualdas priderina lovą ir dvi pagalves. Kur Romualdo nufotografuota deganti žvakė, ten ir Donaldui reikia parašyti žodį žvakės. Kur Romualdas publikuoja laukuose deginamus šiaudus, ten Donaldas rašo lyg žurnalistinį prierašą suūžusia šiaudų ugnim. Na, užteks tų akivaizdybių! O reziumė tokia: Donaldo tekstai skyrium nekalti, o Romualdo nuotraukos – nepakaltinamos. Matykim, kaip visą reikalą sujaukia guldymas vienon lovon.


     Dar viena, ryškių nuomonių iššaukusi knyga – tai Arvydo Šliogerio spalvotų fotografijų ir jo paties filosofinių idėjų albumas „Melancholijos archipelagai“, išleista lietuvių kultūros pasaulin „Apostrofos“ leidyklos. „Nemuno“ savaitraštyje savo kardinalią poziciją išsakiusiam fotografui Romualdui Rakauskui neilgtrukus kontraargumentavo tapytojas ir fotografas Gediminas Pranckūnas (interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“) O aš pats, vis vartydamas ir skaitydamas tuos „Melancholijos archipelagus“, įsimaniau, kad toks knygoje teksto ir vaizdo tarpusavio ryšys iš esmės nepeiktinas. Tik visgi aišku viena, kad pirmų pirmiausiai tenka prisižiūrėti prisižiūrėti, o tik po to (stengtis) į(si)skaityti.

    O mano liežuvio girtinybė – šios žiemos pradžioje pasirodęs Elenos Karnauskaitės poezijos ir Gyčio Skudžinsko pinhole fotovaizdų „Ahrenshoop‘o sąsiuvinis“. Juodos ir baltos priešpriešos derme grįstas to paties Gyčio Skudžinsko įvykdytas sąsiuvinio maketas yra ir moderniai klasikinis, ir postmoderniai keliasluoksnis. Pinhole negatyvų ir pozityvų (pasi)kartojimas lydi eilėraščius lietuvių ir vokiečių kalbomis. Vienos ir tos pačios vietos, vieno ir to paties nelietuviško pavasario patirtys ir įžvalgos skirtingos meninės žiūros autoriams nulėmė gerą koezgistencinį rezultatą.

    Susidomėjėliams išvardysiu dar kelias teksto ir vaizdo (pastarąjį dažniausiai atstovauja fotografija) knygas. Patys painiokitės, taikliai ir išmaningai suverta ar tik papuolusiai sukergta. Štai Liudos Jonušienės esė podraug su Sauliaus Saladūno fotografijomis „Panevėžio albumas“ (2003). Iš vėl tos pačios Liudos Jonušienės publicistika kartu su Stanislovo Bagdonavičiaus fotografijomis „Panevėžio albumas. Laiškai iš Lietuvos provincijos“ (2002). Algimanto Kezio fotografijos ir Loretos Vaškus eilėraščiai „Dvigubas solo“ (1994), Nijolės Treinytės mintijimai su Romo Linionio fotografijomis „Etiudai“ (2008), Vytauto Balčyčio fotografijos ir Vaidoto Daunio esė „Vilnius. Vardas ir žodis“ (1993). Dar – pajūriečių Rolando Rastausko ir Remigijaus Treigio fotoeseistinis albumas „Berlynalijos“ (2008).

Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Dailininkas ir muzikantas Šarūnas Miškinis: "žmogus savo būtį turi išbūti"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama