Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Poetas Kornelijus Platelis: "manau, kad namai – tai stalas"

 

Ričardas. Paprastai žmogus kančios nesišaukia. Ji pati jį susiranda. O malonumų ieško ir juos susikuria. Kokių malonumų Patsai turi ir kokių trokšti?
Kornelijus. Apie malonumus truputį pavojinga kalbėti, nes kažkas yra pasakęs, kad visa, kas malonu arba kenkia sveikatai, arba yra nepadoru. Aišku, dar yra tokių mažiau kenksmingų malonumų kaip knygų skaitymas, gero filmo žiūrėjimas. Jie plačiai propaguojami ypač tokių leidinių kaip „Literatūra ir menas“, bet didesnio efekto neturi, kaip rodo to paties LM tiražas. Tačiau man tai tebėra malonumas, nors nesakau, kad vienintelis.

Žmogus turi daug mažų malonumų. Pavyzdžiui, man ryto malonumas, pusryčiaujant klausytis Lietuvos radijo pirmosios programos. Jis nekaltas, tiesa? Tavo klausimas anaiptol nėra paprastas ir klausi juk ne to. Žmogus gyvena, pluša tam, kad užsitarnautų vienokių ar kitokių malonumų. Šiais klausimais žmogus su savimi diskutuoja nuolat ir neretai atsakymų ieško religijoje. Krikščionybė iš esmės malonumus smerkia ir siūlo juos užsitarnavus šiame atsiimti kitame pasaulyje. Tokia jos pasąmonė. Manau, čia veikia senatestamentiniai prietarai: jeigu nekentėsiu mažų kančių, neatsisakinėsiu malonumų, man bus atsiųstos didelės kančios. Nežinau, ar taip ir yra, bet manau, kad statistika tai pasitvirtina. O kančių priežastys lieka neaiškios. Gal norai, kaip sakė Buddha. Todėl žmonės galvoja: geriau jau nerizikuosime – pažabosime savo aistras, tenkinsimės mažais malonumais. Ir stumia savo pilkas dienas įdėmiai stebėdami kaimynus – ar jie neleidžia sau ko nors daugiau. Kiti surizikuoja ir greitai prieina juslinių malonumų ribą, kuomet jie ima kamuoti sielą arba paprasčiausiai nusibosta. Tada jie supranta, kad didžiausi malonumai – dvasiniai, bet jų siekti jau nebegali, nes nebeprasiskverbia pro save.
Ričardas. O alkoholis?
Kornelijus. Alkoholis, apsvaigimas – tai dvasinio malonumo pakaitalas, ypač tiems, kuriuos ką tik minėjau. Ką jau čia slėpti. Ne aš tai atradau. Tačiau visi žinome, kuo baigiasi jo besaikis vartojimas. Tamsa. Niekuo.
Ričardas. O gerti žmonos išvirtą kavą, apsivilkti jos išskalbtus švarius baltinius?
Kornelijus. Tai priklauso mažųjų malonumų kategorijai. Žmona rytais man kavos neruošia. O jeigu ir ruoštų, tai dėl to važiuoti į Druskininkus būtų per brangus malonumas. „Kavos į lovą“ apskritai nepraktikuojame, nes rytais reikia atlikti tam tikras privalomas sportines-higienines procedūras, su kuriomis kava nedera. O švarius baltinius vis tiek turi keisti. Aišku, malonu, kai švarūs, bet tiesiog neturi kitos išeities. Maistas – taip pat. Mėgstu skanų maistą, bet jei dėl jo reikia atsisakyti kad ir paties mažiausio kito malonumėlio, nedvejodamas atsisakau. Per maistą į mano širdį niekaip nepatektum. Tai ką? Lieka malonumas, apie kurį viešai nekalbama?..
Ričardas. Visas savaites Pats gyveni Vokiečių gatvėje, o savaitgaliais leki namo į Druskininkus. Kurie namai yra namai? Kas Pačiam yra namai – stalas, lova, arbatos puodelis?
Kornelijus. Aš manau, kad namai – tai stalas, ir žinoma, Druskininkuose. Čia, Vilniuje, nieko gero nuveikti man nepavyksta. Gal vieta netinka, gal per daug judėjimo ir triukšmo už lango.
Ričardas. Tai namai yra ten, kur galima dirbti?
Kornelijus. Ten, kur galima dirbti. Kur žinai, kad niekas tavęs netrukdys, arba mažiau trukdys. Tu minėjai arbatą, aš dirbdamas geriu arbatą. Tai jau du dalykai suderinti. Ko gero eilėraščių rašymas – tai pats didžiausias malonumas. Jei rašosi. O jei nesirašo, reikia užsiimti kitkuo. Be abejo, namuose dar yra žmona ir motina. Tiesa, žmona kartais atvažiuoja į Vilnių. Bet katė Murkė tai jau ne. Ji tik namie laukia manęs.
Ričardas. Ar dažnai vartoji televizorių? Dėl kokių priežasčių? Ką ten randi geresnio, ar blogesnio?
Kornelijus. Sakyčiau, gana dažnai. Būdamas namuose be penkiolikos septinta, po to pusė devynių arba dešimtą valandą visada įsijungiu žinias. Tokių laidų, kurių būtinai laukčiau ir žiūrėčiau, neturiu. Jeigu rodo Dvyračio šou ar žinias, šlykščiuosius „Ragus“ ar “Be pykčio”, ir tuo metu esu prie televizoriaus, tai žiūriu. Nežiūrėti futbolo irgi negaliu. Ir nesvarbu, kas žaidžia. Nors tada tuo pačiu metu stengiuos dar ką nors veikti. Tvarkau kambarį, kad negaiščiau laiko vien futbolui. Nors tų žinių žiūrėjimas irgi nieko neduoda, tik laiką sugaišina. Tai kas vyksta, visą laiką vyksta. Tik yra iliuzija, kad truputį kitaip. Tiesa rytais, darydamas mankštą, žiūriu FTV. Kartais ir kokį filmą pažiūriu, tik muilo operų niekaip negaliu ištverti.
Ričardas. Kokią vietą Paties gyvenime užima automobilis? Kiek jų pakeitei, kokiu dabar važinėji? Ar esi greičio mėgėjas, kiek padarei avarijų?
Kornelijus. Automobilis man yra pagrindinė gyvenimo priemonė. Be automobilio gyvendamas Vilniuje ir Druskininkuos aš neapsieičiau.
Iš pradžių žigulį turėjau, trečiuką, kurį nusipirkau gavęs RS paskyrą (jaunimas jau nebežino, kas tai), nes nusipelnę rašytojai imdavo tik aštuntukus ir devintukus, o mano lygio kolegos neimdavo nieko, nes neturėdavo už ką imti. Aš dirbau statybininku ir tarp jų buvau truputį buržujus. Paskui pardaviau tą savo žigulį ir nusipirkau labai gerą RENAULT 21, nors ir aptriušęs buvo, bet imdavo keturis su puse litrų dyzelio šimtui kilometrų. Paskutiniame mano rinkinyje yra toks eilėraštis „Laikas rašyti ir laikas keisti“. Tai apie ją. Dabar turiu tos pačios markės, tik vėlesnės kartos Laguną. Stengiuosi viršyt leistiną greitį devyniais kilometrais per valandą. Bet kartais užsimirštu. Kai galėdavau greitai važinėti, tai važinėdavau greitai. Bet dabar to nebedarau. Aš pats esu aplamdęs tiktai tėvo 21-ąją Volgą, paties pirmo modelio, su elniu ant kapoto. Įvažiavau į griovį, nes padangos buvo visai nudilusios, o kelias šlapias. Bet šiaip daugiau neteko (ir pabarbena tris kartus stalan). O kadangi gyvenu arti redakcijos, tai mano automobilis visą savaitę prastovi po langais. Jis man Vilniuje nereikalingas. Ir labai džiaugiuos, kad nereikalingas, nes vairuoti Vilniuje piko valandomis – tikras košmaras. Nuoširdžiai tada užjaučiu tuos aplink Vilnių išsibarsčiusių palivarkėlių savininkus.

Ričardo Šileikos "BLICAS"


Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Literatūros kritikas Valentinas Sventickas: "be kaklaraiščio geriau"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama