Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN  FR  RU


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Pastabos apie skambią poeziją ir poezijos skambesį

 

Benediktas Januševičius
šiame laikrodyje

žinau kad neįminsiu šios tekančio laiko mįslės
nepažinau jo tekėjimo kaip šviesa kaip rūkas
kaip vanduo kaip gyvenimas kuris dar yra
kartais regisi kad laikas ir yra dievas kad
kitus dievus sukūrė tik mūsų vaizduotės
nes tik laikas viską kuria viską griauna
pagal musės tvarumo dėsnius
dyla netgi smiltelės
smėlio laikrodžiuose
dyla mechaninių
laikrodžių dangteliai
laikas
nuolat išgeria
pats save
sprogsta erdvėj
žvaigždės galaktikos
teka iš tamsos į šviesą visos
gyvybės formos reinkarnacijos ratą
lyg smėlio laikrodį nuolatos apverčia
nematoma ranka – todėl mąstau apie laiką
būdamas tik smiltelė šiame gigantiškame dievo
laikrodyje gal mąstau tik tam kad mąstyčiau nes
mąstymas tai buvimo aksioma nes kartais čia nėra
daugiau ką veikti tik mąstyti ir tekėti šiame laikrodyje

   Tai puikus Alio Balbieriaus eilėraštis (rink. „Formų knyga“, 2008), juolab kad forma čia dera su turiniu. Tačiau aš nežinau, kaip jį reikėtų skaityti balsu, kad klausytojas „išgirstų“ jį esant smėlio laikrodžio pavidalo. Tuo noriu pasakyti, kad užrašytas tekstas ir skaitomas garsiai balsu tekstas nėra vienas ir tas pat. Užrašytą eilėraštį ar šiaip tekstą galima perskaityti, o galima žiūrėti jį, lyg piešinį, paveikslą. Garsiai skaitomo eilėraščio klausomasi kaip ir muzikos. Taigi užrašytas pirmiausia tekstas yra – vaizdingas, o skaitomas – skambus.
   Žodžio, teksto skambesys ne tik papildo, praturtina eilėraštį, jis tiesiog yra jo prasmės dalis. O štai žodžio ar teksto „išvaizda“, t. y. kaip ir kuo jis užrašytas, pačiam turiniui neturi jokios įtakos.
   Visus eilėraščius galima suskirsti į dvi grupes: į tuos, kuriuos labiau tinka skaityti garsiai, viešai, ir į tuos, į kuriuos derėtų labiau derėtų perskaityti pačiam, tyloje, susikaupus, įsigilinant. Be abejo, yra ir tokių, kuriuos galima skaityti ir garsiai, ir tyliai, universalių.

   Poezijos kūrinys, kurį skaito aktorius, autorius ar šiaip koks paklydėlis, klausytojui dosniai suteikia daugybę informacijos: skaitovo lytis, amžius, nuotaika, intonacijos, balso tembras, tempas, o svarbiausia – jausmai, kuriuos išgyvena ir kuriais dalijasi skaitovas. Visa tai tampa neatskiriama kūrinio dalimi, juolab kad skaitantįjį klausytojas nejučia ima tapatinti su eilėraščio subjektu ir prisiskiria jam subjekto išgyvenimus. O skaitovas, jeigu jau savo noru skaito šį kūrinį, ko gero, ir pats nesikrato subjekto vaidmens.
   Dar kitaip skamba ir yra išgirstamas dainuojamas tekstas. Čia daug ką lemia akcentai, žodžių girdimumas, suprantamumas. Dainuojami tekstai paprastai būna nesudėtingi, ritmiški, kartais ne ir kvaili, tačiau kaži kokiu būdu apsigyvena žmonių galvose ar širdyse.
   Tylus, popieriuje besiilsintis eilėraštis neturi visos tos daugybės medžiagos, jis yra visiškai nuogas, tačiau jis turi vieną, bet labai didelį privalumą – skaitytojui jis dovanoja kūrybos džiaugsmą. Skaitytojui, linkusiam save tapatinti su kūrinio subjektu, atsiranda didžiulė kūrybos laisvė suvokti ir interpretuoti skaitomą eilėraštį.
   Šiuo požiūriu skaitomo, dainuojamo, rėkiamo, raudamo, šnabždamo ar dar kaip nors išreiškiamo klausytojas visuomet turi tik du kelius: klausytis ar nesiklausyti, išgirsti ar neišgirsti, suprasti ar nesuprasti, priimti ar atmesti jam pateiktą kūrinį.
   Martyno Mažvydo „Bralei ir seserys“, Katekizmo lietuviškoji prakalba, pirmasis eilėraštis lietuvių kalba, be abejo, galėtų būti skelbiamas garsiai. Čia taip pat derėtų minėti ir Kristijono Donelaičio „Metus“, liudijančius ypatingą lietuvių kalbos grožį.
   Toliau privalu paminėti du XIX a. poetus. Antaną Strazdą, kadaise giedojusį ne tik apie Mariją, Strazdą, bet ir apie Kiškį.
   Paklausite, kodėl apie kiškį? Aš irgi susimąsčiau, kodėl kiškis. O, matyt, todėl, kad kiškis – tai toks iš prigimties pilkas ir menkas padaras, kuriam nelemta atlikti žygdarbį, pasmerktas nuolat gyventi baimėje, būti nevykėlis, tačiau – svarbiausia, kad jam pavyksta išlikti, išgyventi pasaulyje, kuriame apstu lapių ir vilkų. Kiškis čia įkūnija tokius nedidelius, bet vis dėlto gyvybingus žmones, kaip lietuviai, poetai ir jų prieteliai.
   Kaip ir A. Strazdas, amžininkų buvo nesuprastas kitas XIX a. poetas Valerijonas Ažukalnis-Zagurskis, parašęs nuostabių eilėraščių, kaip „Draugėj su vieversėliu“ ir „Draugėj su Lakštingalėle“, pagrįstų garsų pamėgdžiojimu:

Tin ten, tin ten, lakštingalėle,
    Ten tin, ten tin lazduonuose, –
Te, kur teka ta upelė,
    Vėl tu ten tuoj pagiedosi.

Tau tau, tau ten gera vieta,
     Ten tau, ten tau klausytojai
Sako, kad tu ant šio svieto
     Kuo gražiausiai pagiedojai.

Lik lik, lik tu sau ten viena,
    Lik ten, lik ten tarp lazdyno, –
Tyli, tyli tuoj bus diena,
    Da linksmybės yr′ adyna...

   Šis tekstas akivaizdžiai nurodo į tautosaką. Ir čia pat tenka pripažinti, kad tradicija ir naujovės – visiškai sąlyginiai dalykai. Kaip ir prasmė ar beprasmybė. Pvz., rašant avangardinį eilėraštį galėtų praversti mįslės, garsų pamėgdžiojimai, refrenai, sutartinių tekstai:

Mina mina, minagaučio lylio,
Minagėla lylio.
Pre rūtų, pre rūtų, pre rūtų darželia,
Pre rūtų darželia.
                                                   Įrašyta 1935 m. LLTI, 2004,
                                                  Aukštaitijos dainos,
                                                  sutartinės ir instrumentinė muzika, psl. 65, 66

   Galima sakyti, kad šis tekstas yra beprasmis. Ne todėl, kad šie žodžiai ne kaži ką reiškia, o todėl, kad jie mažai svarbūs. Čia svarbiausia melodija, nuotaika, bendri išgyvenimai, kuriuos patiria atlikėjai ir klausytojai. Esu įsitikinęs, kad neįmanoma parašyti visiškai „nulinio“ teksto, kuris nieko nereikštų, nesakytų. Kiekvienas tekstas skelbia kokią nors žinią, jeigu jau parašytas. Kita vertus, visi žmonių kūriniai yra beprasmiai, kaip beprasmis ir pats jų gyvenimas.
   Ar galima iššifruoti, pavyzdžiui, Hugo Ballio eilėraštį „Gadji beri bimba“? Galima. Tačiau galima juo ir šiaip džiaugtis: „gadji beri bimba glandridi laula lonni cadori / gadjama gramma berida bimbala glandri galassassa laulitalomini / gadji beri bin blassa glassala laula lonni cadorsu sassala bim / gadjama tuffm i zimzalla binban gligla wowolimai bin beri ban / o katalominai rhinozerossola hopsamen laulitalomini hoooo / gadjama rhinozerossola hopsamen / bluku terullala blaulala loooo...“ ir nors ne visai taip, bet toliau.
    Mano nuomone, kiekvienas eilėraštis turi teisę likti nesuprastas. Tačiau žmonės pastveria jį ir negailestingai įprasmina. Ir, kas baisiausia, paaiškina. Arba priklijuoja etiketę „Nesąmonė!“. Tai irgi šioks toks paaiškinimas.
   XX a. amžiaus pradžioje futuristai, kiek vėliau ir dadaistai vertino žodžius kaip paklusnią minkštą medžiagą savo kūriniams. Žodžiai tapo jau ne mozaikos detalės, ne vitražo stikliukai, iš kurių poetas dėlioja eilėraštį. Juos imta radikaliai keisti: glamžyti, plėšyti, laužyti ir gaminti naujus. Būtent gaminti.
XX a. pradžioje atsirado ir paplito garsų poezija, tekstai daromi iš padrikų skiemenų, gretinami įvairių kalbų žodžiai, skaitoma keliais balsais, skirtingomis intonacijomis. Garsų poezijos kelias driekiasi per visą XX a. iki šių dienų įvairiais laikais užsukdamas į daugelį Europos šalių ir už Atlanto.
   Kalbėdamas apie tarpukario lietuvių modernizmą būtinai turiu paminėti tokius žodžių kalvius, kaip Antanas Rimydis, Juozas Žlabys-Žengė ir Pranas Morkūnas. Ir niekam negirdėtas Benediktas Babrauskas. Sunku būtų apkaltinti jį fantazijos trūkumu, parašius eil. „dirbis“, skirtą Duonelaičiui.
     Tačiau jau anksčiau J. Žlabys-Žengė jau spėjo parašyti „Lietuvišką pavasarį“:
Ak! Toji saulė – rupūžė, rupūžė!
Ak! gyvatė!
Kai ji, brolyti, užpučia,
Esi gatavas.
                                                       1927
Puikiai skamba ir kitas jo eilėraštis „O, jei!“:
O! jei švilpis švilpia švilpį,
Švilpų, švalpų švilpia švilpį,
Tai ir švilpkim nenusilpę,
Tai paleiskim savo švilpas.
                                                          1924
    Antanas Rimydis smagiai atkuria rudens lietaus įspūdį ilgėliausiame eilėraštyje „Rudeninė“:
Laša tyška,
Laša tyška,
Tyška laša.

Langas verkia,
Stogas kaukia.

Laša tyška,
Verkia kaukia,
Tyška laša,
Kaukia verkia.

Dek žibintą – eik žiūrėti
Kas kieme šunis supjudė!..

    Iš visos nedidelės, bet linksmos tarpukario modernistų kompanijos Pranui Morkūnui, ko gero, nepasisekė labiausiai, mat jis taip ir neišleido savo knygos. Kai, pvz., J. Žlabys-Žengė išleido juos bent prieš pat mirtį.
   Įvairių eksperimentų aptinkama Eduardo Mieželaičio rašiniuose. Jis yra parašęs tiek skambančių, tiek ir visiškai tylių tekstų. Tačiau sovietmečio tyruose dabar man įdomesnis Vytauto P. Bložės eilėraštis iš ciklo „Žiemos gatvė“:
Nr. 1
      v – v – v
z – z – z
v – z – ž –
padajut listja
zastylaja mogilu

      kto pročtiot mojo imia
kotoroje ja sam už nie proiznošu
                                                         X.16
    Keistas tekstas, turint omeny, kad tai lietuvių poeto turinys.
    Kadaise į žodžių skambesį mėgino įsiklausyti Leonas Lėtas. Tokiu slapyvardžiu pasirašinėjo lietuvių išeivijos dailininkas Vytautas Leonas Adamkevičius. Lietuvių literatūros enciklopedijoje jo raštai, kuriuos sudaro vienintelė knygelė „Trakas“ (1981) vadinami lingvistine poezija, nors kas tai, man nepavyko sužinoti.
    Kartais, tiesa, labai retai galima išgirsti Valdemarą Kukulą ką nors rečituojant ką nors iš 1984 m. išleisto rinkinio „Žalia vėtros šaka“. Labai mėgstu melodingus kūrinius
    Pastebėtinas ir meditatyvus Lidijos Šimkutės skaitymas.
    Knygą su plokštele yra išleidęs Rolandas Rastauskas.
    Kovos su žodžiais fronte visuomet galima sutikti Skaidrių Kandratavičių.
    Daug poezijos pagaminantis Vladas Braziūnas, tai pat ypatingą dėmesį skiria eilėraščių skambesiui. Pastaraisiais metais be kompaktinių plokštelių jis neišsiverčia. Tai ir smulkmeniškai parengta su liaudies ansambliu „Vydraga“ ir Algirdu Klova „Iš naminio audimo dainos“ (kompozicija poeto balsui ir skambančiai gausai, 2005), ir rinktinė „Vakar yra rytoj“, kur poetas ne tik pats skaito savo eiles, bet tai padaryti privertė ir daugybę savo bičiulių. Ten sudėta tik tai, kas tilpo į dvi plokšteles, o kas netilpo – vienas V. Gasiliūnas težino. Ir pagaliau viena naujausių V. Braziūno knyga „saula prė laidos“ be plokštelės apskritai neįsivaizduojama, nes plokštelėje pats autorius skaito eilėraščius, parašyto pasvaliečių tarme.
    Dar – Tomas S. Butkus, arba audiopoetinio spengsmo grupė „betoniniai triušiai“.
    Dar – Gabrielė Labanauskaitė su grupe Avaspo, kurią iki dainavimo skiria vienas žingsniukas. Visi šie mano paminėti žmonės jau išleido CD.
    Apie V. Braziūną, T. S. Butkų ar G. Labanauskaitę pasakytina štai kas: jų kūriniai yra tik skambėdami. Neįrašius jų tiesiog neliktų.
    Apibendrindamas kiek pajuokausiu. Tačiau labai rimtai. Visų šių nuostabių poetinių paieškų erdvėje, ko gero, pirmasis lietuvių poetas Martynas Mažvydas iki šiol nėra pranoktas. Mat jo elementorių galima skaityti kaip patį tikriausią avangardinį eilėraštį: „Ba be bi bo bu. / Ca ce ci co cu. / Da de di do du. / Fa fe fi fo fu.“ Toliau galima rasti tokių eilučių: „Bac bec bic boc buc.“ Arba: „Bam bem bim bom bum.“ Arba: „Cha che chi cho chu.“ Arba...
    Taigi pasikartosiu: net ir pats nereikšmingiausias tekstas vis dėlto kažką reiškia. Vadinasi, poezijos suprantamumas, kaip jau minėjau, visiškai sąlyginis, sutartinis dalykas.

Atgal

Į viršų

Užsisakyti




2012-02-06
Mantas Gimžauskas
36-sios gimimo metinės
Jaroslavas Melnikas
53-oji gimimo diena
Lina Navickaitė - Greičiuvienė
41-oji gimimo diena


Poetas Dainius Gintalas: "pragarą mes nešiojamės savo galvoj"


aversas


ALBERTAS LAURINČIUKAS 1928 01 01–2012 01 08
2012-01-09
Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai
2012-01-06
ALĖ RŪTA (1915.11.16. – 2011.12.31)
2012-01-03
Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?
2011-12-15
Balys Godauskis. Donelaičiui – 300. Kodėl ne 3 000 000?
2011-12-10
Diemedžio vakarai III. 10 gruzinių ir lietuvių novelių
2011-12-05
Antanas A. Jonynas
2012-01-10
Alė Rūta
2012-01-02
Algimantas Zurba
2011-11-20
Vidmantas Kiaušas - Elmiškis
2011-11-13
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama