Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Balys Godauskis. Ką dar būtų galima išbraukti iš mokyklinių literatūros programų?

 

Keistas klausimas. Nenatūralus, su nusikaltimo ir bausmės žyme. Bet kyla ir tokių, nes pasitaiko tėvų, kuriems ne tas pats, ko mokyklose mokomi jų vaikai. O ir šiaip – būna – pilietiški žmonės apsupa kokį rašytoją ir klausia: kodėl mokyklose yra taip, o ne kitaip? Kas dedasi mokyklose, geriausiai turėtų žinoti mokytojai, bet kai jų paklausi, iš atsakymų supranti, kad jie yra toje pačioje – klausiančiųjų – barikados pusėje. Gal kitose srityse yra kitaip, bet lituanistai nejaučia tvirto pagrindo po kojomis: nespėja susigyventi su nuolat kintančia dabartimi (metodikomis, programomis, vertinimo kriterijais, etc.) ir nelabai ką tikra galėtų pasakyti – kas bus rytoj, t. y., kitais mokslo metais.

Geriausia su visais tais klausimynais keliauti į Švietimo ir mokslo ministeriją ir ten išsiaiškinti. Ir atsiras, kas ten aiškiai išaiškins. Ir labai teisingai išdėstys. Logiškai nepriekaištingai. Pagrįs pavyzdžiais. Įrodys, kad teisinga. Bet kas iš to: bėda ta, kad dvasios moksluose, kas praktiškai yra literatūra, nėra vienos tiesos. Vienokia yra šventa mokytojų tiesa, kitokia – švietimo strategų, dar kitokia – tėvų. Vienokia – tradicijos tiesa, kitokia – reformų ir naujovių. Laisvių mokytojai turi (bent jau kurį laiką turėdavo) daug, tačiau retas kuris ryždavosi (ryžtasi) eksperimentuoti su literatūros programomis, nes literatūrinio lavinimo gale visų laukia egzaminų giljotina. Tą baisų žodį „giljotina“ pavartojau todėl, kad ir tas prietaisas, ir egzamino procesas yra tikslus, aštrus galvas kapojantis mechanizmas. Tie, kurie perpranta esmę, į egzaminus ateina be savo galvos: kai tikrina žinias, galvoti nebūtina, pakanka pademonstruoti įgūdžius, uolumą ir rankų miklumą.

Ne, nesu nei cinikas, nei pesimistas. Neabejoju, kad per artimiausius metus viskas susitvarkys. Nes neįmanoma braidžiojant po pelkes dvidešimt metų neprieiti sausesnės vietos.

Tačiau kol kelionė į susitarimą ir Protą tebesitęsia, įdomieji šalutiniai klausimai neišnyksta. Pavyzdžiui, kodėl naujausiose Vidurinio ugdymo bendrosiose programose nebėra Ievos Simonaitytės kūrinių? Ir kuo už „Aukštujų Šimonių likimą“ aktualesnė, pavyzdžiui, Jono Radvano „Radviliada“? Vargiai čia ką palyginsi. Galėtų tilpti abu, bet netilps, kaip ir dar daug kas įdomaus. XVI amžiuje nelabai yra iš ko rinktis, o XX a. pirmoji pusė – kur kas turtingesnė. Simonaitytę nukonkuravo Vaižgantas, Vincas Mykolaitis – Putinas, Jurgis Savickis ir kiti, kurių nėra kaip išbraukti.

Vis tik I. Simonaitytė nėra „viena iš daugelio“. Ji – priešingai – viena iš nedaugelio Mažosios Lietuvos rašytojų. Jos (kartu su visu dvasiniu lietuvininkų palikimu) eliminavimas yra simboliškai tradicinis. Kažkada karalius Mindaugas, nesuskubęs paremti Prūsų sukilimo ir palikęs tas mums giminiškas gentis kryžiuočiams užkapoti ir pavergti, vėliau – tuzinas kitų anų laikų puskaralių elgėsi lygiai kaip mes dabar: aukojam Mažąją Lietuvą užmarščiai. Ne iš tikrųjų – tik simboliškai. O simboliškai, reiškia, beveiki nesiskaito?

J. Radvano jokiu būdu nesiūlau nurašyti ir išmesti. Iš visų „Radviliados“ dedikacijų ir laudacijų garsiems anų laikų didžiūnams galima (ne tik vaikučiams) pasimokyti pelningo pataikavimo meno. Juk jei anais šlovingais laikais nebuvo nieko gėdingo prisišlieti prie galingo oligarcho (ar klano) ir apdainuoti jų žygius prilyginant visiems iš Romos kilusiems lietuvių kunigaikščiams, tai ir dabartiniais sugedusiais laikais – nieko smerktino? Įdomu, ar bent pabandė šiais laikais kuris nors rašytojas įsitrinti į kokio pramonininko ar bankininko dvarą? Įtariu, kad platūs dirvonai neišdrapakuoti.

Apskritai rašytojo klausti, ką dar išmesti iš mokyklinių programų – nepritinka. Vieni rašytojai patars išmesti viską, palikti tik jį ir Jo Kūrybinę Asmenybę pagrindžiantį autorių ratą; kiti guls kryžiumi – esą, šiukštu, negalima išmesti nieko, nes kiekvienas ką nors rišliau lietuviškai sukeverzojęs yra baisiai vertingas – ir pridurs, kad būtina į programas įtraukti kuo daugiau svetimkalbių – ir vietinių, ir ne.

O kas per daug, tas nesveika. Net jei tai literatūra.

Gal todėl literatūros mokymą mūsų išmintingieji strategai pamažu transformuoja į kultūros studijas. Štai naujausiose programose šviečia gudri antraštė: „5.6.3.2. LITERATŪRINIS (KULTŪRINIS) UGDYMAS“ (p. 19). Ką gi – kultūrinkit, kultūrinkit, - tik nepatrūkit. O vis dėlto norėtųsi, kad po visų kultūrinių pervartų liktų bent viena savaitinė LITERATŪROS pamoka.

Atgal

Į viršų
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama