Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

"Kūrybos akademija" – 2005

 

|   Tutoriai   |   Alumni   |   Straipsniai  |


2005 m. "Kūrybos akademijos" Nidoje tutoriai:
Agnė Biliūnaitė
Jonas Liniauskas
Marcelijus Martinaitis
Enrika Striogaitė
Julius Žėkas

Į viršų


2005 m. "Kūrybos akademiją" Nidoje baigė:
Eglė Čepaitė (Radviliškio r., Šeduvos vid. m-kla, 11 kl.)
Giedrė Černiauskaitė (Kauno "Ažuolo" vid. m-kla, 12 kl.)
Inga Liapaitė (Mažeikių r., Viekšnių vid. m-kla, 12 kl.)
Rūta Makutėnaitė (Vilniaus licėjus, 11 kl.)
Simona Tiškutė (Kauno "Varpo" g-ja, 12 kl.)
Jūratė Trimakaitė (Vilniaus Žemynos g-ja, 11 kl.)
Agneta Zaleskytė (Vilniaus, M. Biržiškos g-ja, 10 kl.)
Karolina Žernytė (Vilniaus Žemynos g-ja, 11 kl.)

Į viršų


Straipsniai apie 2005 m. "Kūrybos akademiją" Nidoje:

Enrika Striogaitė. "Poezijos pavasaris" Kaune šiandien ir rytoj". / www.bernardinai.lt/ 2005-06-21.
Enrika Striogaitė. "Nida. Jaunųjų kūrybinės dirbtuvės". / Nemunas. 2005-06-23.
Rūta Makutėnaitė. "Vasaros avikailis". / Šiaurės Atėnai. 2005-06-25.
Karolina Žernytė. "Moksleivių vasaros akademija". / Literatūra ir menas. 2005-07-01.
Jūratė Trimakaitė. "Tauškalų pasaka" / LUX / jauniems. 2005-09.

Į viršų



"POEZIJOS PAVASARIS" KAUNE ŠIANDIEN IR RYTOJ
Erika Sriogaitė

     Šiemet vienos gražiausių literatūrinių švenčių „Poezijos pavasario“ paukštė Kaune buvo kiek pakeitusi savo skrydį, nes poezijos krizės sąvoka dažnai prisidengiama nelabai mokant organizuoti (arba senoviškai organizuojant) renginius. Dabartinis laikas nei geresnis, nei blogesnis poezijai, tiesiog anksčiau į literatūros vakarus nemažai žmonių ateidavo minios instinkto vedami, politinės panegirikos arba, atvirkščiai, Ezopo kalbos pasiklausyti. Būdavo ne tokia gausybė renginių apskritai, kitos ir technologijų galimybės. Šiandien kultūriniai renginiai turi būti įdomūs ne vien jų dalyviams (dažnai nuobodžiaujantiems iki pasisakymo), bet ir žiūrovams, klausytojams. Todėl dažnai tenka gerokai pasukti galvą, kad renginys taptų nors mažyte švente ar atradimu. Rezultatas dažniausiai nudžiugina ir pačius literatus. Literatūriniai skaitymai gal turėtų būti itin apgalvoti, neilgi ir įdomūs, nes vis dėlto žmonės ateina labiau į kūrėjus pasižiūrėti, jų kasdieniškesnių kalbų pasiklausyti. Kūrybinis produktas geriau išgirstamas vienumoje.
     Taigi pirmoji „Poezijos pavasario“ renginių diena prasidėjo Vytauto Didžiojo bažnyčioje popiete „Sakralūs eilėraščiai sakralioje erdvėje“. Kauno poetai skaitė Dievui skirtus eilėraščius, nors, kaip sakė Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis, visa poezija turi būti sakrali, jei tai tikra poezija. O Dievo vardas, maldų parafrazės prasto eilėraščio negelbsti.
     Klausiau poetų, ar kurdamas sakraliąsias eilutes poetas turi būti dvasiškai švarus, ar sakralus eilėraštis užgimsta ir pasiklydusios avelės sieloje .
     Poetas Robertas Keturakis: dvasios švara – tai svarbus ir tikras reikalavimas, nes nešvarus žmogus, net tada, kai kartoja Dievo vardą, ne iš karto apsivalo. Tačiau man įdomi poezija ir šešėliuotos sielos poeto, ypač jei juntamas jautrus siekis žvilgtelėti arba pajusti metafizinę būties dalį.
     Poetas Petras Palilionis: sakraliųjų eilučių autorius nebūtinai turi būti tyros sielos, aš pasiremsiu Biblijos teze, jog pirmas bažnyčioje nebūtinai bus pirmas pas Dievą, gali būti ir atvirkščiai. Svarbiausia, kad tai būtų didžioji kūryba, kad nebūtų švaistomasi žodžiu ir mėgaujamasi savimi.
     Kitą dieną „Poezijos pavasario“ renginiai tęsėsi popietėmis Bernardo Brazdžionio, Balio ir Vandos Sruogų, Salomėjos Nėries muziejuose. Teko aplankyti visus muziejus, ir jeigu visi poezijos klausytojai būtų suėję į vieną kurią nors erdvę, vargu ar būtų sutilpę. Kita vertus, daugiau ir įvairesnių  poetų skaitė eilėraščius, o jeigu visi draugėn kur nors būtų suėję (kiekvienoje erdvėje skaitė vis kiti poetai), vakaras prailgtų. Taigi šio „Poezijos pavasario naujovė“ ir buvo po visą Kauną išsibarsčiusios poetinės salelės. Tarkim, trečią šventinių renginių dieną Kauno menininkų namuose prisistatė tarnaujantys dviem (poezijos ir prozos) mūzoms arba net ne dviem (aktorius Antanas Žekas, muzikas Vytautas Čepliauskas), todėl turėjo viską papasakoti ir vieną mūzą išsirinkti.
     Na, o baigiamąjį vakarą, kaip visada, buvo vainikuotas "Poezijos pavasario" laureatas. Ąžuolo lapų vainiku buvo pagerbta poetė Daiva Čepauskaitė, nes pernai išleistas eilėraščių rinkinys „Nereikia tikriausiai būtina“ buvo pripažintas geriausiu. Beje, visi trys pretendentai į „Poezijos pavasario“ laurus (be Daivos, dar palangiškė poetė Elena Karnauskaitė ir vilnietis poetas ir dailininkas Leonardas Gutauskas) yra įsimintini ir gilūs kūrėjai. Daivos sėkmė taip pat labai džiugina jau vien todėl, kad buvo pastebėtas tylus, labai kuklus žmogus, eilėraščiais gilinantis retoką šiuolaikiniame mene būties vertikalę. Aktorė, dramaturgė, režisierė Daiva Čepauskaitė pirmiausia save laiko poete. Baigusi medicinos studijas, ji pradėjo dirbti... aktore Kauno jaunimo kameriniame teatre ir tyliai rašė eilėraščius. Nedarė jokių akibrokštų, nešokiravo, niekam nepataikavo. Atrodo, tokie tylūs žmonės taip ir lieka nepastebėti, tačiau talentinga kūryba jau savaime turi savo charizmą. Apie tai kalbėjausi ir su dar visiškai jaunutėmis poetėmis, praėjusį savaitgalį suvažiavusiomis į Nidą.
 
     Nida. Kūrybinės jaunųjų dirbtuvės
 
     Atvažiavom kas iš Vilniaus, kas iš Šeduvos, kas iš Kauno. Į keletą dienų trukusią stovyklą buvo pakviesti talentingi ar bent taip atrodę jaunieji poetai iš visos Lietuvos.
     Sąvokos jaunieji kaip nors įmantriai aiškinti neverta. Jaunieji – tai dar besimokantys paskutinėse klasėse ar šiemet mokyklą baigę moksleiviai. Na, gal kiek netikslumo yra žodyje moksleiviai,  nes suvažiavo vien kuriančios merginos. Sudarant Kauno jaunųjų almanachą, buvo tas pat. Atrodė vaikinų nė su žiburiu nerasim. Paskui vienas kitas atsirado. Tačiau poezijos almanache merginų šešis kartus daugiau. Pasirodo, visoje šalyje – tas pat. Vaikinai turbūt galanda ginklus...
     Beje, Nidoje išryškėjęs jaunųjų kūrėjų literatūrinis veidas visai toks pat, koks atsiskleidė Kauno jaunųjų poezijos almanache.
     Kaip pažymėjo poetas Marcelijus Martinaitis (dirbtuvėse dar darbavosi Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, poetas Jonas Liniauskas, šių eilučių autorė, Julius Žėkas, Agnė Biliūnaitė ir saujelė vertėjų), juntama, kad jaunieji – tai žmonės dar be biografijos, todėl dažnai jų kūryboje aprašinėjamos kasdieniškos nuotaikos ar perskaitytų knygų (dažniausiai ne poezijos) išmintis, kuri, deja, nėra originali (dviračio atradimo sindromas).
     Jaunas žmogus šiuo metu itin mokomas kaupti informaciją, kuri visuomenėje labai vertinama (neduokdie ko nors nežinoti) ir dažniausiai vadinama intelektu. Todėl nenuostabu, kad ir pirmieji eilėraščiai dažniausiai vien paviršinė nuotaikų dokumentika, be gilesnio jausmo, emocijos, dar be poezijos virpesio. Netgi be maišto ir jaunatviško maksimalizmo. Viskas trašku, sveika ir subalansuota. Kita vertus, šiuolaikinis jaunas žmogus – anksčiau subrendęs, aiškiai žinantis, ko nori ir mokantis planuoti savo laiką (kitaip nesusidorotų su mokyklinio krūvio perkrovom). Tačiau kartais reikia mokėti bent jau kūrėjui ir vėjais laiką paleisti, kuris neretai nuveda prie kūrybinės versmės.
     Šiuolaikiškos, pilnos įvairiausių ekskursijų, paskaitų, užsiėmimų kūrybinės stovyklos vadovas J. Žėkas puikiai viską organizavo, tarsi užbėgdamas už akių bet kokiam nuoboduliui. Bet galbūt čia ir slypi jo šaknys,  kad mūsų vaikai šiandieniame organizuotame pramogų, kelionių etc. pasaulyje tą nuobodulį stipriausiai išgyvena, nes laisva valanda dažniausiai tampa laiku, kai nėra ką veikti.
     Kitas ganėtinai ryškus jaunųjų bruožas – net rimčiau į kūrybą žvelgiantis jaunasis literatas (paprastai apie eilėraščių rašymą kalbama kaip apie lengvo pobūdžio hobį, kur kas rimčiau žiūrima, tarkim, į veiksmingą dietą) labai mažai skaito, nes skaityti visavertiškai, ne probėgšmom, ne kaip būtinybę jis nelabai moka, kadangi mokyklose skaityti ir nereikia, būtina interpretuoti, t.y. perkąsti interpretacijos šabloną, kurį išmokus meistriškai pritaikyti, deja,  įsispaudžia ir konformizmo bacila, naikinanti kūrybinį pradą.
     Taip pat įdomu ir drauge liūdna, kad nė viena, baigusi mokyklą, jaunoji literatė nesirenka anksčiau populiarių tarp kuriančio jaunimo lituanistikos studijų. Psichiatrija, teatro, kultūros vadyba, menotyra, dailė ir t.t. Nenoriu vienareikšmiškai teigti, kad lituanistikos studijos, mėginančiam kurti jaunuoliui, geriausios, tiesiog kažkaip liūdna, kad kasmet šios specialybės studentų, ypač magistrantūroje, mažėja. Turint galvoje, jog moksleiviai beveik neskaito šių dienų autorių ir nesidomi gyvu literatūriniu procesu, apninka abejonės, ar jie skaitys, studijuodami kitus dalykus (o jei neskaitys – kaip tada susiformuos literatūros estetinė klausa?) ir, jeigu jie taip apdairiai planuodami ir skaičiuodami renkasi profesiją, iš kur rasis tie don Kichotai, rašantys eilėraščius ir jais gyvenantys. Į mokyklas nueis mokytojos, kurios, kaip pati patyriau pernai studijuodama literatūrą, dažnai bodisi poezija, beje, puikiai ją interpretuodamos. Tikriausiai tai ir yra paslaptis, kad nemėgstant poezijos (kai nejaudina) yra patogiausia galimybė puikiai ją išinterpretuoti, nes galbūt poezijoje slypi pati kūrybos ir ilgesio esencija.
     Žodžiu, su jaunosiomis poetėmis kalbėjome daug. Juk galbūt jos – besiplunksnuojantys „Poezijos pavasario“ paukšteliai. Patarimų davė M.Martinaitis, kritikavo ir gąsdino J.Liniauskas (taip sakė jaunosios kūrėjos, bet jau suvokdamos kritikos teigiamas ypatybes), akiratį plėtė J.Žėkas, aš kalbėjau apie kritiką, maištą, maksimalizmą ir kūrybą.
     Labai daug ką kūrybinga ir imli moksleivija išgirdo pirmą kartą (pačios taip sakė), daugeliui jų tai kažką nulems (ypač rašyti ar nerašyti, o jei rašyti, tai atradus ir kitų kriterijų ). Žodžiu, nauda neišmatuojama ir joms, ir mums visiems ne tik todėl, kad labai išsiilgę jauno ryškaus žodžio poezijoje, bet ir galėdami pasitikrinti, ką esame sukaupę, kuo pajėgūs pasidalyti.
 
  Nuolankiai Jūsų
  Konrado kavinės pelė

 
www.bernardinai.lt - "Kultūros komentarai" - 2005-06-21

Į viršų



NIDA. JAUNŲJŲ KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS
Enrika Striogaitė

     Ir koks velnias suviliojo grįžtant į Kauną Juodkrantėje pirkti žuvį, pavadintą perpelė. Kad ją kur devynios. Kaulai smulkutėliai, jų gausybė neapsakoma. Viena ašaka, aišku, įstrigo gerklėj. Pas gydytoją jau buvau, gerklę visą išmakalavo, bet ašakos nesučiupo.
     Sėdžiu dabar išdraskyta gerkle, nei žuvies kaulo, nei gerklės jaučiu. Gydytoja sakė, kad rytoj ateičiau.
Tačiau visa kita Nidoje, kaip toj rusiškoj dainuškoj: „A tak vsio horošo, prekrasnaja markiza“, – buvo nuostabu.
     Išvažiavom kas iš Vilniaus, kas iš Šeduvos, kas iš Kauno. Į keletą dienų trukusią kūrybinių dirbtuvių stovyklą buvo pakviesti talentingi, ar bent taip atrodė, jaunieji poetai iš visos Lietuvos. Sąvokos jaunieji kaip nors įmantriai aiškinti neverta. Jaunieji – tai dar besimokantys paskutinėse klasėse ar šiemet baigę moksleiviai. Na, gal kiek netikslumo yra žodyje moksleiviai, nes suvažiavo, deja, vien kuriančios merginos. Sudarant Kauno jaunųjų almanachą buvo tas pats. Atrodė, vaikinų nė su žiburiu nerasim. Paskui vienas kitas atsirado. Tačiau poezijos almanache merginų šešis kartus daugiau. Pasirodo, visoje respublikoje – irgi. Vaikinai turbūt galanda ginklus…
     Atvykus į Nidą ir sočiai pavalgius, vieni bėgo prie jūros, kiti – ant Parnidžio kopos, treti lankė sentimentais dvelkiančią vietelę, tačiau vakare susirinkę visi skaitė eiles, kalbėjo apie save ir kūrybą. Visi – tai Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, poetas Jonas Liniauskas, poetas Marcelijus Martinaitis, jaunieji poetai Julius Žėkas, Agnė Biliūnaitė, šių eilučių autorė, vertėjai Laima Masytė, Klausas Bertelis, Marija Kusa, Laima Sruoginis ir dar nežinomos, bet jau pastebėtos jaunos, eilėraščius rašančios autorės.
     Patį pirmąjį vakarą išryškėjo jaunųjų kūrėjų literatūrinis veidas. Beje, sudarant Kauno jaunųjų poezijos almanachą, jis atrodė panašiai.
Kaip pastebėjo poetas M. Martinaitis, tai žmonės dar be biografijos, todėl dažnai jaunųjų kūryboje aprašinėjamos kasdieniškos nuotaikos ar perskaitytų knygų (dažniausiai ne poezijos) išmintis, kuri, deja, nėra originali (dviračio atradimo sindromas).
     Jaunas žmogus šiandien labiausiai mokomas kaupti informaciją, kuri visuomenėje labai vertinama (neduokdie ko nors nežinoti) ir dažniausiai vadinama intelektu. Todėl nenuostabu, kad ir pirmieji eilėraščiai – dažniausiai vien paviršinė nuotaikų dokumentika, be gilesnio jausmo, emocijos, dar be poezijos virpesio. Netgi be maišto ir jaunatviško maksimalizmo. Viskas trašku, sveika ir subalansuota. Kita vertus, šiuolaikinis jaunas žmogus – anksčiau subrendęs, aiškiai žinantis, ko nori, ir mokantis planuoti savo laiką (kitaip nesusidorotų su mokyklinių programų perkrovomis). Tačiau kartais reikia mokėti, bent jau kūrėjui, ir vėjais laiką paleisti, jis neretai nuveda prie kūrybinės versmės.
     Šiuolaikiškos, kupinos įvairiausių ekskursijų, paskaitų, užsiėmimų kūrybinės stovyklos vadovas J. Žėkas puikiai viską organizavo, tarsi užbėgdamas už akių bet kokiam įmanomam nuoboduliui. Bet galbūt čia ir slypi jo šaknys, kad mūsų vaikai šiandieniniame organizuotame pramogų, kelionių etc. pasaulyje tą nuobodulį stipriausiai išgyvena, nes laisva valanda dažniausiai tampa laiku, kai nėra ką veikti.
     Kitas ganėtinai ryškus jaunųjų kūrėjų bruožas – net rimčiau į poeziją žvelgiantis jaunasis literatas (kūryba dažnai traktuojama kaip lengvo pobūdžio hobis, kur kas rimčiau vertinama, tarkim, efektyvi dieta) labai mažai skaito, nes skaityti visavertiškai, ne probėgšmom, ne kaip informacijos būtinybę jis nelabai moka, kadangi mokyklose skaityti ir nereikia, būtina interpretuoti, t. y. „perkąsti“ interpretacijos šabloną, jį išmokus meistriškai pritaikyti. Deja, įsispaudžia ir konformizmo bacila, naikinanti kūrybinį pradą.
     Taip pat įdomu ir drauge liūdna, kad nė viena mokyklą baigusi jaunoji literatė nesirenka anksčiau populiarių tarp kuriančiojo jaunimo lituanistikos studijų. Psichiatrija, teatro, kultūros vadyba, menotyra, dailė ir t. t. Nenoriu vienareikšmiškai teigti, kad lituanistikos studijos mėginančiam kurti jaunuoliui geriausios, tiesiog kažkaip liūdna, kad kasmet šios specialybės studentų, ypač magistrantūroje, mažėja. Turint galvoje, kad moksleiviai beveik neskaito šių dienų autorių ir nesidomi gyvu literatūriniu procesu, apninka abejonės, ar jie skaitys studijuodami kitus dalykus (o jei neskaitys – kaip tada susiformuos literatūrinė estetinė klausa?). Ir jeigu jie taip apdairiai planuodami ir skaičiuodami renkasi profesiją, iš kur rasis tie don kichotai, rašantys ir gyvenantys eilėraščiais. Tuomet į mokyklas nueis mokytojos, kurios, kaip pati patyriau pernai magistrantūroje studijuodama lietuvių literatūrą, dažnai bodisi poezija, beje, ,,puikiai“ ją interpretuodamos. Tikriausiai čia ir glūdi paslaptis, kad nemėgstant poezijos (kai ji nejaudina) yra patogiausia galimybė puikiai ją išinterpretuoti, nes galbūt poezijoje slypi visa kūrybos ir ilgesio esencija.
     Žodžiu, su jaunosiomis poetėmis kalbėjom daug. Patarimų davė poetas M. Martinaitis, kritikavo ir gąsdino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas J. Liniauskas (taip sakė jaunosios kūrėjos, bet jau suvokdamos kritikos teigiamas puses), akiratį plėtė J. Žėkas, A. Biliūnaitė, vertėjai, aš kalbėjau apie kritiką, maištą, maksimalizmą ir kūrybą.
     Labai daug ką kūrybinga ir imli moksleivija išgirdo pirmą kartą (pačios taip sakė), daugeliui jų tai kažką nulems (ypač rašyti ar nerašyti, o jei rašyti, tai jau atradus ir kitus kriterijus). Žodžiu, nauda neišmatuojama ir joms, ir mums visiems ne tik todėl, kad laukiam jauno ir ryškaus žodžio poezijoje, bet ir galim patikrinti, ką esam sukaupę, kuo pajėgūs pasidalyti.

 
Nemunas. 2005-06-23. Nr. 25 (62-503) (P. 9, 13)

Į viršų



VASAROS AVIKAILIS
Rūta Makutėnaitė

     „Tupi pievoj dvi avietinės avys“ – tokia frazė užsiliko mano galvoje. Iš tiesų į galvas it lagaminus (skrynias su ištapytais pasaulio medžiais) dedame galybę mažų daiktelių, tarkime, manojon tik mažutėliai ir telpa – šukelės, nuotrupėlės, neišmanau, kur griozdus dėti. Kelis pastaruosius rytus keliuosi anksti anksti, sėdu terasoje po obelimi prie geltono stalo ir kapstau atminties trupinius – kas nubyrėjo man per keturias dienas Rašytojų sąjungos surengtoje „Vasaros akademijoje“ Nidoje.
     Sakysite, o kuo čia dėtas tas „avikailis“ ir dar „vasaros“? O, tai jau beveik istorijos pabaiga. Bet teisingiausia, matyt, bus pradėti nuo priešistorės. Gegužės pradžioje, kai vasara dar nekvepėjo (veikiau jau buvo panašu į stojusį amžinąjį pavasarį), į Rašytojų klubo salę sugužėjo būrelis mergaičių literačių, literatūrai prijaučiančių, rašančių ir svajojančių apie poetės „karjerą“, pasiklausyti rašytojų vedamų seminarų. Dauguma apie juos sužinojo iš pašto karvelių snapuose į mokyklas atkeliavusių Rašytojų sąjungos raštų. Seminarai ir paskaitos, vedami V. Daujotytės, M. Sluckio, A. Šlepiko, A. Marčėno, J. Liniausko, P. Bražėno, V. Juknaitės ir kt., suteikė galimybę pabendrauti su autoriais, kurių kūriniai įeina į mokymo programas, išgirsti profesionalią nuomonę apie savo kūrybą. Jau pirmomis dienomis būsimoms ištikimoms ir aktyviausioms klausytojoms buvo pamojuota nemokamos kelionės į Nidą saldainiu, tačiau keista – po mėnesio prie durų nesirikiavo eilutė, niekas nieko nesutrypė spūstyje (taip tikrai įvyktų nemokamai dalinant dešrą kuriame nors iš „Maxi“ ar „Mini“ prekybos centrų), atvirkščiai – organizatoriams teko patiems ieškoti norinčiųjų – tuščioms vietoms užpildyti.
     Dviem autobusiukais (su vertėjų dirbtuvėmis – Amerikos lietuve Laima Sruoginis, Lietuvos vokiečiu Klausu Berteliu, slovake Maria Kusa bei Laima Masyte), pakeliui paėmę kelias mergaites ir du kartus sustoję padaryti pelno pakelės užkandinėms, pasiekėme tikslą – „Urbo kalno“ poilsio namus visai netoli švyturio, su vaizdu į Parnidžio kopą. Ko daugiau norėt, nebent kad šaldytuvas, stovintis kambary, veiktų pagal paskirtį.)
 
*
 
     Sėdim lauko kavinėje šalia autostrados. Jūratė pasakoja: „Žiūrėjau per televizorių laidą apie gyvūnus. Rodė tokį didelį vabalą, tokį jau didelį, gal sprindžio ilgio. Palyginimui šalia to vabzdžio patupdė apkūnią rupūžę, galvoju: „Vargšas, taigi jį rupūžė suės..“ Spėkit, kas ką suėdė. Vabalas skrisdamas plasnoja kaip paukštis – plast plast“. Paleidom nuo pasaitėlio vaizduotę – sakom: „Tropikuose dar nieko, įprasti visokie gyviai, delno dydžio vorai, gauruotos kirmėlės etc., bet tu pamėgink įsivaizduoti – sėdi E. Gudavičius su A. Bumblausku, diskutuoja, rimta laida, ir staiga televizoriaus ekrane jiems pro nosis tas vabalas plast plast praplasnoja dvėsuodamas, liežuvį iškoręs..“ Taip ir liko per visą kelionę – „Bumblausko vabalas“.
     Turėdamos valandžiukę laisvo laiko užsikorėme ant turistų numintos Parnidžio kopos (vėliau daviau sau netvirtą pažadą daugiau ten nekelti kojos, mat ne vietoj pastatęs pėdą priverti į marias nugarmėti bene 8 tonas smėlio, gal kiek mažiau, bet skaičiai nesvarbu – gamtos saugotojo jausmai ima viršų), kitoje jos pusėje, kiek kairiau Mirties slėnio, išvydome vokiško stiliaus pilkus trobesius. Nieko panašaus prie Parnidžio iki tol nebuvau mačiusi. Pasirodo, vokiečių kino kompanija susiviliojo nuostabiais nerijos vaizdais. Apačioje po mūsų kojomis kažkur skubėdamas skvernais plaikstėsi „riteris“, arklys trobos pasienyje žiautarojo šieną, kitoje namo pusėje kameros filmavo kovos sceną. Už mūsų nugarų laukė kraujo raudonumo gaisrinė mašina. Prisigretinęs vaikinas su racija už diržo maloniai pasiūlė: „Ateikit vakare pažiūrėti kaip degs“. Tądien nenuėjome, bet vėliau girdėjome kalbant, kad „labai dūmai rūko“. Išties tokiu gaisru galima ir pasidžiaugti – ne kaimyno namas liepsnoja.
 
*
 
     Pirmas vakaras kavinėje, Jonui Liniauskui „Naktinių skaitymų“ varpininko-panaktinio pareigas iškeitus į apšvietėjo (nenuostabu, kodėl jis užsiėmė strategiškai patogią vietą prie elektros jungiklio), o vedėjo pareigas pradėjus eiti Juliui Žėkui, visus gražino į vaikystę ar netolimą praeitį. Improvizuotoje scenoje poetė ir vertėja Laima Sruoginis prisiminė, kaip savo literatūrinę karjerą pradėjo vos prakalbusi – sekdavo pasakas vištoms, sau, o vėliau ir draugėms. Marcelijus Martinaitis kartą suskaičiavęs, kad per jo gyvenimą 7 kartus pasikeitė pinigai, o žmogus keičiasi kas 7 metai: „Jei pažiūrėtume į savo kūrybą, pamatytume, kad ji kas 6-7 metus kardinaliai pakinta“.
     Aštri tema buvo „mokyklinės interpretacijos“. Jaunosios literatės nepabijojo kritikuoti, nukreipdamos savo nepasitenkinimą ne tiek į mokytojus, kiek į „šveitimo“ sistemą ir interpretaciją apskritai. Atmosfera kaito ne nuo noro kibti pašnekovui į atlapus (didelių nuomonių skirtumų nebuvo), bet dėl gaunamo rezultato. Galų gale iš kas lieka iš „išanalizuoto-išinterpretuoto“ eilėraščio? Tik eilėraščio lavonėlis, išknibinėtas ir išrakinėtas pieštukų smaigaliais, ištaršytas rašiklių adatėlėmis ir argumentuotai sudėliotas į lentynėles. Mokykloje išmoko pagal tam tikrą šabloną tekstą lėtai išnarstyti po kaulelį, vėliau nebegali į tą patį tekstą pažvelgti šviežiu žvilgsniu. Mokytojų tai nestebina – tokia programa, be to, reikia kriterijaus, pagal kurį galėtum įvertinti mokinio darbą – be sistemos bus anarchija. Kažkodėl niekas nesiūlo interpretacijos keisti rašiniu, paremtu asociacijomis, jausmais, kuriuos sukėlė tekstas. Žinoma, vertinti būtų sudėtingiau, tačiau gal taip išvengtume išgvildentų tekstų lavoninės?
     Ant kėdės po ryškiomis šviesomis sėdus Enrikai Striogaitei, vėl ne vienos pradedančiosios širdies kampelis buvo užkabintas. Pasak Enrikos, šiuolaikiniai jauni poetai suvienodėjo, nebeliko autoriaus: gali paimti bet kuriuos eilėraščius ir pamatysi – visi vienodi, visi tarsi vieno autoriaus parašyti. Neblogas pavyzdys galėtų būti internetas (lietuviškai bene „žiniatinklis“) – slapyvardžių liūnas, kuriame (kaip toje pasakoje apie mergaitę, bijojusią sušlapti batelius ir pasiklojusią duonos kepalą) nugrimzdo autorystė. Tik bandoma išsaugoti privatumą, tapti nepriklausomiems nuo amžiaus, lyties ir akių spalvos. Stebi ryškiausius neprofesionalios kūrybos tinklapius ir nuliūsti pamatęs, kaip vienodėja juose publikuojančių autorių stilius. Aišku, žiniatinklis (ir jo panaudojimas poezijai skleisti) yra ne vien velnio neštas išradimas – jis turi ir gerų bruožų ir verta juos paminėti, kad nebūčiau apkaltinta senamadiškumu. Atmetę cinikų ir paranoikų, ieškančiųjų dėmesio ar praskaidrinančių sau dieną nauju konfliktu, pasisakymus, užtvindžiusius interneto diskusijų forumus, galime rasti nuoširdžių žmonių, neretai su jais užmegztas ryšys evoliucionuoja į paprastą ir žmogišką draugystę „akis į akį“. Galų gale, virtualiojo gyvenimo realumas (nors ir fiktyvus) teikia nemažą malonumą „susikurti save“ iš naujo ir įvairiopai tenkina ekshibicionistinius polinkius.
 
*
 
     Kita diena lyg tyčia pasitaikė pokarštė, nedidele grupele it piligrimai patraukėme per kopas link Juodkrantės, prieš tai išbaidę laukinį kiškį prie Liudviko Rėzos paminklo ir apsvarstę galimybę bristi iki Pervalkos švyturio – jis taip gražiai dryžuotas, kad reikėjo įsitikinti, ar ne žaislinis. Žinia, kopose vėjelis dvelkia menkiau, o saulė spigina kaitriau, – matyt, ne veltui jos vadinasi Negyvosios (nors pakeliui neaptikome nė vieno smėliu užpustyto turisto skeleto), – laimė, mums padėjo tvirtas tikėjimas pietumis ant žolės ir apie galvas apvyti rankšluosčiai. Tądien matėme mirusį mišką – nuo kormoranų ekskrementų žūsta ištisos giraitės. Va kur meilės gamtai patikra.
     Nepavargstančio J. Žėko, vedusio mus per smėlynus, paskaita apie kino gimimą ir techninių kliūčių sutrukdyta senojo kino peržiūra (Augusto ir Louis Lumièreų, Georgeso Mélièso, Louis Feuilladeo, Chaelie Chaplino, Roberto Wienės filmai) buvo atgaiva išvargusioms kojoms. Pasirodo, Drakulos įvaizdis kine gyvuoja jau veik visą amžių.
 
*
 
     Niekaip nepriprantu prie K. Pendereckio „Raudos Hirosimos aukoms“, ne itin ją mėgstu, gal dėl to, kad kas kartą klausydama patiriu jausmą, lyg pati būčiau auka. „Ne man šitos moralinės kančios“, – sakau ir įsijungiu „The Beatles“. Nors apskritai raudos ir kiti panašaus pobūdžio pasisriūbavimai būdingi lietuviams, kaip melancholiško mentaliteto tautai. M. Martinaitis, paklaustas, kodėl mes esame „poetų tauta“, – ar tai nėra tam tikras atsilikimas (prisiminus faktą, kad prancūzai apskritai beveik nebeskaito poezijos), – pripažino: iš tiesų poezija plaukia iš mūsų gamtos, iš agrarinės kultūros. Miesto gyvenimas yra proza. Mieste tik sukultūrinti gamtos atšvaitėliai, tad belieka tenkintis alyvomis prie daugiabučių ir cementiniais fontanais, jeigu tik šie veikia.
 
*
 
     Skirtingai, nei kitose Lietuvos vietovėse, Kuršių nerijoje kiekviena, net mažiausia, kalvelė ar iškyšulėlis turi pavadinimą. Kartais net du. Ši trumpa paskaita apie kopas ir kalvas reikalinga tam, kad galų gale išaiškėtų „avikailio“ reikšmė ir prasmė. Tai yra tam tikras žargoninis Avikalnio pavadinimas, atsiradęs pusiaukelėje tarp Negyvųjų kopų ir Urbo kalno. Taip bandėme pavadinti savo grupelę per baigiamąjį jaunųjų kūrybos vakarą birželio 13 d. (ji gal net galėtų būti kitados egzistavusių „Svetimų“ ir „Įžangos“ atitikmuo). „Vasaros avikailis“, kaip tam tikras Neringos šaržas, neprigijo.
     Prietarai paprastai laikomi menkai išsilavinusių žmonių laisvalaikio pramoga ir priemone vaikams prieš miegą gąsdinti. Šiaip ar taip, trylikta mėnesio diena dažnai pasitaiko kiek keistesnė nei kitos. Aš visas bėdas būčiau linkusi suversti dėdei Merfiui, taip pat ir atsitiktinumus, nuleistas padangas bei kitas nelaimes, lydėjusias „NeAvikailio“ kelionėje į Vilnių. Laimė, Merfis pasismagino tik iki vėluojančio renginio pradžios, o tolesnis beveik mačiūniškas performansas negalėjo nepavykti. Toks tas mūsų „Sušaudytas himnas“ – apsimėtymas eilėraščių eilutėmis, beveik taikus pašaudymas. Išsigąsti galėjo nebent valytojos – dėl kibiro vandens, visais būdais ir kryptimis tykštančio į šalis su žodžių mixu ir šnabždesių bei šūksnių remixu. Gaila, neįvyko nieko, kas būtų papiktinę negausią publiką – jauniesiems poetams A. Šimkui, D. Razauskui, S. Paliulytei, J. Šmitaitei ir kt. įstrigęs mano „velniop“ ir eilėraštis apie suokalbius (o gal „Suokalbį“?) dar nebuvo tai, ką galima pavadinti gaivaus vėjo gūsiu.
     Tačiau
     tas vėjas man atpūtė puokštę rugiagėlių.

 
Šiaurės Atėnai. 2005-06-25. Nr. 24 (754) (P. 7)

Į viršų



MOKSLEIVIŲ VASAROS AKADEMIJA
Karolina Žernytė

Kur poezija?
Nidoje, "Urbo kalne", birželio 9–13 dienomis. Nebuvai? Gaila... daug praleidai.

Kieno poezija?
Aštuonių jaunųjų poečių ir jų mylimų „autoritetų“ (toliau – tiesiog myl. poetai); dar kopų, marių, švyturių ir kormoranų.
 
Kodėl poezija?
Nes nerašyti negalime, kad ir kaip to linkėtų myl. Jonas Liniauskas.
 
Už ką poezija?
Už maistą ir nakvynę; už taiką ir meilę; už myl. Julių Žėką, akademijos „vadą“; ne už pinigus.
 
Prieš ką poezija?
Prieš miegą, prieš vakarienę; prieš kritiką; mokyklines interpretacijas; plepumą.
 
Po ko poezija?
Po pietų; po kritikos; po Maironio; po tylos prieš audrą.
 
Kas poezija?
Niekas nežino? Teisingai. Taip ją apibrėžė myl. Marcelijus Martinaitis.
 
Kada poezija?
Kai pataikai į „savas vežėčias“ kaip myl. Enrika Striogaitė; kai 9 km žygiuoji kopomis; kai skaitai eiles lyjant ant jachtos denio.
 
Kur poezija?
Galvoje; bendraminčių užrašuose; kine, muzikoje, dailėje, filosofijoje; poetinėse dirbtuvėse; Juodkrantės skulptūrose.
 
Ar poezija?
Sprendė žiūrovai birželio 13 dienos renginyje Lietuvos rašytojų sąjungos salėje.
 
Kas iš poezijos?
Labai AČIŪ visiems, kurie patys žino; linkėjimai kitiems patirti tai, kas patirta šioje akademijoje; nauja karta ir drąsinimas kurti.
 
*
 
     Tai, ką birželio 13 d. buvo galima išvysti Rašytojų sąjungos salėje, – keturių nepamirštamų dienų Nidos "Vasaros akademijoje" reziume. Tai užgimė aštuonių jaunų poečių būrelyje ir puikiausiai atskleidė mūsų ir turbūt visos kartos tarpusavio saitus/skirtumus. Mūsų kelias – išsiskirti iš minios/vienytis, gerbti/kritikuoti, nusileisti/nesutikti. Mums skirta jausti/neišsiduoti, atsiverti/ironizuoti. Esame visiškai skirtingos. Paradoksų, kontrastų karta. Tai mus ir sieja. Tai ir norėjome parodyti.
     O buvo taip...
     Vieną vakarą trys kambariokės akademistės, po dienos pavargusios/įkvėptos, nusprendė, kad tiesiog skaityti poeziją baigiamajame vakare joms nepavyks/per paprasta. Todėl susikvietė chebrą ir ėmė kurti milžiniškus planus. Eiliuotas performansas turėjo atskleisti akademijos įtaką mums ir tai, ką bendra atradome tarpusavyje. Tai yra, beveik nieko. Reiškia, turėjome visišką laisvę! Ėmėm ir sudėjom popieriaus lapan viską, kas gali prisisapnuoti vienai kitą skaitant. Svarbiausia – suprasti/ironizuoti.
     Deja, aplinkybės įvairiausiais būdais trukdė dirbti ir kurti. Dviem vilnietėms, Rūtai ir Jūratei, teko išvykti namo nė karto neparepetavus pasirodymo. Nidoje lijo. Įsikūrėme ant drėgnos žolės prie Th. Manno namelio. Vis dėlto pavyko įsijausti į vaidmenis, nors ir labai norėjosi miego drėgnu oru. Generalinė repeticija (nepaisant "įkyrių žiūrovų" Juliaus ir Agnės) įvyko gana sėkmingai, aukštai "Urbo kalno" viešbučio balkone, o "Himnas" gimė iš atmintin įstrigusių savos kūrybos eilučių, nuovargio/linksmumo.
     Paskutinį rytą, performanso "režisierei" šiek tiek pramiegojus pusryčius, akademijos studentės atsisveikino su mariomis ir sočiu gyvenimu Nidoje. Kelionė į Vilnių buvo nepaprastai ilga. Jos pradžioje nepavyko nupirkti geriausios žuvies namiškiams, vidury sprogo padanga, o pabaigoje pavėlavome į savo pačių pasirodymą. Teko NET kelias sekundes susikaupti/atrasti jėgų ir... pradėjome viską iš naujo.
     Performanso įžanga priminė chaotišką/sektantišką procesiją, sumaištį, kurioje kiekviena turėjome vaidmenį, ne kalbantį klausantiesiems, bet labiau besistengiantį įrodyti savo poziciją sau. Šį šurmulį nutraukė Rūta ir nevykęs/planuotas jos bandymas patraukti publikos dėmesį Maironio tekstu. Toks (maloniai prašome nepykti/atleisti) jau yra mokyklinių interpretacijų suformuotas mūsų požiūris į lietuvių klasikos gvildenimą. Tik pradėjusi skaityti savo eiles Rūta sudomina kitas, kurios susižavėjusios eiliuotai šurmuliuoja aplinkui. Toliau – laisvas džiazo ir poezijos junginys iš Agnetos – jauniausios poetės – lūpų (argi poezija – ne žodžių muzika?). Graudžiai/banaliai emocingas Giedrės skaitymas apie meilę su ašarų upelius imituojančiais vandens efektais. Tobulas kontrastas – žemaitiškos Ingos eilės su pritariančia muzikine valstiečių brigada. Suvaikėjusi/užsispyrusi Karolina ir jos rašymo priemonėmis išgaunamo lietaus reikalavimas. Eglės sutartinės filosofijos ant tualetinio popieriaus, logiškos/nesuvokiamos kaip ir pati buitis. Simonos "viliotinis" apie aveles su pantomimos elementais už nugaros (ši dalis ypač patiko mažiesiems žiūrovams). Ir galiausiai – himnas, kurį skaitydamos leidome sau sutartinai/nepasitarusios improvizuoti.
     Po pasirodymo ir individualių skaitymų laukėm teismo. Deja, tesulaukėme teigiamų įvertinimų.
     Matyt, dar nesame labai atitolusios nuo poetų "nusidėjėlių" kartos. Atvirkščiai – maloniai laukiamos "suokalbiauti" ir "klysti" toliau.
     O noras klysti/kurti poeziją – vienas tų dalykų, kuriuos parsivežėm iš Nidos. Dar – smėlį batuose ir vyresniuosius poetus širdyse. Bei linkėjimą kitiems bendraamžiams patirti ką nors, bent kiek panašaus į mūsų "Vasaros akademiją".
 
_
 

 HIMNAS

Agneta Zaleskytė
 
 
 
Agneta Zaleskytė
 
 
Eglė Čepaitė
 
 
Simona Tiškutė
 
Eglė Čepaitė
 
 
Karolina Žernytė
 
 
Inga Liapaitė
 
 
 
 
Karolina Žernytė
 
 
Giedrė Černiauskaitė
 
Eglė Čepaitė
 
 
 
Agneta Zaleskytė
 
 
 
Giedrė Černiauskaitė
 
 
Karolina Žernytė
 
 
Giedrė Černiauskaitė
 
Inga Liapaitė
 
 
Agneta Zaleskytė
 
Simona Tiškutė
 
Ten, kur gimsta stebuklai,
Visada tylu.
Stebuklai bijo triukšmo.
 
Ten, kur snaudžia smėlėtos pėdos –
Dangus parausta iš gėdos
 
Apanka žmonės, besigalynėdami
Su sniego jausmo neturėjimu.
 
Išgelbėkit mane, drugeliai!
 
Kalbėdavomės, o mūsų kūnais
Purtydavosi minutės.
 
Aš tariu tavo lūpas
Ir sprogsta mėnuliai.
 
Tylos minute pagerbkime
Tylos minutę už jos
Tylų ciksėjimą
Tylų cik cik sėjimą jos už.
 
Seni rakandai šiąnakt girdi
Užuolaidos viską ima į širdį
 
Noriu lyg pasakoj du kartus mirti
 
Uždarau langą ir pasiverčiu laume
Vagiu savo vaiką,
Dar negimusį iš pasaulio
 
Ir išsigąsti pamačiusi save,
Arba tiesiog dar vieną
Svetimą veidą
 
Aš tik noriu turėti gėlę,
Vystančią saulėje
 
Aš noriu, kad lytų
Lašais į viršų
 
Užaugink mane vaiku
 
Premjera trečiadienį.
Bilietai neparduodami.
 
O aš taip troškau sukurti ką nors naujo
 
Jei pavyktų užmigti,
Būtų labai gerai,
Manau... 

 
 
Literatūra ir menas. 2005-07-01. Nr. 26 (3055) (P.20)

Į viršų



TAUŠKALŲ PASAKA KAIP AŠTUONIUOS MERGELĖS LELIJĖLĖS POEZIJOS PLUNKSNĄ ĮVALDYT BANDĖ
Jūratė Trimakaitė

     Kiekvienas per savo trumpą gyvenimėlį bandė kažką mėgėjiškai rašliavot: kas tamstos mokytojos psichologinio svorio prispaustas apie „Mauronius“ (o tegu didysis klasikas Maironis ant manęs nepyksta) odes kūrė, kas ir už mokyklinio suolo ribų rašyt netingėjo: savo meilės verpetus apraudojo, draugo niekšybę iškeiksnojo, o kai kas ir gilią mintį audė. Visi kažkiek rašė, rašo ir rašys.
     Bet vieną kartą, visai neseniai, už marių jūrų esantį miestelį vardu Nida, aplankė aštuonios mergelės lelijėlės. Nepaprastos jos buvo, o poezijos plunksną įvaldyt bandančios. Iš įvairių Lietuvos vietų atkeliavusios: kas iš Kauno, kas iš Šeduvos, Viekšnių ar Vilniaus. Ir aš jų tarpe buvau, ir aš savo bandymų ir ieškojimų kelią popieriaus skiautėse pažymėtų Nidon atsivežiau. O kad tokį sunkų savo bandomosios poezijos bagažą atsitempiau, tai su dideliu reikalu ir ne kitaip: parodyti žodį ir mintį įvaldžiusiems poetams.
     Pirmą vakarą visi susirinkom geriau susipažinti į jaukią kavinukę (kur po to visad eidavom savo skrandžio arsenalo padidinti), pro kurią matėsi kerintis marių vaizdas. Ir ką aš išgirstu tokį mielą vakarėlį? Ogi tamsta poetas Liniauskas tokį kietą sakinuką į mūsų visų erdvę išleidžia: „Jei gali nerašyt, tai nerašyk“. Ot teisybės pilną aruodą atradau, išties, kai jau randi savo gyvenimėlio riedėjimo kryptį, tai jau niekas tau bėgių neišmontuos, pūškuosi kaip traukinukas ir džiaugsies. O jei jau neskirtas toks kelelis, tai geriau jo ir nemink. Et... Bet garbių svečių vasaros akademijoje susirinko: Marcelijus Martinaitis, Jonas Liniauskas, Enrika Striogaitė su sūneliu, Agnė Biliūnaitė, Julius Žėkas, visokio tipažo vertėjai... Supratau, laiką Nidoj praleisiu turiningai.
     Kitą dieną visi išpėdinom susipažinti su Nidos fauna ir flora. L. Rėzos paminklą aplankėm, o jau po to, kai į Nidos kopas pasinėrėm, tai jau giliai nėrėm. Savo pėdas smėly dėliojom, kaip koks dykumos karavanas keliavom per negyvasias bei piramidines kopas. Tarytum beduinė pasijaučiau – rankšluostis ant galvos į turbaną pavirto, kuprinėj vandens sankaupos teliūškavo.
     Pažinties su Nidos kopomis nepakako – keliavome toliau. Įžygiavome į vėtrungių bei kitą muziejų Juodkrantėje. Užkopėm į Raganų kalną. O jau ten tai Julius Žėkas mums mergelėms tai pasakų prisekė: ir apie milžinę Neringą, ir apie žvejus, ir apie pasaulio medį, ir net apie slibinus.
     Apžvalginė kelionė tęsiasi. Bandėm pakliūti į Juodkrantės bažnyčią, bet užrakinta buvo. Pamindžikavom prie durų ir į kormoranų peryklą patraukėm. O jau ten tai garso takelio iš A. Hičkoko filmo „Paukščiai“ atsiklausėm. Garsu ir vaizdu mus gamta pribloškė. Po tokios įspūdingos kelionės po Juodkrantę, mūsų laukė Juliaus Žėko kino istorijos paskaita, o po jos – filmų naktis. Nors ir kaip miegas mano akeles užmerkti bandė, bet jam nepavyko. Pažiūrėjom Ž. Meljeso „Skrydį į mėnulį“ (1902), R. Vieno „Daktaro Kaligario kabinetą“ (1920), Č. Čaplino vaidybą – klasika, ir nieko čia nepridursi.
     Po tokios šaunios naktelės ryte jaučiausi tikra miegapelė. Net tada, kai plaukėm laivų į Mingę, pūčiau sau smagiai į menamą ūsą. Retkarčiais akeles atmerkdavau – mariose aš esu ar ne mariose. O vat, kai ne mariose jau buvau, tai žuvienę skanavau. Mingės žvejai – tikri savo darbo žinovai. Žuvis – kaip tikras delikatesas – mano skonio receptorius pagerbė. Tik kai jau grįžinėjom su laivuku per Marias, teko skaityt garsiai garsiai savo eilėraščius poetams. Baisu buvo, nors ir sotu. Kritikai pilvas ne skydas. Bet poetai gan draugiški buvo – ir po visų kelionių vykusiose paskaitose, per daug griežti neliko. Taigi po pramogų prasidėjo poetinės dirbtuvės: dėk savo eilėraštį po kritikos kūjeliu – jei ko vertas, tai sveikas liks. O jei ne – tai sutrupins kaip kokį akmenėlį. Enrika Striogaitė, nors ir prisakė mums kritikos nebijot, o geriau į ją įsiklausyt, bet pati labai neišpeikė mūsų kūrinukų. Smagiai apie žmogaus gyvenimo vežėčių atradimą paporino ir mus į Marcelijaus Martinaičio rankas perleido. O šis garbus poetas mums daug ką apie poeziją pasekt galėjo. Klausėmės mes tykiai ir kuo eilėraščio pavadinimas svarbus, ir kokios rašymo pratybėlės esti. Įdomu buvo. O labiausiai ausis ištempėm, kai mūsų eilėraščius aptarinėjo. Bet M. Martinaitis švelnus ir taktiškas išliko – keletą klaidelių paminėjo ir pabaigė.
     Grįžę į savo kambarius, puolėm tokias sudėtingas anketas pildyti. Uždavinį keblų įdavė mums galveles palaužyt. Ir vardink, matai, koks tau scenografas ar kitas patinka, o koks nepatinka. Gerą knygą esi perskaitęs ar tik blogas pavartaliojęs. Po šios anketos visos jaunosios mergužėlės sutartinai nutarė: „daug ko nežinom, bet tik ir smagiau – yr ką sužinot“.
     Juliaus Žėko kultūrinių kontekstų paskaita – visoms pravarti buvo. Sužinojom daug autorių, muzikų bei kitų meno šakų atstovų.
     Tačiau ir geležinės kritikos paragaut teko. Poetas J. Liniauskas negailestingai visoms klaidas susakė. O mes tik galveles linkčiojom ir akelėm mirkčiojom. Sunku gerą eilėraštį sukurt.
     O po pramogų ir pamokų sekė pasiruošimas renginukui, kuriuo užbaigėmė šiuometinę vasaros akademiją Vilniuje. Visas savo mintis krovėme į vieną krūvą, repetavome, o vat ką paruošėm, tai jau Vilniuje ir parodėme. Galiu paslaptį atskleist – visgi čia vėl mūsų, pradedančiųjų, poezija dominavo. Ėhė, kokią patirtį įgijau Nidoj, kad net dabar tušinuko iš rankų nepaleidžiu. Vis į poperiaus skiautę ką nors keverzoju. Ir gerai. Kai negalėsiu, tai ir neberašysiu.

 
Ištrauka spausdinta: LUX / jauniems. 2005-09. (P. 26)

Į viršų


2005 m. "Kūrybos akademija" Nidoje

|   Tutoriai   |   Alumni   |   Straipsniai  |


Atgal

Į viršų
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama