Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

,,Kūrybos akademija 2009" (vasaros akademija,birželis)

 

Vasaros akademija. 2009 metų birželis

Dalyviai:
Gita Barkauskaitė, Radviliškio rajono Jono Poderio vidurinė mokykla.
Ineta Barkauskaitė, Radviliškio rajono Jono Poderio vidurinė mokykla.
Rugilė Kazlauskaitė, Kauno technologijos universiteto gimnazija
Tadas Zaronskis, Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazija.
Monika Puškoriūtė, Klaipėdos Ąžuolyno gimnazija.
Vestina Stankevičiūtė, Elektrėnų Versmės gimnazija.
Ugnė Grickevičiūtė, Širvintų Lauryno Stuokos Gucevičiaus gimnazija.
Zigmas Pakštaitis, Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vidurinė mokykla.
Julius Čepukėnas, Kauno Vyturio vidurinė mokykla.
Žaneta Stankevičiūtė, Vilkaviškio rajono Pilviškių Santakos gimnazija.
Rūta Jakutytė, Kauno Santaros gimnazija
Viktorija Umbrasaitė, Molėtų gimnazija.





                                                                                                                       Vestina Stankevičiūtė

        Vasaros pradžia. Rašytojų sąjunga jau penktus metus vykdo projektą „Vasaros akademija“. Į Nidoje vykusius penkių dienų mokymus sugužėjo dvylika aukštesniųjų klasių moksleivių iš visos Lietuvos. Jaunuosius literatūros kritikus, prozininkus, publicistus, eseistus, arba tiesiog jaunuosius rašytojus vienijo vienas tikslas – patobulinti savo rašymo įgūdžius, įgauti naujos patirties.
        Penkias dienas uoliai dirbę ir išklausę net devynių rašytojų (Jono Liniausko, Rimanto Černiausko, Vytauto Bubnio, Elenos Kurkliekytės, Birutės Mar, Birutės Jonuškaitės, Ričardo Šileikos, Ritos Latvėnaitės-Kairienės, Nijolės Kepenienės) paskaitų, „Vasaros akademijos“ dalyviai savo lūkesčius neabejotinai pateisino.
         Neapseita ir be pramogų. Dalyviams buvo suorganizuota išvyka jachta į Mingės kaimą, kuris dar vadinamas „Lietuviškąja Venecija“. Du svarbiausi kaimo objektai – parduotuvė ir kavinė – įsikūrę atskiruose krantuose, todėl gyventojai yra priversti nuolat plaukioti valtimis. Ir nors oras nebuvo puikus, visų veiduose švietė šypsenos.
          Paskutiniąją dieną, likus kelioms minutėms iki atsisveikinimo, poilsio namų kiemelyje, kuriame buvo apsistoję dalyviai, buvo surengtas smagus performansas, kurio metu buvo atskleistos lauko plytelės destrukcinės mintys.
Lydimi gerų emocijų visi patraukė namų link, kiekvienas sau pažadėjęs „kursiu!”.

                                                                                                                             Rūta Jakutytė

Durų kapojimo metas

      Beveik ant kranto. Ant Nidos kranto. Paukščiai savo slaptose šakų šventyklose kartoja mantras, o mes susėdę tiesiai saulei ant akių. Mūsiškės bėgioja tingiai ruduojančių skruzdėlių trajektorija, mintys greičiau. Turbūt jos nežino, kad dabar esam rytuose, su Birute Mar, o mūsų rato vidury iš kažkur atsiranda dvasinis mokytojas, apsigaubęs indiška šypsena. Indiška.
      Tokie egzotiški mūsų potyriai Vasaros kūrybos akademijoj, „Kastyty“, žvelgiančiam tiesiai į Kuršių marių žvejų akis. Atveriam vieną stalčių, diskusija iššaukiam vidinius pasaulius, mokomės juos išverst į gerąją pusę ir rodyt, nerausti. Jaukiai nebylūs kūrybos miestai.
       Stengiamės be baimės žvelgti į tolį, nors akys ir skauda. Vytautas Bubnys ir Elena Kurklietytė metų sukaupta patirtim užpildo paskaitų kambarį, ji išsklinda ir po kiemą, nors ne visai viską suprantam, skiriami kelių dešimtmečių tarpelio. Rašytoja Birutė Jonuškaitė dalijasi savo jaunystės gluosniu ir pratina pratina prie baimės, kuri sugniaužia nusiėmus visus apsiaustusKiautusGeldelesSkėčiusSkrybėles ir išdrįsus save.
        Žaidimas rimtas. Rimtas rašytojo, fotografo Ričardo Šileikos žaidimas su žodžiais, smėliu, fluxine duobe, į kurią taip reikia kartais įšokti, ir mumis. Taigi mes, akademijos mokiniai, labiausiai pasiduodam jo literatūrinės tradicijos žudymo akcijai, su džiaugsmu krykštaujam ir stengiamės mąstyt kaip kiaunės, voverės, lapės, lakstyt laisviau po puslapius.
         Mokytojų yra ir daugiau. Daug atsivežtų ir išsivežtų portfelių, tušinukų, lapų. Ir paklodė čia – visai ne paklodė. Projektorius, iš kurio atsklinda fotografo Pauliaus Normanto magija ir klajokliška barzda, Jurga, kuri šoka dykumoje ir savo pavyzdžiu priverčia patiems imti smėlio saujas, kūrybinių smilčių saujas praryti be graudulio. Nes niekas nemirė, viskas liko.
         Kalbant apie pataluotus projektorius, jie padeda ieškoti bohemos. Juosta apie Klaipėdos barą. Privačių Gimžausko - Šamano (nu)šnekėjimų patirtim.
         Daug ko pasimokom iš jūros, kuri daužo išmintį lyg bangas į krantą – drąsiai, žinodama, kad kažką atiduoda ne veltui. O mes grįžtam, net pūkšdami nuo nešulių, kuriuos įkrovė šios keturios dienos. Vilnonis vilnoonis vilnooonis pasaulis.

Rašyti raškyti rašėti. Nebijant, kad nupūs lyg smiltį.
Išmokom.



Ričardo Šileikos užduotis: parašyti savo romano patį pirmąjį sakinį.

                                                                                                                                  Julius Čepukėnas

        Mielas skaitytojau, neverta skaityti šios knygos, nes ji prasideda kreipiniu, o baigiasi gera pabaiga, o tai jau kaip ir sutapatina tekstą su dvidešimtojo amžiaus romanais, bet, kartojuosi, mielas skaitytojau, jei nesat pakankamai protingas*, galit perskaityti ir tarpinius sakinius.

* išprusęs



Ričardo Šileikos užduotis: pasirinkti imponuojantį gyvūną ir parašyti jam biografiją.




                                                                                                                      Rugilė Kazlauskaitė


Šuo pūkuota uodega

       Gimiau 2008 metais. Jau tada buvau pakankamai pūkuotas. Tikriausiai todėl jaučiau dvasinę atskirtį nuo taksų veislės motinos. Mane pardavė su kelių dienų viščiukais. Žmonės pirko trisdešimt vienetų po litą penkiasdešimt. Šeimininkas sako: surinkau tik dvidešimt devynis mėsinius, gal galiu pridėti pūkuotą šunelį? Jis sutiko.
        Jaučiu dvasinę atskirtį ir nuo vištų, nes paaiškėjo, kad jų pūkai tebuvo plunksnos. Be to, vasarai įpusėjus, jos užaugo į tikrus mėsinius individus – tik tupėjo garde ir lesė, kas po nosim voliojosi.
Na, bet artinkimės prie esmės. O ji yra pūkuota uodega. Atsitiko taip, kad įžengęs į brandų amžių, pajutau svilinančią gėdą dėl savo pūkuotumo. Nutariau atsigulti ant spalių krūvos ir palaukti savo galo. Ten mane ir aptiko šeimininkė. Nenušovė, - nukirpo. Bet uodegą paliko.


                                                                                                                           Žaneta Stankevičiūtė

Lapė

      Šiai lapei yra treji metai. Gimė ir augo Jankų miške. Vėliau, būdama pusantrų metų, susilaukė dviejų, vyriškos lyties lapiukų. Jų tėvas buvo klajojantis, ne šios teritorijos lapinas.
Dabar gyvena viena tame pačiame Jankų miške. Medžioja tris kartus per dieną. Ateityje ketina pakeisti gyvenamąją vietą.



                                                                                                                                  Monika Puškoriūtė
Šuo

Gimęs ganėtinai nedidelėje šeimoje – dvi seserys ir trys broliai – šis Vidurinės Azijos aviganis jau kūdikystėje patyrė, ką reiškia būti parduotam. Neturėdamas galimybės bei suprantamos teisės rinktis, jis buvo atskirtas nuo šeimos ir ištremtas į mažosios Lietuvos pakraštį. Vis dėlto gyvenimas jam jau iškrėtęs skaudų pokštą, lėmė šiam šuniui supratingą ir mylinčią jį šeimą. Jis buvo pripažintas augintiniu valstybės piliečiu ir gavo pasą, skelbiantį jo vardą „Gar“.


                                                                                                                                Ugnė Grickevičiūtė

Liūtas

        Nuo pat gimimo auginu gaurus, peroksido nenaudoju. Lavinu balsą, užsiimu lengvąja atletika, paremta antivegetarizmu. Tais pačiais tikslais dirbu Šerloko Holmso draugijoje. Užimu apsauginio pareigas. Kartais esu vadinamas karalium.



                                                                                                                                  Vestina Stankevičiūtė

Bebras

Amato mokęsis Lietuvos pelkių platybėse, galop tapo garsus architektas.

Erelis

Ilgai svarstęs kankorėžių perdirbimo erelių maistui perspektyvą, galiausiai nusprendė netapti vegetaru.



                                                                                                                                Viktorija Umbrasaitė

Vilkas

          Mūsų girių plėšrūnas valdovas (po to, kai atsistatydino meška). Šis baltai pilkas vilkas gimė 2000 metų vasario antrąją didžiajame miške prie 208-ojo beržo. 2004 metais baigė vilkų mokyklą ir gavo kiškių medžioklio diplomą. Iki 2008 metų gruodžio iš to valgė duoną, tačiau dėl nemalonių aplinkybių (gaudo dėmėtieji policininkai) prarado darbą. Patirtis – septyneri metai.




Ričardo Šileikos užduotis: parašyti įvairaus pobūdžio kūrybingą skelbimą.



                                                                                                                                        Tadas Zaronskis

Superku makulatūrą
(Spausdintinas Poezijos pavasario almanacho pirmajame puslapyje. Arba kiekvienos knygos ar meno leidinio pirmajame puslapyje)


                                                                                                                                        Rugilė Kazlauskaitė

Labai norėčiau susipažinti su kokia nors Aldona Aleksandravičiene arba Vytautu Petrausku. Iš bėdos tinka bet kuri Aldona ar Vytautas, Aleksandravičienė ar Petrauskas.


                                                                                                                                        Zigmas Pakštaitis

Labas vakaras, ponai
„Lietuvos rytas“



                                                                                                                                        Julius Čepukėnas


Skelbti skelbti skalbti
Visus juodraščius rankšluosčius spaudinius
Dėmes purvus juodulius
Žiovauti žioventi džiovinti
Ant visuomeninės virvės
Raides dvigarsius aimanas
Noveles apysakas tekstą
Suresti suregzti surinkti
Visus gniutulus skalbinius skelbinius
Ir dalinti dalytis dalyti

Atviroji akcinė bendrovė „Skaituva“




Nijolės Kliukaitės-Kepenienės užduotis: sukurti mitą, legendą kiekvieno pasirinkta tema

                                                                                                                                           Tadas Zaronskis

Prakeiksmas

         Kartą Dievas, pasipiktinęs žmogumi dėl jo tuštybės, kvailybės ir žioplumo, neregėtai įniršo. Toks siautulys paėmęs, kad vėtras, skausmą netekties, gaisro ugnies liežuvius ir visas, visas iki vienos, pasaulio negandas sudėjęs į perkūnišką kumštį, taip žiebė žmogeliui, atrodytų visai paprastam, gal net kiek skurdžiui, tarpuragin!
         Draugų ir artimųjų padedamas, vargšelis manė jau visai pagijęs. Manė vėl ars, sės, pjaus – kaip seniau. Kol vieną tamsią dieną su siaubu suprato: ėmęsis rašyti.




                                                                                                                             Žaneta Stankevičiūtė
- - -

Iš kur atsirado mada nešioti auskarus? Ir sugalvok sau ausis vertis, skyles darytis. Skauda. Kadangi moterys nemėgsta atsilikti nuo vyrų, ir nori įrodyti, kad jos neprastesnės už juos, todėl viena moteris, vardu Austėja, sugalvojo eiti žvejoti. Pamatys vyras, jog ji galinti pietų nevirti, ir žvejoti, kaip kad jis per žūklę gali malkų nekapoti. Niekas jos nemokė, kaip reikia elgtis su meškere. Kaip užsimojo plačiai! Tik taukšt ir pataikė kabliuku sau į ausį. O skausmelis! Nežino, ką daryt. Eina namo su ta nelemta meškere. Kabliukas su gražiu spalvotu plauku ausyje kabo, toji tik rausta. O pasirodo, kitoms jaunoms merginoms tai taip krito į akį, kad pačios tyčia sau ausis prasivėrė. Keistas dalykas ta mada.



                                                                                                                                         Rugilė Kazlauskaitė

Arbata

       Buvo laikai, kai pasaulyje karaliavo visokiausios amebos ir amfibijos. Pliurpsėjo ir gurksėjo jos per dienas ir nieko geresnio už savo paprastą būtį nežinojo.
       Tik kartą atsitiko toks keistas dalykas – viena medūza pasijuto labai nelaiminga. Nuo pat mažens jos būta silpnų kaulų beigi neįprasto mąstymo medūzaitės.
      Nuplaukė ji pas jūrų barsuką, kuris buvo žinomas kaip didis išminčius ir paklausė, ką jai daryti. O barsukas jai ir sako:
     - Nurimk, medūza. Aš tuoj sukalbėsiu kokį užkalbėjimą, o tu sėsk, kojas pailsink.
Ir pradėjo jūrų barsukas murmėti, niurnėti, dangų su jūra maišyti. Kai jau buvo neatskiriamai sumaišęs, atidundėjo vandenų dievas Neptūnas.
     - Ką gi čia darai, barsuk. Vandenį su dangum maišai dėl ištižusios medūzaitės įnorio. O ką kitiems gyvūnams daryti, kai tu taip siautėji, - užsirūstino dievas Neptūnas ir nutarė nubausti gyvūnėlius. Atskyrė jis dangų nuo vandens ryškia raudona horizonto linija. Dalį vandenis išsausino. Barsuką ten ištrėmė per amžius klajoti ir urvus rausti.
Na, o medūzai paskyrė tokį nuosprendį:
      - Leisiu tau gyventi vandeny, kaip anksčiau. Tik štai ką padarysiu: kiekvieną rudenį vanduo prie kranto pasidarys šiltas ir purvinas. O tu turėsi ten plaukioti ir laukti barsuko, kad su juo pasikalbėtum, kad jam rudenį liūdna nebūtų.
      Taip ir gyvename lig šiol: medūzos rudenį plaukioja palei krantą ar net ant jo. Na, o šiltą neskaidrų vandenį barsukai, o paskui ir žmonės, labai pamėgo ir geria kasdien iki šių dienų. Arbata vadina.


                                                                                                                                 Viktorija Umbrasaitė

Kišenė

Gilioje senovėje žmonės nė nenumanė apie kišenes. Saldainį gavę ar spalvotą akmenuką pamatę, jie griebdavo ranka ir sugniauždavo kumštukus, lyg lobį radę. Žmonės smarkiai sukdavo galvas žybtelėjus panašiam ar didesniam grobiui. Juk kumštyje laikomą daiktą sunku palikti, bet ir naujo noris. Kartą kalvis Jonas važiavo iš turgaus, geležimis apsikrovęs. Strykt – palei kelią zuikis skeltalūpis skuodžia ir vargšą bėrį baido. Trokšt – lūžo vežimaičio ašis, žirgeliui piestu stojantis. Jonas išvirto, geležis pabiro, o bėrasis nušuoliavo, palikęs šeimininką. Kalvis atsigavo po išgąsčio ir pradėjo savo daiktelius rinkti, už didelius pinigus turguje pirktus. Ir į sterblę, ir už kelnių atvartų, ir į batus geležis kiša, - vis tiek netelpa. Baisiai susinervinęs, savo sermėgą sudraskė ir prie kelnių prikabino. Tada lengviau atsidūsėjęs, kad viskas tilpo, nužingsniavo namų link. Nuo to laiko siuvamos kišenės.

Atgal

Į viršų
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama