Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

"Kūrybos akademija" – 2006

 

|   Tutoriai   |   Alumni   |   Straipsniai  |


2006 m. "Kūrybos akademijos" Nidoje tutoriai:
Agnė Biliūnaitė
Rimantas Černiauskas
Dainius Gintalas
Birutė Jonuškaitė
Donaldas Kajokas
Daiva Molytė
Aidas Marčėnas
Ričardas Šileika
Julius Žėkas

Į viršų


2006 m. "Kūrybos akademiją" Nidoje baigė:
Vainius Bakas (Ukmergės "Šilo" vid. m-kla, 10 kl.)
Ramunė Brundzaitė (Vilniaus "Šaltinėlio" pr. m-kla, 11 kl.)
Indrė Burdaitė (Vilniaus "Žemynos" g-ja, 11 kl.)
Rosita Garškaitė (Kretingos J.Pabrėžos g-ja, 10 kl.)
Virginija Jatkauskaitė (Vilniaus "Žemynos" g-ja, 11 kl.)
Julita Jaudzemaitė (Viniaus "Sietuvos" vid. m-kla, 11 kl.)
Akvilė Lesauskaitė (Vilniaus "Žemynos" g-ja, 10 kl.)
Sigutė Lisauskaitė (Vilniaus "Žemynos" g-ja, 11 kl.)
Eglė Mačiulytė (Vilniaus "Žemynos"  g-ja, 11 kl.)
Aušrinė Sabaliauskaitė (Vilniaus "Žemynos" g-ja, 11 kl.)
Gediminas Sobeckis (Vilniaus "Gabijos" g-ja, 10 kl.)
Rūta Songailaitė (Vilniaus "Minties" g-ja, 10 kl.)
Agnė Vasiliauskaitė (Širvintų L.Stuokos-Gucevičiaus g-ja, 11 kl.)

Į viršų


Straipsniai apie 2006 m. "Kūrybos akademiją" Nidoje:

Rosita Garškaitė. "Vasaros akademija, arba "Geriau auginkit gėles užuot rašę". / Literatūra ir menas. 2006-07-28.
Elė Mačiulytė. "Velnio tuzinas neša laimę?.." / Nemunas. 2006-09-28.

Į viršų


VASAROS AKADEMIJA, ARBA "GERIAU AUGINKIT GĖLES UŽUOT RAŠĘ"
Rosita Garškaitė

Achtung! Achtung! Nida, Urbo kalnas, liepos mėnesio 9–13 dienos. Gal kyla kokių nors asociacijų? Taip taip, pažaiskime asociacijų žaidimą. Asmeniškai man pirma mintis, atėjusi į makaulę, buvo "Dalia!" Na tik nepagalvokit, kad aš visai trenkta. Viskas čia labai logiška, kai pasidomi faktais. Nuo jų gal ir pradėsiu. Taigi mano jau minėtomis dienomis ir minėtoje vietoje vyko "Vasaros akademija", kurią jau antrą kartą rengė Lietuvos rašytojų sąjunga. Penkias dienas truko kūrybinės dirbtuvės, į kurias sugužėjo moksleiviai iš Vilniaus, Širvintų, Kretingos ir Ukmergės. Kodėl mes ten važiavome, ko tikėjomės, aš nebežinau, tačiau puikiai galiu pasakyti, ką parsivežėme. Ogi nuostabias pažintis parsivežėme, jūrinį vėją, naujas patirtis, nemiegotas naktis, smėlio batuose, truputį poezijos, nemažai nuotykių. Ir, žinoma, juokų juokelių juokingiausių. Tokių kaip "Dalia!" Kad labai nesusipainiotų mintis, paaiškinsiu. Yra toks Keistuolių teatro filmas "Paskutiniai Brėmeno muzikantai". Filmo pradžioje vienas iš pagrindinių herojų šaukia savo buvusią mylimąją Dalią. Štai iš kur ši frazė, kuri, Vainiaus pirmąjį vakarą pametėta, tapo topine akademijos fraze. Buvo ir daugiau juokų, netyčia išsprūdusių metaforų, iš kurių manau gims eilėraščiai, poemos ir visi kiti keisti dalykai.

Atvykome liepos 9 dieną. Mus pasitiko vadovai, kurie visos stovyklos metu stengėsi, kad mes išvažiuotume kai ką sužinoję, ko nors išmokę, vienu žodžiu, stengėsi jie mus žmonėmis padaryti. Trise jie buvo, beveik kaip trys muškietininkai – Julius Žėkas, Agnė Biliūnaitė ir Ričardas Šileika. Vienas už visus ir visi už... ar kaip ten. Iš tiesų jie visi trys buvo už mus, akademijos dalyvius. O mūsų buvo trylika. Kokia nors močiutė iš senai užmiršto kaimo būtinai pasakytų, kad trylika negeras skaičius, blogį nešantis, ir panašiai. Bet nieko nepadarysi, trylika tai trylika. Ir visas pulkelis gražiai bei klusniai pačią pirmąją stovyklos dieną ėjome klausytis paskaitos. Kur tai girdėta! Moksleiviai, kuriems šiuo metu pelnytos vasaros atostogos, savo noru eina klausytis paskaitų. Ir ne bet kokių paskaitų, o apie miglotą ir paslaptingą meno rūšį – poeziją. Pirmąją paskaitą skaitė poetas Donaldas Kajokas, kuris pasakojo apie tai, kas yra gera poezija, apie žmogų kalbėjo, apie poetiką. Godžiai klausėme paskaitos ir tikrai nepagalvojome, jog po kelių dienų nebebūsime tokie paklusnūs ir geri. Nemanėme, kad imsime truputį maištauti, kad vos išgirdę Juliaus Žėko "Achtung! Achtung!" jau žinosime, kad iki kitos paskaitos ar kokios akcijos – atrakcijos liko vos dešimt minčių. Išties mūsų laikas buvo kruopščiai suplanuotas, kad nė viena minutė nenueitų veltui. Ir nenuėjo.

Girdėjome daug puikių paskaitų. Viena iš netikėčiausių buvo J. Žėko. Apie šiuolaikinę filosofiją. Daug sužinojome, dar daugiau nespėjome užsirašyti, kai ko neišgirdome, nemažai ir provokuojami buvome. Jūs tekstų kalimo mašinos. Abejokite, viskuo abejokite. Provokacijos sukėlė įvairias reakcijas. Pykome, nepritarėme, diskutavome. Bet sakoma – geriau nei­giama reakcija negu išvis jokios. Kitos paskaitos taip pat sukėlė daug minčių ir diskusijų. Po R. Černiausko paskaitos niekaip nesutarėme, kaip čia yra su ta rašytojo profesija. Ar įmanoma profesija chemiko-rašytojo arba matematikės-poetės. Visai kitokia buvo Aido Marčėno paskaita. Kalbėjo poetas apie kūrybą, poezijos sampratą, literatūrą. Tiksliai neprisimenu, tačiau berods A. Marčėnas ir pasakė, kad geriau gėles augintume užuot rašę. Ir ne jis vienas bandė mus nuo rašymo atkalbėti. Atsirado ir daugiau tokių personažų. O štai Daiva Molytė-Lukauskienė visai mūsų neatkalbinėjo. Papasakojusi apie tai, kas yra grafika, ir apie knygas bei jų formas įvairiais laikais, uždavė mums patiems iliustruoti savo eilėraščius ir dar jiems formą suteikti. Po šios paskaitos ir rezultatą apčiuopiamą turėjom – eilėraščių parodą.

Tik nepagalvokit, kad mes vien tik savo vargšes galveles paskaitose kankinom. Buvo ir kitokios veiklos. Pirmasis vakaras žinoma buvo skirtas susipažinimui. Ne tik su dalyviais, vadovais, bet ir su jų kūryba. Susirinkę ant molo skaitėme savuosius perliukus, klausėmės kitų, uždavinėjome kvailus ir ne tik klausimus, galbūt vėl iš naujo permąstėme savo kūrybą, kitaip pažvelgėme į save, į mus supančius žmones. Gražus buvo vakaras, kuris kiekvienam skirtingai pasibaigė. Kas į lovą rėpliojo su pesimistiškomis mintimis, kad ryte bus sunku pabusti, kas ėjo prie jūros, kad miegas ramesnis būtų. Atsirado žinoma drąsuolių, kurie išvis nemiegojo. Gi ne miegoti atvažiavome. Tikriausiai nesunku atspėti, kurie iš jų kėlėsi septintą valandą rytinėms maudynėms. Išties nuostabus Lietuvos kampelis yra Nida. Iš vienos pusės marios, iš kitos jūra. Kadangi dauguma akademijos dalyvių gyveno toli nuo jūros, ją aplankydavome kiekvieną dieną, į Urbo kalną smėlio parsinešdavome, šlapių rankšluosčių, akmenėlių, kriauklyčių.

Neišvengėme mes ir kritikos. Poetus negailestingai kritikavo Donaldas Kajokas ir Aidas Marčėnas, o prozininkus – Birutė Jonuškaitė. Kažkodėl nei verkėme, nei vaitojome. Linkčiojom galvomis pritardami ir užsirašinėjom, kas ir kur prastai skamba, ką keisti reikėtų. O kad labai nepavargtume nuo paskaitų ir kūrybos komentarų, Ričardas Šileika mums palodavo. Ir dar daugiau. Organizuodavo mums visokias akcijas atrakcijas. Pirmadienį ėjome į Nidos paštą, kur siuntėme artimiesiems ir draugams atvirlaiškius, o ketvirtadienį vykdėme operaciją "Glaudės". Siuntėme gerbiamam poetui D. Kajokui glaudes ir savo laiškus. Neapsiėjome ir be improvizacijos. Dalyvavome Dainiaus Gintalo ir Ričardo Šileikos skaitymų eksperimentuose, kuriuos baigiamojo vakaro metu pademonstravome Nidos miestelio gyventojams. Kas tai yra? Ogi protingos kvailystės. Kūrėme eilėraštį po žodį, eilėraštį iš veiksmų, iš asociacijų, statėme Babelio bokštą. Linksma buvo, plyšom iš juoko. Atsipalaidavome, įsijungėme fantazijos rėžimą ir improvizavome. Smagu buvo matyti improvizuojančius ir vietinius gyventojus. Viena moterėlė net prisipažino, kad norėtų parūkyti. Bet apie ką aš čia? Ak taip, ką dar mes veikėme?

Ogi mes ne tik rašėme ir klausėme, bet ir žiūrėjome. Ne bet ką žiūrėjome, o nebylųjį kiną – "Kelionė į mėnulį", "Keliauninkas", "Nosferatu, arba Siaubo simfonija", "Andalūzijos šuo". Žinoma, prieš tai išklausę Juliaus Žėko paskaitą apie kino gimimą ir pirmuosius filmus. Kitomis dienomis Julius taip pat pasakojo apie 3–6 dešimtmečių kiną, žiūrėjome filmus "Prisukamas apelsinas", "Stalkeris", "Šuns širdis", kuriuos iš rusų kalbos sutiko versti Aidas Marčėnas. Gaila, kad ištverme pasižymėjo tik keturi žiūrovai, kurie neužmigo iki filmo pabaigos, t. y. iki ketvirtos valandos ryto. Po vėlyvų kino seansų ir trijų ar dviejų valandų miego kitą dieną kas mažiau, kas daugiau žvaliai nusiteikę darėm tai, ką mūsų originalieji vadovai siūlė. Trečiadienį ėjome į dailininkų E. Jonušo ir R. Didžpetrio dirbtuves, o diena prieš tai – antradienis, tikriausiai, buvo pati smagiausia stovyklos istorijoje.

Žygis per mirusias kopas. Ne, šie trys žodžiai neperteikia to, ką mes patyrėme. Pradžioje niurzgėjimai dėl to, kad mes norime būti literatai, o ne alpinistai, vėliau – akys nuo nemigos limpančios, karštas smėlis, stačios kopos, kaitri saulė. Grįžtant atgal – palengvėjimas, kad įveikėme nemažai kilometrų, gaivus jūros vanduo, vėsi smėlėta pakrantė, atodūsiai, skrandis, prašantis pietų, ir du netikėtumai. Radome du butelius su laiškeliais. Ir visai nesvarbu, kas ten parašyta ar kas juos parašė. Kaip smagu po varginančios dienos atrasti tai, ko nesitiki.

Dar vienas smagiausių dalykų buvo anketos. Gavai penkis tuščius lapus ir pildyk. Kokie poetai patinka, kokie nepatinka, kokius mėgsti užsienio skulptorius, ir panašiai. Šiaip taip susidorojome ar bent jau manėme susidoroję. Per J. Žėko kultūrinių kontekstų paskaitą daugelis supratome, jog mažai dar gerų dalykų esam perskaitę ir matę. Ir gerai, sakė Julius. Turėsit didelį malonumą. Gal turėsim, o gal ir ne. Pats sakė, kad viskuo abejotume. Kol kas vienu dalyku neabejoju. Ši stovykla buvo puikus nuotykis. Daugiau nei nuotykis. Per paskutinįjį pasisėdėjimą supratau, kad pasiilgsiu tų žmonių, kuriuos ištvėriau visas penkias dienas. Bet užteks tos lyrikos.

Vasaros akademija jau baigėsi. Ką veikėme, pabandžiau nupasakoti. Tikriausiai, supratote, kad tikrai nesivartėme kaip inkstai taukuose. Buvo gera. Nežinia, ar dar rašysime, ar imsimės gėlių sodinimo, bet… Achtung! Achtung! Mes baigėme vasaros akademiją ir netgi norėtume likti kurso kartoti.

 
Literatūra ir menas. 2006-07-28. Nr. 3106

Į viršų


VELNIO TUZINAS NEŠA LAIMĘ?..
Eglė Mačiulytė

Kai Nidoje pirmą kartą pasižiūrėjau į laikrodį, buvo po trijų trylika minučių. Kai apsidairiau aplinkui, suskaičiavau trylika vasaros akademijos dalyvių. Kai atėjo laikas išvažiuoti, buvo liepos tryliktoji. Tad jūsų dėmesiui – trylika pačių šilčiausių prisiminimų iš „Vasaros akademijos“ – Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamų penkių dienų kūrybinių dirbtuvių moksleiviams.

1. „Būsiu šachtininkė“
Rūta
Slaptas Rūtos noras, rastas jos miniatiūroje
 
Susirinkę Vilniaus autobusų stotyje truputį prieš aštuonias ryto, tikrai nežinojome, ko tikėtis iš ateinančių penkių dienų kažkur tarp jūros ir marių. Gavome pirmąją užduotį – užpildyti labai keistai atrodančias anketas. Dalis jaunųjų literatų puolė į paniką – „Ko jie iš manęs nori? Nesąmonė! Iš kur aš galiu žinoti?“. Kita dalis, nugrūdusi anketas į tolimiausią kuprinės kampą, ramiai snaudė... Ir išvažiavome. Į Nidą. Trylika jaunųjų literatų (atsiprašau, vienuolika; du radome nuvykę), svajojančių tapti rašytojais. Na, jei ne rašytojais, tai mažų mažiausiai gerais skaitytojais, kurių, pasak Rimanto Černiausko bei Aido Marčėno, reikia kur kas labiau.  
 
2. „Priimk save tokį, koks esi“
Virginija
Išgirdau šią Virginijos frazę sėdėdama ant molo...
 
Nepaisydami didžiojo futbolo finalo aistrų, pirmąjį vakarą išsiruošėme ant molo, prie marių... Susėdome aplink raudonąjį švyturį. Suskaičiavome, kokių spalvų dryžių jame daugiau – raudonų ar baltų. Atsakymas – raudonų. Dabar žinosime. Vainius turėjo gitarą, visi kiti, na, beveik visi, popieriaus lapus su savo eilėraščiais, miniatiūromis, poemomis, biografijomis... Skaitėme, klausėmės, diskutavome, neturėdami televizoriaus vis dėlto žinojome beveik viską, kas vyksta Vokietijos stadione (ačiū Indrei). Jaukus, tiesa, gan vėsus pirmasis vakaras praėjo greitai. Susipažinome. Smagu!
 
3. „Jau laiškai ir balandžiai pavargę“
Vainius
Dar viena pavargusi pirmojo vakaro mintis
 
Ričardas Šileika iki Vasaros akademijos daugumai jaunųjų literatų nebuvo pažįstamas. Net važiuodami autobuse, dar svarstėme, kas toks pasiryžo mus palydėti. Tačiau sulaukę pirmosios paskaitos (jei tai galime vadinti paskaita), stebėjomės – kodėl mes jo anksčiau nepažinojome. Fantastika... Visi kartu ėjome i paštą... tėvams, draugams, artimiesiems išsiuntėme atvirlaiškius. Bet be balandžių – Vainius juk sakė, kad jie pavargę...
 
4. „Tu valties kapitonas be irklų, o aš skenduolė su gelbėjimosi ratu“
Ramunė
Ramunės eilėraščio eilutės
 
Sugrįžus visi stebėjosi – „neturėjote laisvo laiko?“. Taip. Įsivaizduojate?! Neturėjom. Na, ir kas... dažniausiai, kai turi laisvo laiko, veiki kažką, ko neleidžia taisyklės. O mes tokių irgi neturėjome! Dar neturėjome, tiksliau nežinojome, ką veiksime po valandos, niekada nebuvome tikri, ar šiąnakt pavyks pamiegoti, nežinojome, ar vėl staiga neatsiras žygio į kopas… Viskas kitaip nei įprastose stovyklose. Tiesa, nepamirškime – ir mes pykome. Truputį. Neilgai. Vėliau džiaugėmės. Pirmasis ačiū – Juliui ir Agnei, mūsų vadovams ir... ir geriems kaimynams.
 
5. „Vasarvidžio naktis“
Sigita
Tokios tos naktys prie raudonojo švyturio...
 
Naktiniai kino seansai... ne, ne kino teatre. Nidoje, Urbo kalne, maždaug nuo vidurnakčio, kasnakt... Trumpa kino istorija, filmai pagal pageidavimus, tiesioginis Aido Marčėno vertimas, Birutės Jonuškaitės komentarai, įtikinamas Ričardo Šileikos šuns įgarsinimas. Taip mes gyvenome naktimis. Jaukiai įsitaisę priešais projektorių po žvaigždėtu dangumi... Ir kam tas miegas?
 
6. „Sraigiškas rojus“
Agnė
Nepaprasto eilėraščio apie paprastas sraiges eilutė
 
Pusė keturių ryto. Miego pradžia...
– Labanakt.
– Tau irgi labanakt..
– Gavau žinutę nuo Sigutės... Ryt pusryčiai septintą, vėliau žygis į kopas.
Ir prasidėjo... Pykome ant pasaulio ir ant Juliaus, ant Juliaus ir ant pasaulio... Valgėme pusryčius ir pykome. Kopėme į kopas ir pykome. Mokėmės vaikščioti basi ir pykome. Net ir skrisdami kai kurie pyko. Ant Juliaus ant pasaulio, ant pasaulio ant Juliaus... Vėliau dėkojome – pasauliui ir Juliui, ne – Juliui ir pasauliui! Jūs žinot, ką reiškia gurkšnis ledinio vandens, perėjus kopas? Ką reiškia džiaugtis jūra taip, lyg matytum ją pirmą kartą gyvenime? Ką reiškia stipriai spausti draugo ranką, kai į tave trenkiasi banga? Mes žinom!
 
7. „…trys auksiniai dantys…“
Gediminas
Jei kada liūdėsit – parašykit Gedui, jis žinos, kaip jus pralinksminti
 
Ačiū Indrei ir ačiū Vainiui už jų pastabumą. Būtent jie tą pačią dieną, beveik tuo pat metu rado laiškus butelyje, jūros išmestus tiesiog į krantą. Skaitėme visi. Kažkas rado pažįstamų, kažkas juokėsi, kažkas buvo labai laimingas... Beje, taip ir neišsiaiškinau, ar laiškų autoriai gavo atsakymus.
 
8. „Alfonsas turėjo tik vieną brolį...“
Julita
Raudonojo lankelio mintis...
 
Vasaros Akademijos žodis – fantastika
V.A. vardas – Dalia
V.A. gyvūnas – prisirpęs katinas
V.A. garsas – šuns lojimas
V.A. laiko tarpas – „už septynių minučių“
V.A. vieta – prie tujų
V.A. vaistinėlė – Vainius
V.A. pažadas – jūs skrisit ir plauksit
 
9. „Tarp pasenusių teatro dekoracijų“
Akvilė
Ten gyvena Akvilės kūrinio herojai...
 
Paskutinįjį vakarą Nidoje praleidome… žaisdami. Kartu su bažnyčios amfiteatre susirinkusiais žiūrovais. Mums buvo smagu ir įdomu. Už tai ačiū – Dainiui ir Ričardui. Ir dar ačiū už patikslintą informaciją apie Babelio bokštą, parodytą stebuklingąjį šulinį ir suteiktą laisvo laiko valandėlę…
 
10. „Nebesuprantamai greit laiko juosta slenka“
Indrė
Nesudėtinga sudėtingų minčių ištrauka
 
Maudytis jūroje trečią valandą nakties – šalta? Galbūt, tačiau verta... Nešti degančias žvakes nuo jūros iki marių – keista? Tikriausiai, bet jauku... Eiti pasitikti saulės prie marių puse penkių ryto, kai dangus akivaizdžiai apsiniaukęs – kvaila? Žinoma, bet ar kada bandėt? Taip pažiūrėję filmą, mes praleidome paskutinę naktį Nidoje... Neradę saulės prie marių ilgesingai pažvelgėme į raudonąjį švyturį, atrodė, visai neseniai ten sėdėjome... Apsisukome ir grįžome savąjį Urbo kalną – ryt laukė kelionė namo...
 
11. „Tušti kambariai“
Aušrinė
Šią Aušrinės frazę man priminė Indrė
 
Atidavę daiktus gerajam vairuotojui, susirinkome toje vietoje, kur žiūrėdavome filmus. Buvo likęs pusvalandis iki kelionės namo. Teikiami garbės raštai, mielos atminimo dovanėlės, atsirado pažadai skaityti daugiau knygų (tai pažadėjo Gediminas), ratu keliaujanti simboliška „taikos pypkė“ ir dar daug mielų detalių... Visa tai mums išdalytose naujose anketose buvo pavadinta „paskutiniuoju pasisėdėjimu“. Aš siūlau keisti pavadinimą – „paskutinysis pasisėdėjimas Nidoje“. Juk visi kartu sėdėsime dar ne kartą!
 
12. „Mano siela išeina pas liūdesį“
Rosita
Nors iš tikrųjų ta siela niekur neišėjo...
 
Kelionė namo – ir vėl su anketomis. Šįkart nebuvo nei miegančiųjų, nei panikuojančiųjų. Vieni jas pildė visą kelią, kitiems pakako keliolikos minučių. Parvažiavome labai greitai. Net keista buvo. Beje, Nidoje ryškiai švietė saulė. Atsisveikinant prie autobuso keli žmonės užsidėjo akinius nuo saulės. Bet mes stovėjome pavėsyje…
 
13. „Gal kas radot?“
Eglė
Galvojau apie šypsenas
 

Dabar žinau, kam galima atiduoti rastą geležėlę.

 
Nemunas. 2006-09-28. Nr.33 (121-562) (P.6)

Į viršų

2006 m. "Kūrybos akademija" Nidoje

|   Tutoriai   |   Alumni   |   Straipsniai  |


Atgal

Į viršų
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama