Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Kūrybos akademija 2010

 

2010 metų vasaros Nidos kūrybos akademijos dalyviai:

Greta Steponaitytė (Kelmė, „Aukuro“ vidurinė mokykla)
Uršulė Lužaitė (Klaipėda, Vytauto Didžiojo gimnazija)
Lina Tamavičiūtė (Klaipėda, Hermano Zudermano gimnazija)
Jurgita Pliuškytė (Klaipėda, „Aukuro“ gimnazija)
Juta Liutkevičiūtė (Panevėžys, Juozo Balčikonio gimnazija)
Rosita Abromavičiūtė (Jonava, Senamiesčio gimnazija)
Silvija Čiuladytė (Kaunas, Juozo Naujalio muzikos gimnazija)
Aušra Šiaulytė (Skuodo r., Ylakių gimnazija)
Haroldas Baubinas (Ukmergė, Jono Basanavičiaus gimnazija)
Julius Čepukėnas (Kaunas, Katalikiškoji vidurinė mokykla)
Rugilė Kazlauskaitė (Vilniaus universitetas, Filosofijos fakultetas)
Eglė Lukošiūtė (Kauno r., Babtų gimnazija)
Raminta Grybaitė (Jurbarkas, Antano Giedraičio-Giedrio gimnazija)
Elzė Reivytytė (Vilnius, Jėzuitų gimnazija)
Eglė Šidlauskaitė (Vilnius, Jėzuitų gimnazija)
Tadas Zaronskis (Ukmergė, Jono Basanavičiaus gimnazija)

Paskaitininkai:

Birutė Jonuškaitė, prozininkė, poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja
Viktoras Rudžianskas, poetas, „Nemuno“ savaitraščio vyriausiasis redaktorius
Dalia Michelevičiūtė, aktorė
Ričardas Šileika, tekstininkas, fotografas
Elena Nona Zavadskienė, tapytoja
Vilma Šileikienė, menininkė, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė
Jonas Liniauskas, poetas, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas
Daiva Molytė-Lukauskienė, poetė, dailininkė
Rita Latvėnaitė-Kairienė, rašytoja
Nijolė Kliukaitė-Kepenienė, poetė, prozininkė



Haroldas Baubinas

Dvasios našlaičiai iš Urbo kalno

     Užsimiegojęs vos pataikiau į reikiamą autobusą. Ryte vaizdas buvo neaiškus kaip senoje, daug kartų perrašytos, kameros juostoje – su ištįstančiomis linijomis, virpančiais mirgesiais. Jei ne Ričardas Šileika (vėliau sužinojau, kad jis bus mūsų paskaitininkas), būčiau užmigęs tuo šlykščiu rytiniu miegu viešajame transporte, miegu, kuris būna tąsus kaip šleikščiai persaldintas sirupas – atsibundi visas sulipęs ir susigėsti, nes miegojai užlaužęs sprandą ir garsiai knarkei, tavo plaukai susivėlę, o kairysis (ar dešinysis) petys aptekėjęs seilėmis. Tas rytinis pokalbis, it siūlas nutįsęs nuo Vilniaus iki Nidos, buvo pirmoji užfiksuota sakralumo užuomina. Nuoširdus Šileikos pokalbis išjudino mąstyseną ir privertė pajusti ištisą simbolistikos grandinę – į Nidą važiavo šešiolika akademikų. Vyriška Trejybė ir demoniškas moterų tryliktukas, bet tuo dvasiniai (nu)krypimai ir bibliniai motyvai nesibaigė. Įėjimą į būseną, kuri neapleido visą likusį studijų laiką, pajutau keldamasis per Perkėlą – lyg iš vėsaus oro srauto, patektumei į šiltesnį, komfortiškesnį sūkurį – metafizika ten neapčiuopiama ir kartu nuogesnė nei bet kada gyvenime, užsimerkęs kone gali matyti veiksmų ir atoveiksmių kaulus, sąnarines jungtis.

     Į Urbą kopė moksleiviai iš Kelmės, Klaipėdos, Panevėžio, Jonavos, Kauno, Skuodo, Vilniaus ir Jurbarko. Kuo aukščiau lipome, tuo aiškiau buvo matyti, jog Urbe ir jo apylinkėse viskas buvo apnuoginta – pradedant sultingais merginų kūnais, baigiant dvasingumu ir jau minėta metafizika. Kopėme sunkiai, dardėjome į literatūrinę ((T)Urbo) Sinajaus viršukalnę jauniesiems kūrėjams, sunkiai paskui save tįsdami lagaminus. Mozė taip nedardėjo, mąsčiau tempdamas sunkų lagaminą, na bet jis kopė atvirkščia kryptimi nei mes, be to, Biblijoje niekas neprakaituoja, ir nesvaigsta saulėkaitoje, o jei ir prakaituoja, tai metaforiškai, einančių raštuose kojos nešunta etc.

      Nidoje laikas smėlėtas, žmonės tenai smėlingėja – nebeapčiuopia savo tėkmės. Laiko atkarpas akademijoje matavome kelionėmis į „Kuršio užeigą“ – restoraną, kuris sėkmingai griovė „alkano poeto“ archetipą.

      Visą savaitę iš paskaitininkų sėmėme, rašėmės, plėšėme žinias ir (ne)tekstinę patirtį. Nuo Urbo kiekvieną dieną žemyn lipome vis rimtesni – teksto kritika daug rimčiau už dekalogą, tai mūsų sielos ekspresyvas, kurio plėtotėje ima ir užstringa eilėdara, ri(t)mas, neteisingi epitetai ar deminutyvai. Buvo kalbų (nepamenu, kas sakė), jog profesionalus (sic!) artojas yra geresnis reiškinys, nei prastas poetas/prozininkas. Todėl ir dardėdamas autobusu atgal pro blyksniu sušvytravusį buvimą išganymo kalne mąsčiau, ar B. Sruogos frazė „Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo“ nėra mano paties kaukolės įdaro ataidas. Reikėjo daugiau laiko praleisti išganymo kalne, kad išmoktum lipdyti savo vaizdinių koliažą, kad išmoktum atsijoti fonetines, lingvistines, gramatines šiukšles nuo teksto. Todėl ritmingai siūbuojant autobusui, prieš panirdamas į niūrų karščio pritvinkusį miegą, liūdnai atsidusau – gaila, jog aš nebuvau prastas mokinys, kurio akademijoje nepaliko kartoti kurso.


Dalia Michelevičiūtė

Nuotrupos, likę dienoraščio, bet ne dienų paraštėje

       Aibė kasdienybės smulkmenų, iš kurių nuaustos prabėgusios dienos ir naktys, – pamažu besikeičianti, nenusakoma kvapų, garsų ir spalvų gama. Išdidžios varnos, geniai, kikiliai, kielės, pečialindos, kovai ir kregždės, žuvėdros, kirai, žvirbliai. Švelni pusryčių, pietų ir vakarienės pareiga. Blynai su įvairiausiais įdarais ir padažais.

       O labiausiai, – sutikti žmonės, kuriems širdingai dėkoju už galimybę prisidėti prie tokio nuostabaus kūrybiškumo skatinimo renginio (ypač Birutei), lektoriai, kuriuos pažinojau anksčiau, ir tie, su kuriais tik čia susipažinau artimiau ir galėjau akies krašteliu žvilgtelėti, kaip jie mato ir jaučia pasaulį.

        Ir žinoma! - šešiolika jaunų, ieškančių, kūrybingų žmonių, kuriems iš visos raukšlėtos savo širdies linkiu gerojo Dievo globos! O iš tų, su kuriom (-iais), užsimezgė žvitri sielų giminystė, atpažinimo stebuklas, kurios užtvindė mano sielą kikilių čiauškėjimo ir mano dvasios baltąjį mišką pribėrė cukraus gabaliukų, žyminčių taką į širdies alkvietę; iš tų ir visų labai lauksiu žinių. Esu praeito amžiaus žmogus, man patinka liesti regimosios tikrovės paviršius, uosti, skanauti, todėl labai mėgstu tikrus laiškus, rašytus ranka. Žinia, virtualūs laiškai, skrieja greitai ir akimirksniu pasiekia mūsų kompiuterinę pašto dėžę, džiugina bet kokia žinutė, bet kokiu pavidalu; bet jei kas nors, kada nors, turėdamas laiko ir noro, mane prisimintų, rašykite adresu Kauno 6-39, Vilnius LT - 03212, Lietuva, Europa. Į kiemą ir į ketvirtą aukštą, kodas x/x, spausti kartu. Vardo, pavardės, gyvenamos vietos, šalies, tapatybės ir lyties keisti nežadu.



Užduotis. Sukurti savo kino filmo eskizą, fragmentą ar kelių minučių pradžią.

Uršulė Lužaitė

Ežerinio duktė

      Atsiveria auksiniai toliai, įkypai krintančios ryto saulės nušviestos pievos ir kalvos. Tolumoje matyti svariai kojas keliančio sėjėjo siluetas – tai Ežerinis, šio krašto tėvas. Vaizdas keičiasi – ir žiūrovo akis regi dideliame obelų sode einančią moterį su uždengtu krepšiu po pažastimi. Ji šypsosi dangui ir šakoms, ir turbūt kiekvienai savo dienai. Po jos kojomis linksta rasota tamsi žolė, už medžių girdėti skimbčiojimas – pro šakas probėgšmais pamatome piemens genamų gyvulių šonus. Ežerinės motina nužengia ramiu patyrusiu žingsniu tarp dviejų baltuojančių medžių eilių.
     Paukščių čiulbesys miško pakraštyje. Tarp medžių lengvai žengia jauna mergaitė, glėby nešina kupelėmis ir proskynų ramunėm. Tyliai bandydama nepaleisti dainos iš lūpų, išeina iš miško, sustoja. Jauno džiaugsmo pilnos akys virpteli, pažvelgusios į vingiuojantį tolumon kelią, apsiblausia ir tarsi pagautos sustingsta.


Rosita Abromavičiūtė

(Ne)bylūs

      Filmuojamas bendras vaizdas. Du jaunuoliai sėdi ant stataus šlaito ir mosikuoja kojomis. Kažkur už jų nugarų pravažiuoja sunkvežimis. Girdisi gamtos garsai, kuriuos kartas nuo karto pertraukia automobilių zvimbtelėjimai.
      Grįžtama prie vaikino veido, jis filmuojamas stambiu planu. Vaikino žvilgsnis nuklydęs į tolius. Toliau rodomas vaizdas, kurį jis mato: kalno viršūnės, medžiai, skardis. Dangumi praskrenda keletas paukščių. Filmuojamas kito vaikino stambus planas.
      – Norėtum pakilti taip aukštai, kaip šie paukščiai? – paklausia pastarasis.
      Kameros objektyvas nukrypsta į bendrą abiejų vaikinų planą. Antrasis vaikinas nieko neatsako, tik linkteli galvą ir toliau siūbuoja kojomis. Kamera nukrypsta į jas, po to į nuo skardžio krintančius akmenukus.
       Grįžtama prie bendro vaizdo į tolius filmuojant vaikinus iš šono. Pasigirsta tyli pianino muzika. Vaizdas pradeda temti iki visiškos tamsos.
       Visa erdvė persikelia į šurmulingą miesto gatvę. Filmuojama iš viršaus: važiuoja mašinos, skuba žmonės su skėčiais. Lyja. Pasigirsta lašų kapsėjimas į skardinę palangę.
Miestas dingsta, pasirodo neryškus siluetas prie aptemusio lango. Vaizdas ryškėja. Filmuojamas vaikinas stambiu planu, bet greit pereinama prie jo akių. Jose – prieblandoje atsispindintis miestas.

Greta Steponaitytė

Tiktai muzika

       Fone pasigirsta tylus muzikos aidas. Aplink tuščia, prie vieno stalo sėdi pagyvenęs vyras ir panašaus amžiaus moteris. Jie nekalba, o juos apšviečia tik žvakės šviesa. Vaizdas rodomas iš toli. Pasigirsta ramūs Johno Lennono žodžiai imagine there‘s no heaven it‘s cry I you try. Žvakė nuo gūsio kartais prigęsta. Taip užtemdydama veidus.
        – Viskas buvo taip seniai, jog rodės, kad pamiršau. Tik muzika, tik ši daina man įrodo, kad visa tai vyko.
        – Sutinku.
       Abu vėl tyli, o vaizdas nuneša keliasdešimt metų atgalios. Nukeliauja į tuos laikus, kai jaunimas mėgo maištauti, o visų mėgstamas rokenrolas buvo draudžiamas. Pliaupiant lietui vienoje iš parduotuvių stovi jaunutė mergina su trumpa jūreiviška suknele. Ji klausosi muzikos. Prie jos lyg iš niekur išnyra vaikinas su gitara rankose. Jie nusišypso ir, nieko nesakydami vienas kitam, klausosi Kinks dainų. Klausosi tol, kol pardavėjas juos išprašo.
       – O nori, aš tau pagrosiu? – paklausia vaikinas.
       – Noriu.
       – Bet tau teks dainuoti.
       – Gerai.

Kamera grįžta į esamąjį laiką. Moteris uždainuoja, švelniai ir svajingai.


Raminta Grybaitė

Išėsta idiotė

       Ant stalo guli nuoga moteris. Stalas metalinis, nudažytas mėlynai. Vietomis dažai atsilaupę. Kas trys sekundės ekrane keičiasi spalvos – iš pilkos į spalvotas, iš spalvotų į pilką. Moteris nuleidusi žemyn dešinę baltutėlę koją. Kairė koja sulenkta per kelį, padas remiasi į stalo paviršių. Kojos nagai lakuoti juodai. Kojos spalva neaiški. Moters dešinė ranka glosto gaktos plaukus. Kairė atblokšta prie šono, lyg būtų ne jos. Prie kairės rankos guli atvirlaiškis. Pasigirsta krentančio popieriaus garsas, nors atvirlaiškis guli kaip gulėjęs. Ekrane kas trys sekundės keičiasi spalvos – iš pilkos į spalvotas, iš spalvotų – į vien mėlyną. Kamera artėja prie veido. Moteris be akių. Iš kairės akiduobės kyšo žiurkės snukutis. Į dešinę nekreipiamas dėmesys. Ekrane kas trys sekundės keičiasi spalvos – iš pilkos į spalvotas, iš spalvotų – į baltą.




Eglė Lukošiūtė

Ledo muzika

       Lyg maži susiliečiantys varpeliai tyliai skambčioja varvekliai. Stambiu planu rodomas jų virpėjimas. Vėliau kamera leidžiasi žemyn nuo didžiulio kalno pamažu vis greitėdama. Vaizdas bėga pievomis, autostradomis, dykumomis, vandenynais – tarsi keliautum aplink žemę beprotišku greičiu. Vaizdas sustoja ties kavinuke, kur skambčioja stalo įrankiai. Stambiu planu rodomas kiekvienas valgantis žmogus. Girdisi dialogai, bendravimo nuotrupos.
       Pagrindinė veikėja – jauna mergina žavia šypsena ir lengva suknute. Ji tepa sviestą ant skrebučio. Kamera iš arti rodo, kaip aptirpęs sviestas nugula skrebutį. Štai jos pražiota burna ir dantys, smingantys į maistą. Netoliese girdisi rėkiantis vaikas ir neaiškus motinos burbėjimas (tai galėtų būti maždaug: „Nustok klykti, nes nieko daugiau negausi, jau užknisai, užsičiaupk“), tačiau aiškiausiai girdimas varveklių skimbčiojimas. Mergina baigia valgyti, ir varveklius pamažu užgožia už kavinės sienų esančio miestelio šurmulys.




Julius Čepukėnas

Laikinai be pavadinimo

      Sunku įsijausti į filmo veiksmą pavėlavus septyniolika minučių ir praleidus pačias pagrindines detales. Paskutinis toleruotinas kartas, pasakiau ne pats ne sau. Priimu tai kaip draugišką pagalbą, kaip filmo pavadinimą ar bent žymaus aktoriaus pavardę, nes raidės jau visai išblukusios iš ekrano. Istorija gana kebli, pateikta abstrakčiais simboliais ir garso takeliu*, bet kol kas palieka gerą įspūdį. Visi džeržgesiai, šnaresiai, įkvėpiai, trūkčiojimai, čiulbėjimai, šlamėjimai ne tik skamba tikroviškai, bet ir veikia labai paveikiai.
     Veikėjai keičiasi nežymiai, vis stebime veidus, europietiškai baltus veidus, nekreipdami dėmesio į detales. Jokių kumpų nosių, išsprogusių akių, atlėpusių ausų ar kitų blaškančių ir nuo istorijos nukreipiančių bruožų. Niekad nesu matęs taip ramiai kalbant. Ir nereikia išgirsti pokalbio, užtenka matyti, kaip raminanti baltuma užlieja filme vaizduojamo pašnekovo ausį, kaip ji lala dėl tokio tyrumo ir jaukumo. Kaip lala lala ir bąla, galvoju, tikiuos, ne pajuos.
* „veidus perdaug gerai matė Cezanne‘as – drobėj palikdavęs baltą dėmės poligoną“ /Gytis Norvilas/


Aušra Šiaulytė

Sruoga akyse

       Ekrane jokio vaizdo, tik garsas.
Tuk ... tuk ... tuk...
Cak... cak ... cak...
Pirmame plane moteris. Pramerkia akis, guli aukštoje žolėje. Žolės tokios aukštos, kad užstoja saulę. (Rytiniai spinduliai drąsiai ir įžūliai budina kiekvieną neprabudusį, o moteris, kuriai 71-eri, bando nusikrapštyti nuo akių prakaitu suvilgusias garbanas).
Moteris vakar dirbo. Ji senom, raukšlėtom rankom ravėjo usnis ir piktžoles iš daržo ir viso savo šlykštaus gyvenimo. Ji dirbo kolei aptemo protas, ir paskutiniai jaunystės syvai pasiliko darže, pasiliko už nugaros. Daugiau ji to nebedarys. Ji atliko tai. Jos gyvenime nebeliko usnių. Vien tik ryto rasa, saulės spinduliai ir kruvinas delnas. (Rodomi žudančių piktžolių įsmigę spygliai). Laša kraujas ir raudona spalva nudažo, užlieja, suteršia, subjauroja žalią smilgų pievą.
Cak... cak ... cak...
Tuk ... tuk ... tuk...
(Girdisi senas moters balsas: „Pasiimkit mane visą“)
Garsas stiprėja, kol beprotiškai ima spengti ausyje. Nebelieka smilgų, nebelieka ryto saulės. Vien tik raudona – nuo ekrano kairės ir dešinės, nuo viršaus ir apačios. Ir velnioniškai garsus pyyyyyppp.


Silvija Čiuladytė

Bijau savęs


Rodomas kambarys. Pilnas jaunuolių. Visi įtemptai rašo. Girdisi tik popieriaus šlamėjimas ir rašiklių skrebenimas. Tik viena mergina sėdi palinkusi prie stalo, taip pat su rašikliu rankoje, bet atrodo pasimetusi. Vis žvilgčioja į aplink susėdusius ir panirusius į kūrybinį procesą, tačiau pati neparašo nė žodžio. Galiausiai nuleidžia rankas. Atsistoja ir išeina iš kambario. Nė vienas esantis net nemirkteli. Tyloje krebžda rašikliai. Vis garsiau ir garsiau. Vaizdas išnyksta ir pasigirsta ramus moters balsas „Aš bijau savęs“


Haroldas Baubinas

Aeternum


Skamba P. Glasso „Koyaanisqatsi“. Juodame ekrane pamažu išryškėja baltas marmurinis vyriškis, stovintis šviesos spindulyje. Jis iškelia rankose dvi gelsvas kaukoles ir sustingsta. Lėtai, pagal „Koyaanisqatsi“ ritmą vyriškis ima šokti – sukasi ratu iškėlęs kaukoles, šviesos spindulys plečiasi. Išryškėja juodų figūrų ratas – jos sudeda rankas viena kitai ant pečių ir ima judėti ratu aplink šokantį vyriškį. Vaizdas slenka atgal ir vyras su figūromis tolsta. Regima kelioms akimirkoms apsiblausia ir, kamerai slenkant atgal, išryškėja tamsaus melsvo stiklo rutulys. Jo viduje šoka vyras su figūromis. Vaizdas tebeslenka atgal ir tolsta – rutulys padėtas ant atlasinio krėslo, kurį ant vienos kojos balansuoja ant grindų gulintis rūstus barzdočius. Vaizdas tolsta, vyriškio figūra mažėja, kol vaizdas apsiblausia – išryškėja balkšvo rutulio sluoksnis. Vaizdas slenka atgal ir matyti, jog tai yra stiklinis akies obuolys akmeniniame veide – iš tuščios kairiosios akiduobės išnyra Uroboras. Jis sukanda balkšvą stiklo akį ir neria gilyn į akiduobę. Išniręs iš kairiosios akiduobės jis paleidžia stiklo rutulį iš nasrų ir sukrutina uodegos galą – trumpam sustingsta ir įneria į dešinę akiduobę. Baltas rutulys įkrenta į akmens figūros burną. Girdisi stiklo rutulio, riedančio per akmenį, garsas – ir balkšvas rutulys atsiduria dešinėje akiduobėje.


Juta Liutkevičiūtė

Filmas apie miegą

Baltame kambaryje stovi labai miego norintis juodaodis žmogus. Jis atsimerkęs, bet svyruoja į šonus. Rodomi jo batai ir tai, kaip jis svyruoja nuo dešinės bato pusės ant kairės. Po to rodoma, kaip jam linksta keliai. Tada žmogus prieina prie lovos, išsitraukia patalynės dėžę, išsitraukia ją, visiškai baltą – baltame kambaryje. Vyras ištiesia lovą, ją pasikloja, pagalvę padeda prie sienos, antklodę ištiesia per visą lovą. Sėdasi ant lovos, tačiau galima pamanyti, kad tuo pačiu metu sėdasi ir ant kameros, - vaizdas užtamsėja. Po kelių sekundžių vėl regimas baltas kambarys ir pataluose gulintis juodaodis. Visą tą laiką grojo Sigur Ros. Olsen Olsen.


Lina Tamavičiūtė

Golodomoras

Ekrane stambiu planu rodomas dulkėtas kelias. Vaizdas pamažu ima tolti ir iš toliau pradeda matytis keliu lėtai einantis žmogus. Ekrano apačioje pasirodo 1934 m.
Visu ūgiu ekrane rodomas pavargęs, purvinas, dulkinas, su krepšiu ant peties vyras. Pečiai apgobti neaiškia, purvinoka skraiste.
Stambiu planu pradedama rodyti vyro veidą: suraukta kakta, liūdnos rudos akys. Staiga švysteli kelių sekundžių visiškai kitas vaizdas. Prisiminimas: tas pats, tik sveikiau atrodantis, linksmai besikvatojantis vyras. Prie stalo su šeima – žmona ir keturmečiu vaiku.
Veiksmas greit grįžta į dabartį – prie keliu einančio vyro. Penkioms sekundėms.
Vėl švysteli prisiminimas: vyro verksmas prie žmonos ir sūnaus palaikų.
Vėl vaizdas kelyje. Rodomas piktas vyro žvilgsnis.
Vaizdas pradeda slinkti nuo vyro į sceną, esančią prieš jį. Regimos rusų vėliavos, jų kareiviai. Siena.
Rusų kareivis iš tolo šūkteli:
– Stok!
Vyras eina toliau nė kiek nereaguodamas.
Kareivis šūkteli darsyk, atkreipdamas ir kitų kareivių dėmesį.
– Stok, idiote, arba šausiu!
Vyras prasižiojo kažką sakyti, tačiau nespėjo ištarti nė žodžio – pajuto pilvan smingančias keturias kulkas.
Jis klumpa, slysta žemėn ji gobusi skraistė. Parkritęs lūpomis liečia žemę ir apsivertęs ant nugaros sunkiai ištaria:
– Jie mirę, jie mirę. Aš – irgi (rusiškai)
Žmogus miršta atmerktomis akimis. Kurį laiką kamera rodo sustingusį jo veidą stambiu planu. Po to pritraukia vyro neštą, šalimais tysančią skraistę. Nupučiamos dulkės ir pradeda ryškėti Ukrainos vėliavos spalvos.




Jurgita Pliuškytė

* * *

Kamera lėtai artėja prie archajinės trobelės, iš kurios kamino kyla silpni dūmai. Vaizdas persikelia į ją – iš pažiūros apleistą, šiaudais apkamšytais langais ir stalu vidury aslos.
Kamera artėja prie stalo, ant kurio guli supelijusi duonos kriaukšlė; dėmesys sutelkiamas į gabalėlį duonos, kol pasigirsta slogios lopšinės daina ir tylus vaiko verksmas.
Rodomi vaikiški mediniai žaislai; kamera pasisuka kairėn – suvargusi moteris raukšlių išvagotu veidu, linguojanti lopšį. Kitame trobos gale, ant suklerusios kėdės, sėdi vyras, įsmeigęs tuščią žvilgsnį į duris. Židiny girdisi gęstančios ugnies spragčiojimas; pasidaro tamsu.
Pamažu vaizdas vėl persikelia į pradžią: iš tolo matyti artėjančios trobos kontūrai. Kamera prasibrauna jau pro praviras duris, probėgšmais aprėpdama visą vaizdą, lėtai priartėdama prie duonos kriaukšlės ant stalo. Nebegirdėti jokios lopšinės, matyti tik nebelinguojantis lopšys ir dvi užšalusios rankos, siekusios jo. Kamera traukiasi iš trobelės. Matomas nebedūmijantis kaminas. Kelioms akimirkoms vaizdas sutelktas ties juo bei pro šalį skrendančiais paukščiais. Pasigirsta tylus vaiko verksmas.


Elzė Reivytytė

Slėpynės

Šviečia ryški saulė. Tvankus rytas. Iš viršaus filmuojamas automobilis. Jis lekia keliu, kuris abipus apaugęs tankiu eglynu. Šiuos keičia žali krūmai, vėliau pasirodo kaimelis, kuris irgi dingsta už lapijos.
Skamba paprasta, bet neenerginga pianino melodija, sudaryta tik iš kelių natų.
Šį kadrą keičia kitas – vaiko stambus planas. Šešiametis susimąstęs berniukas žiūri pro automobilio langą. Jo žvilgsnis kiek liūdnas ir paslaptingas. Jo ausyse skamba ta pati melodija, tik ji prislopusi, girdima lyg per filtrą. Natos tankėja, suteikdamos melodijai slogų atspalvį. Kai muzika pasiekia įtampos tašką, ji visiškai nutyla.
Tuo pačiu metu rodomas jau kiek bendresnis planas, talpinantis tą patį berniuką ir šalia sėdinčią draugę. Tą akimirką, kai įtempta melodija nutyla, berniukas skaudžiai kepšteli mergaitei per ranką.
Rodomas dar bendresnis planas. Gale susigrūdę keturi vaikai. Prasideda barnis. Vėl ima groti ankstesnė muzika.


Rugilė Kazlauskaitė

Beždžionėlė riedlentininkė
(Komedija visai šeimai, nors ech gaila, kai šeimos tokias žiūri)

Nežinau, kas kuria tokius filmus, nežinau ir kas kuria tokią muziką. Tačiau, ok, kaip tikėta, ir vėl ryto metą transliuoja filmą apie žmonių darbus dirbančią šimpanzę.
Anonsas.
„Šuo - beisbolo žaidėjas“, „Katinas - ministras pirmininkas“, „Beždžionė prokurorė“, „Beždžionė gydytoja“ – visos ankstesnės serijos, be abejo, turėjo pasisekimą, bet tai dešimties dalių filmų ciklo apie gyvūnus, kurie dirba žmonių darbus, kulminacija – kultinė supersensacija. Šį kartą beždžionėlė ne tik važinėja riedlente ir riedučiais, pašėlusiai trankiai groja vasaros hit‘ą. „Greičiau greičiau, aukščiau aukščiau“, o beždžionėlė, atkišusi lūpas arba išvertusi raudonas dantenas, demonstruoja savo amplua. Štai ji apsivilkusi kostiumą užšoka ant teisėjo stalo ir plaktuku daužo jam per pirštus. Kitame kadre ji vilki gydytojo chalatą, kraipo galvą, staiga puola žmogui ant galvos ir talžo plaučių klausymo įrenginiu jam per galvą. Čia pat tuoj pat loja ir šuo su beisbolo kepuraite, o katinas oriai stumdo letenomis savo skeptrą.
Pradžia.
Beždžionėlė važinėjasi riedlente, aplink ją stovi pulkai karių iš atgijusios kinų sienos. Beždžionė dėvi šilko ir aukso drabužius. Staiga ji šoka nuo riedlentės vienam iš karių ir pradeda daužyti jo galvą bambuko lazdele.


Tadas Zaronskis

Rašytojas ir burbulai
(Dokumentinis filmas)

Rašytojui dešimt, jo gimtadienio šventė, skamba „Su tavim kartu, su tavim kartu“. Kiti vaikai žaidžia kamuoliu. Rašytojas nemėgsta torto ir nejaukiai kikena. Kadras persimaino į ryškiaspalvę erdvę. Burbulai smagiai sukasi ratu ir dunksi kits į kitą.
Kadras lėtai keičiasi, - kaip keičiamos rusiškos skaidrės. Tėvai pakeičia skaidrę.
Rašytojui dvidešimt. Jis poezijos skaitymuose užsikelia koją ant kojos ir jaučia neramų burbulą savo pilve.
Kadras keičiasi į violetinių ir ryškiai purpurinių tonų erdvę, groja bitlai. Burbulai smagiai daužosi vienas į kitą, taip pat atsimušdami į namo sienas. Minkšti, juokingi garsai sklinda jiems susiliečiant.
Kadras lėtai keičiasi, kaip keičiamos rusiškos skaidrės.
Rašytojui trisdešimt, o burbulai sukasi ratu.


Eglė Šidlauskaitė

* * *

Maža juodaplaukė mergaitė, atsisėdusi ant grindų, brūkšniuoja popierių. Sėdi rimta, sukryžiavusi kojas.
Kambaryje prieblanda. Mergaitė rodoma vis stambesniu ir stambesniu planu. Staiga padeda tušinuką, pakelia galvą ir tepasako – graudu.
Tuomet kitame kadre pasirodo žmonių minia. Visi jie lėtai žingsniuoja į priekį. Girdisi, kaip brūkšniuojamas popierius. Staiga vienas senis suklumpa, jam iš kišenės iškrenta tušinukas. Visi atsigręžia. Jauna moteris pakelia nuo žemės rašiklį ir visi lyg niekur nieko nueina.

Atgal

Į viršų
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama