Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Balys Godauskis. Poetinės provincijos, proziški regionai

 

Kas suskaičiuos, kiek Lietuvoje Kūrėjų, kurie, nors ir savanoriškai sumiestinti, jausdamiesi gryni provincijalai patys savo gimtąsias provincijas tiria, vaizduoja, apdainuoja ir visaip kitaip eksponuoja? Niekas neaprėps, nes jei vieno iškiliausių provincijotyrininko – Ričardo Šileikos – provincija yra 345-oji, tai visas Institutas pražiltų, kol suregistruotų iki Jo esančias 344 ir po jo sekančias (www.rasytojai.lt redkolegija žino, kad tas Žodis nevartotinas, bet šiuokart nerado kuo pakeisti) begalybes provincijų.

Be nuvalkiotų terminų „regionas“ ir „provincija“ neįmanoma išsiversti šnekantis apie vidinius kultūrinius mūsų šalies reikalus. Juolab, kad kertinis pastarųjų kelerių ar keleriolikos metų mūsų europrovincijos uždavinys – stumti kultūrą į šalies pakraščius. Aspektų ir temų daugybė: paliesim du, tris – pradėkim nuo kultūrinės spaudos.

Kas per gyvis yra Kauno kultūrinis oficiozas „Nemunas“? Pirma derėtų pasiaiškinti, kas paskritai mūsų kultūrai yra Kaunas? Centras ir periferija vienu metu? Ir žinduolis, ir paukštis – grifonas ar pan. bestija. Nors herbe – stumbras; tačiau kiek Lietuvoje yra senoviškų miestų ir miestelių herbų, kurie turėtų tiesioginį ryšį su dabartimi? Dažniausiai herbe būna kokios nors išmirusios LDK didikų giminės heraldikos fragmentų ar prigesusios vietinės mitologijos atšvaitų. Stumbras lygu zoologijos sodas? Aišku, kad ne. Daugiau – žr. į žinynus.

Mums lyg ir įprastas semantinis tumulas: Kaunas – Lietuvos širdis, Laikinoji sostinė, lietuvybės lopšys, genetinis archyvas prie svarbiausių Tėvynės upių santakos. Teoriškai – ašis Lietuvos, maitinanti Vilnių šviesuoliais ir kultūrininkais.

Nors Kaunas daug raštingų žmonių deleguoja į Vilnių – nemaža jų lieka. Vien Lietuvos rašytojų sąjungos narių Kaune ir jo apylinkėse esama beveik 60. Rodos, pajėgų gana, kad galėtų prirašyti pilną savaitraštį. Bet ne. Kažkodėl apie literatūrą 2011 metais šiame savaitraštyje daugiausiai rašė vilniečiai: Andrius Jakučiūnas, Aušra Kaziliūnaitė, Valdemaras Kukulas. Ir Kęstutis Navakas, kuris, nesupaisysi, ar jau – vilnietis, ar dar – ne visai.

Iš literatų bokšto žvelgiant, Vilnius su Kaunu yra susipynę, susilieję ir, pavyzdžiui, skirtis tarp Vilniaus litmenio bei Kauno „Nemuno“ tėra simbolinė. Literatūriškai – seniai tie miestai yra dipolis. Autoriai šių centrų sėkmingai cirkuliuoja be jokių paraginimų, nelaukdami, kol praplatins autostradas.

Klausimas – kodėl nesujungus, tarkim, „Literatūros ir meno“ bei „Nemuno“ finansų ir pajėgų ir nepradėjus leisti kietesnį darinį užvadinus, pavyzdžiui, „Literatūra ir Nemunas“? Atsakymas paprastas: o todėl, kad kultūroje 2 plius 2 lygu ne 4, o, geriausiu atveju, 3. Nors labiau tikėtina, kad, šiuo atveju, 2 plius 2 būtų 2. Fondai naujadarą remtų kaip 1 leidinį, o nemuniečiai vargu ar begautų tą dalį kaip dabar, kai prisistato esą „regioninė“ spauda. Arba – Kauno miesto savivaldybei, kaip specifinis Kauno leidinys.

Kauniečiai išnaudoja savo tariamą regionalumą. Galėtų pamėginti ir vilnietiškosios kultūrinių leidinių redakcijos fondams įpiršti idėją, kad Vilnius yra Lietuvos provincija Nr. 1 ir tuo būdu, kaip regioniniai leidiniai, pelnyti dovanų bei nuolaidų.


Nežinia kaip dabar, bet kažkada ne taip jau ir seniai Lietuvos regionai buvo šie: Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Dzūkija. Ir Mažoji Lietuva. Kauną ir Vilnių palikim ramybėje ir pažvelkim, kokį regioną reprezentuoja Klaipėda ir jos kultūriniai leidiniai.

Paskaitinėjęs http://www.durys.daily.lt/?lt=start „Duris“ ir „Gintaro lašus“ nelabai radau, kas ten specifiškai mažalietuviška ar žemaitiška. Paprasčiausiai – padori uostamiesčio (ir ne tik) kultūrinio gyvenimo kronika. Nieko negaliu padaryti – kai pamatau išspausdintą Gintarą Grajauską, iškart savaime reprezentuojasi Suvalkija; kai Mindaugą Valiuką – Molėtų Aukštaitija; Rimantą Kmitą – paribių Šiauliai ar net žemaičių Kelmė. Tad kas ta Klaipėda – (kult. traukos) centras ar provincija? Kaip pažiūrėsi. Globaliai – ne ką didesnis ES užkampis kaip Vilnius ar Kaunas.

Juolab, kad tariami trūkumai šiais laikais lengvai paverčiami privalumais. Pavyzdžiui, ES nūnai prioritetu laiko kultūrinius mainus tarp regionų. Pavyzdžiui, jei jūs kreipsitės į didelės šalies kultūrinį konsulatą su projektėliu pasikviesti menininką iš Londono į Vilnių, jums bus paaiškinta, kad, atsiprašom, ne. Galimybė, kad projektas bus svarstomas, jei jūs kviesite, tarkim, Velso poetą į Žemaitiją. Nes regionai yra svarbiau.

Nors imk ir kraustykis kultūringai į Kražius.






Atgal

Į viršų
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama