Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 

Apie Jaunųjų filologų konkursą

 


                                                                                                                                                 Ričardas Šileika


Apie sportą, estetinius kriterijus, filologinį teksto jausmą ir Regimanto Tamošaičio katiną



    41-asis Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkursas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete 2009 metų balandžio 8 ir 9 dienomis įvyko. Tomis dienomis konkurso vertinimo komisijos nariai ištisas penkias valandas „virė sriubą ir maišė košę“ kalbos, literatūros kritikos, tautosakos, publicistikos, prozos ir poezijos sekcijose. Po rezultatų paskelbimo ir laureatų apdovanojimo I-ojo, II-ojo, III-ojo laipsnio diplomais ir padėkos raštais, žiūrėjau į ašarojančias ar vos vos nuoskaudą sutramdančias ničnieko nelaimėjusiųjų akis, o mane čaižė vienintelis retorinio klausimo bizūnas: ar teisingai (tai yra ar dorai, ar kiek įmanoma subjektyviai mąstysenai objektyviai) vertino ir įvertino jaunuomenės raštus keturiolika solidžių (?) vertintojų? Peržvelgdamas Vilniaus universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Vilniaus pedagoginio universiteto docentais ir daktarais tituluotas pavardes, perversdamas Lietuvos rašytojų sąjungos narių, prozininkų ir poetų, pažymėjimus, neturėčiau nė menkiausios teisės suabejoti jų visų paskelbtais verdiktais.
    O kur pati pradžių pradžia, kai kultūra ir menas buvo įvesdintas į sporto areną ir jiems buvo suleistas legalus privalomas dopingas – citius, altius, fortius!? Kas pirmasis surengė poetų, muzikantų, aktorių varžytuves, kas pirmasis sugalvojo juos apdovanoti, kas drįso jiems įkurti olimpą? Kuris kvailas gudruolis sušliejo sportą ir kultūrą? Ir tai oficialiai tęsiasi ligi šių mūsų gyvenamų dienų. Abiems vardais (pavadinimais) registruoti gyvuoja rajonų savivaldybės kultūros ir sporto skyriai, o netgi ir patsai maitintojas Kultūros ir sporto rėmimo fondas (tiesa, tokiu junginiu gyvavęs iki 2008 metų sausio). Taigi jėga ir tolerancija, agresija ir atlaidumas suplakta vienan, permaišyta. Ir kas ne adekvačiausia, kad abiems gyvasties sritims taikomos vienažanrės taisyklės. Todėl visais atvejais kultūra pralaimi. Visais atvejais ji pašalaitė ir pavainikė. Nes šoka pagal sporto užsakytą gaidą.
   Kadangi teisėjo balsas per amžių amžius yra lemiamas, todėl neišvengiamai siūlau pa(si)klausyti ir 41-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso prozos ir poezijos vertintojų G. K. ir R. T. kriterijų, pastabų ir pageidavimų.
Giedrė Kazlauskaitė, rašytoja, literatūros kritikė (jaunųjų prozos teisėja):
    Daugybė konkursui gautų darbų buvo nesutvarkyti, nesuredaguoti, neišlygintomis paraštėmis, nesutvarkyta tiesioginė kalba, nesumaketuotos pastraipos, taip pat paliktos rašybos klaidos. Netvarkingumas, aišku, yra kuriančiojo dažna savybė, bet tokius tekstus yra sunku skaityti. Taip pat gavom nemažai darbų su paantrašte „romanas“, nors žanro požiūriu tai, žinoma, nėra romanai. Turbūt reikėtų skatinti moksleivius atsisakyti ambicijų į tą žanrą, nes jis nėra adekvatus jų galimybėms. Taip pat tenka gana liūdnai konstatuoti, kad vaikai mokosi ne iš literatūros, o iš gana prastų filmų ir serialų, rodomų per televiziją. Ir tai yra labai ydingas būdas, nes kaip tik paauglystėje formuojasi jų estetiniai kriterijai. Neįmanoma nepastebėti, kad moksleiviai renkasi gana aštrias, dramatiškas temas. O veikėjus priverčia patirti labai didelių išbandymų. Tai yra labai natūralu, nes atspindi jų amžiaus tarpsniui būdingą troškimą emociškai atsiskirti nuo namų ir nuo mokyklos, susilaukti iniciacijos į suaugusiųjų pasaulį, peržengti tą svarbią ribą tarp bendruomenės ir individualumo. Tokios temos kaip narkotikai, alkoholizacija, savižudybė, beprotnamis jiems vis dar atrodo romantiškos. Ir tai atrodo normalu, taip ir turi būti. Iš to paskui išaugama, arba ne. Talentas yra labai sporadinis daiktas, ir jis yra sunkiai įvertinamas tokiu moksleivišku periodu. Jisai nepasiduoda kritikai ir nėra paslankus net premijoms. Mes vertinam ne darbštumą ir ne pastangas kuo geriau atlikti užduotį, bet kūrybingumą ir filologinį teksto jausmą. Moksleiviškos prozos konkursas nėra adekvatus mokslo arba sporto pasiekimams, todėl tarp visų moksleivių mes ieškom savųjų, kuriuos galim atpažint tiktai iš akių ir iš tekstų. Norintiems rašyti moksleiviams turbūt reikėtų pasiūlyti skaityti nesenstančią knygą – Rainerio Marijos Rilkės „Laiškus jaunam poetui“, kurią savo laiku man ją pasiūlė mano mokytojas lituanistas.“
Regimantas Tamošaitis, rašytojas, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas (jaunųjų poezijos teisėjas):
    Darbų buvo tiek daug, kad vos užnešiau laiptais. Pirmas juokas, kurį galima traktuoti kaip tam tikrą principą, leidžiantį atpažinti kūrybą – darbus dėjau į kairę ir į dešinę. Jeigu aš irgi taip galiu parašyti, tuos lengvai dėdavau į vieną krūvą, o kur pamatydavau vieną kitą darbą, kurio aš taip negalėčiau parašyti, – dėdavau į kitą. Tų eilėraščių, kur „aš taip negalėčiau“ autoriai, yra atvažiavę čia. O ant tų darbų, kur „aš taip galėčiau“ – ilsisi mano katinas. Mane ypač domina ta masė, kurią saugo katinas. Nes ten gausu mąstymo tendencijų, bendrųjų bruožų. Apie juos galbūt ką parašysiu „Gimtajam žodžiui“. O apie šiandienos autorius, su kuriais čia aptarėme kūrybą, kol kas nerašysiu, nes tai yra per sunku. Tai jau būtų atskira recenzija, reikalaujanti ypatingo dėmesio.
   Iš tiesų nesinori, kad jaunų mokinių estetinį skonį ugdytų televizija, populiarios dainos. Poezijoje, beje, šito yra mažiau. Iš tikro nyksta popsinių dainų įkvėptos poezijos masyvai, kokių buvo seniau. Dabar daugiau ar mažiau visi rašo rimtai. Bet atsiranda kita gal ir blogybė, gal ir gėrybė – kad tie rašantys žmonės yra labai protingi. Labai mįslingi, labai gudragalviški. Ir reikia nepaprastai įsitempti tam, kad suvoktum šitą gilią mintį, kad, neduok dieve, ko nors vertingo nepražiūrėtum. Nes kai aš randu supainiotą mintį, iškart tą darbą norisi atiduoti saugoti katinui. Tegu jis mąsto, medituoja.
   Kalbėdamas su jaunaisiais poetais, pamačiau tokią tendenciją, kad jie nori savo darbais nustebinti ir priblokšti. Nors šito nori ir kiekvienas kūrėjas. Aš irgi šito noriu. Bet jau blaiviai jaučiu, kad nebesugebu taip nustebinti, –todėl ir nerašau. Jeigu nenustebini, kam ir berašyti.
   Bet ne tas nustebinimas yra svarbiausia. Tikrasis kūrėjas pereina į kitą kūrybinį etapą, kai jis dalinasi, kalbasi, rašo norėdamas, kad jį suprastų. Visa kūryba – ir eilėraštis – yra komunikacija, žmonių suartėjimas. Linkiu atrasti skaitytoją ir prabilti jam natūralesne, gražesne, paprastesne kalba. Dar noriu, kad būtų gerbiama kalba. Nes visi linkę būti tokie modernūs – be skyrybos ženklų, laisvosios eilės, verlibras. Laisvė a la Marčėnas, išlaisvinta mintis. Čia yra romantiška visa verlibro istorija. Nebekreipia dėmesio kalbai kaip sistemai. Tačiau tai gali sau leisti jau žymūs autoriai, kurie yra motyvuoti. O jauni žmonės visgi turėtų rašyti disciplinuotai.“


P. S. Labai noriu pasveikinti visus nė menko garbės rašto nepelniusius jaunųjų filologų konkurso moksleivius. Nes jie net neįtaria, kad be jų nebūtų ir laimėjusiųjų.
P. P. S. Labai noriu palinkėti visiems jaunuoliams, sumaniusiems rungtis, tris kartus iš eilės nelaimėti nė aguonos grūdo. Nes tik pralaimėjusieji suvokia, kad tai tėra žaidimas, kurio taisyklės nebūtinai yra tinkamos kiekvienam.

Atgal

Į viršų
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama