Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 Poetai   Prozininkai   Dramaturgai   Eseistai   Literatūrologai   Vertėjai 

   A  B  C  Č  D  E  F  G  I  J  K  L  M  N  O  P  R  S  Š  T  U  V  Z  Ž 
 

Rimantas Marčėnas

 

Rimantas Marčėnas
© Ričardas Šaknys, 2005

Marčėnas Rimantas, prozininkas.
Gimė 1937.04.04 Marijampolėje.
1960 m. baigė VU istoriją. Dėstė VU Kauno vakariniame fakultete, vėliau VDU. 2001-2006 m. Kauno technologijos universiteto Humanitarinio fakulteto Lietuvių kalbos katedros vedėjas, docentas. Humanitarinių mokslų daktaras.
Nuo 1992 m. – LRS narys.

Autobiografija:
Gimiau 1937.04.04 Marijampolėje, Devintojo pėstininkų pulko kapitono šeimoje. Augau šalia vyresniojo brolio, bet seserų, deja, neturėjau. Gal todėl mergaitės ilgai man atrodė keistos, sunkiai nuspėjamo elgesio, tačiau mielos ir geidžiamos būtybės. Dar vaikystėje teko patirti didelius dvasinius sukrėtimus, vienus suvoktus iškart, kitus po tam tikro laiko: Lietuvos valstybingumo praradimą, sovietinę ir nacistinę okupacijas, tėvo pasitraukimą į Vakarus. Vėliau ne kartą mąsčiau apie atsitiktinumo, o gal, veikiau,– nenumaldomo likimo galią, nes tik mano, tada mažo vaiko, sunkus susirgimas sutrukdė 1944 m. vasarą į nelaimę patekusią Tėvynę palikti visai mūsų šeimai. Gal ir gerai, kad sutrukdė. Tačiau savo tėvo veido daugiau niekada nebemačiau. Kaip ir kiekvienam be tėvo augusiam berniukui tai negalėjo nepalikti psichologinių traumų, nepadėjo išvengti kai kurių nemenkų paauglystėje padarytų klaidų.
Pokario metais slapstydamiesi nuo ištrėmimo palikome puikų butą Vilniuje ir lyg čigonai bėgiojome iš vietos į vietą, neilgam įsikurdami kaimo vietovėse Prie Linkuvos, Kėdainių, Klaipėdos... Čia, Klaipėdoje, baigiau K. Donelaičio vidurinę mokyklą,– tuos mokyklos metus ir draugus šviesiai prisimenu,– ir įstojau į Vilniaus universiteto istorijos specialybę. Nedaug tetrūko, kad prieš pat diplominio darbo gynimą būčiau išmestas iš universiteto, mat tik tada saugumas ne be vieno mano kambario „draugo“ pagalbos išsiaiškino šeimos skrupulingai slepiamą mūsų „buržuazinę“ kilmę. Esu amžinai dėkingas savo kurso draugui, skulptoriaus V. Grybo sūnui Gediminui, deja, jau mirusiam, kuris drąsiai mane gynė, primindamas tuometiniam prorektoriui, aršiam kolaborantui, kad vaikai neatsako už tėvų nuodėmes. Tik kokios buvo tos mano tėvo nuodėmės – gal sąžiningas tarnavimas Tėvynei, kaunantis už jos laisvę 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovose, tame tarpe ir su bolševikais? Kiek siekia atmintis, patriotinė liepsnelė mūsų namuose visada skaidriai pleveno, gal būtent tai vėliau mane paskatino pasirinkti istoriko specialybę. Naiviai galvojau, kad tada, sovietmečiu, galėsiu objektyviai rašyti apie svarbiausius, lemtingiausius Lietuvos praeities įvykius... Tačiau niekada neužmiršau ir neužmiršiu, kad praeitis atkeliavo iki dabarties ir tęsiasi į ateitį, o man gal neatsitiktinai buvo lemta gyventi ir mirti ten, kur glūdi per šitiek išbandymų nesunykusios, gyvos tos praeities šaknys... Taigi tąkart universitetą man buvo leista užbaigti. Tačiau nedelsiant buvau atleistas iš istorijos instituto, kuriame pradėjau dirbti jau po ketvirto kurso, o valstybinio skirstymo metu, nepaisant to, kad mano studijų rodikliai buvo vieni geriausių jaunųjų istorikų grupėje, buvau pašauktas paskutiniuoju numeriu ir paskirtas mokytojauti į gilią Žemaitijos provinciją. Po kelių metų, kiek aprimus aistroms, visgi buvau priimtas į aspirantūrą. Apgynęs istorijos mokslų disertaciją, ilgai dirbau VU Kauno humanitariniame fakultete, dėstydamas Lietuvos, kiek vėliau ir Europos istoriją bei kitus istorinius kursus. Vėliau nuo pat pradžių teko dalyvauti VDU atkūrimo procese, būti jo senato nariu ir naujai susikūrusios Istorijos katedros vedėju. Paskutinė mano darbovietė buvo kiek netikėta ne tik mano bičiuliams, bet ir man pačiam – konkurso keliu buvau išrinktas ir penkerius metus ėjau KTU Humanitarinio fakulteto Lietuvių kalbos katedros vedėjo pareigas.
Manoji literato biografija prasidėjo tik 1967 m., kai tuometiniai kultūriniai žurnalai „Jaunimo gretos“, „Švyturys“, „Nemunas“, „Santara“, laikraščiai „Literatūra ir menas“, „Komjaunimo tiesa“ , „Kauno tiesa“ (Vėliau „Kauno diena“) ėmė publikuoti mano noveles. Tapau „Tiesos“ rengiamo apsakymų konkurso laureatu. Laikraščiuose ir žurnaluose paskelbiau keliolika recenzijų apie lietuvių prozininkų naujai pasirodančias knygas. Atsiliepdamas į laikmečio politinio, socialinio gyvenimo aktualijas, reaguodamas į ryškesnius respublikos kultūrinio gyvenimo įvykius publikavau kelias dešimtis publicistinių straipsnių. Politinio – poleminio pobūdžio straipsnius kur kas dažniau ėmiau publikuoti Lietuvai grumiantis už nepriklausomybės atgavimą ir tuoj po to, kai šis šventas tikslas buvo pasiektas.
Tačiau pradedant 1973 m., dėl netikėčiausių išorinių intrigų patyrus rimtą dvasinę traumą, po kurios ženkliai pablogėjo ir fizinė sveikata, mano kūrybinė veikla buvo visiškai apmirusi, nesinorėjo palaikyti jokių ryšių su Kauno miesto ir respublikos literatūrine bendruomene. Tas kūrybinio nevaisingumo tarpsnis tęsėsi beveik dešimtmetį. Įtempęs valią įstengdavau atlikti tik būtiniausias aukštosios mokyklos dėstytojo pareigas ir paskelbti docentui privalomos mokslinės produkcijos minimumą. Palaipsniui atsigavęs dvasiškai ir fiziškai, nuo devinto dešimtmečio pradžios pajutau, kad vėl galiu ir, svarbiausia, noriu kurti. Tokiu būdu tik 1985 m., griežtai pirmųjų knygų atrankos komisijai  „palaiminus“ mano rankraštį, „Vagos“ leidykloje debiutavau su pirmąja beletristikos knyga. Tuo metu „jaunajam autoriui“ jau buvo arti penkiasdešimties... Dideliu kūrybiniu produktyvumu nepasižymiu, nes nuo to laiko paskelbiau tik penkias beletristikos knygas – istorinę apysaką, tris romanus ir apsakymų rinkinį. Tačiau objektyvumo labui vertėtų paminėti, kad per tą laiką paskelbiau ne vieną mokslinį straipsnį, buvau poros stambių monografijų ir enciklopedinio pobūdžio leidinių bendraautorius. Šiuo metu leidykloje „Alma littera“ jau baigiamas ruošti spaudai mano istorinis romanas „Karūnos spindesio apakinti“, kurio veiksmas rutuliojas XIII a. viduryje. Pagrindinis kūrinio herojus – Mindaugo brolėnas kunigaikštis Tautvilas, tačiau be jo ir būsimo karaliaus Mindaugo romano personažais tapo dar keli istoriniai, o taip pat autoriaus vaizduotėje gimę vyrai ir moterys. Vis dėlto labiausiai man rūpėjo gilintis ne tiek į to sudėtingo ir Lietuvai lemtingo laikmečio politinius įvykius, karus ir mūšius, kiek drauge su būsimais romano skaitytojais pamėginti perprasti etines to meto realijas Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose, pagonybės ir krikščionybės priešpriešos gilumines šaknis, įsijausti į tos tolimos epochos žmonių mąstyseną ir jauseną ir t.t. Istoriko specialybė vertė mane itin atsargiai, prisilaikant nūdienos mokslo jau nustatytų faktų, pamėginti atkurti ir to meto buities, socialinių santykių, dvasinio gyvenimo, įsišaknijusių moralinių normų realijas.

2006.11.01


Bibliografija:
Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas 1769 m.: monografija. - Vilnius: Mintis, 1969.
Išrinktoji gentis: apysaka ir apsakymas, PK. - Vilnius: Vaga, 1985.
Išdraskytų lizdų gandrai: istorinis romanas. - Kaunas: Šviesa, 1991.
Meilės blyksniai: apsakymai. - Kaunas: Slenksčiai, 1992.
Įbristi jaunystės upėn: romanas. - Kaunas: Candela, 1996.
Lėtas skubėjimas pas Domą: romanas. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
Karūnos spindesio apakinti: romanas. - Vilnius: Alma littera, 2007.

Svarbesnės publikacijos spaudoje:
Kelyje: apsakymas. - Literatūra ir menas, 1968.12.14.
Brolis: apsakymas. - Jaunimo gretos, 1968 m. Nr. 8.
Danguje jokio debesėlio: novelė. -  Švyturys, 1969 m. Nr. 11.
Nemirtingumas: istorinė novelė. - Kauno tiesa, 1970.03.01.
Rauda: novelė. - Nemunas, 1973 m. Nr. 9.
Lieptas: apsakymas. - Nemunas, 1982 m. Nr. 3.
Cėlė ir sostas: istorinis apsakymas. - Jaunimo gretos, 1984 m. Nr. 8.
Kalavijas: istorinis apsakymas. - Nemunas, 1984 m. Nr. 12.
Krikšto marškiniai: istorinė novelė. - Jaunimo gretos, 1987 m. Nr. 9.
Senovės vyrų atminimas: istorinė novelė. - Švyturys, 1988 m. Nr. 24.
Sielos šešėliai: novelė. - Literatūra ir menas, 1994.02.19 Nr. 8.
Po rudenišku Paukščių taku: novelė. - Nemunas, 2004 m. Nr. 30.
Virš rąstinės pilies kuorų, mėlynuojančio ežero link: istorinė novelė. - Literatūra ir menas, 2004.11.19.
Gyvieji skydai: istorinis apsakymas. - Nemunas, 2006 m. Nr. 22.
Kunigaikštienės žūtis: istorinio romano fragmentas. - Literatūra ir menas, 2006.09.08.

Straipsniai apie:
Metų ženklai. Rimanto Marčėno mintys apie kūrybą. - Diena. Kaunas ir kauniečiai, 1995.12.23.
Rimanto Marčėno atsakymai į Kazio Pečiulio klausimus apie gyvenimą ir kūrybą. - Diena, 1996.05.11.
P. Buojietis. Jaunystės upėje pabraidžius (apie romaną „Įbristi jaunystės upėn“). - Kauno diena, 1996.10.11.
Romas Grybas. Praeities ir dabarties dvikova (Recenzija apie romaną „Įbristi jaunystės upėn“). - Respublika. Kultūra, 1996.11.09.
Rūta Kanopkaitė. Prisiminimai apie ateitį. - Kauno diena. Santaka, 1996.11.11.
Jonas Mikelinskas. Įbristi į putojančią jaunystės upę (Recenzija). - Lietuvos rytas. Mūzų malūnas, 1996.12.20.
Petras Venclovas. Apie okupacijos laikų inteligentą. - Literatūra ir menas, 1997.01.11.
Petras Palilionis. Tarp dviejų mūzų. Pokalbis su Rimantu Marčėnu apie keturias jo beletristikos knygas. - Kauno diena, 1997.04.05.
Nijolė Raižytė. Žaidimai su laiku, lyčių konfliktai ir kitos istorijos. - Literatūra ir menas, 1997.05.10.
Rasa Pakalnienė. Rašytojo gyvenimas - lyg spalvoti šešėliai (Apie Rimanto Marčėno gyvenimą ir kūrybą). - Lietuvos žinios. Žmonės, 2002.10.05.
Rūta Kanopkaitė. Ariadnės kamuolys - gyvenimo realybės rankose (Recenzija apie R. Marčėno romaną „Lėtas skubėjimas pas Domą“). - Kauno diena. Santaka, 2002.06.22.
Milda Kidykienė. Nomeda Marčėnaitė neprisipažino, ar skaitė naująjį tėvo romaną (Apie romano „Lėtas skubėjimas pas Domą“ aptarimą Rašytojų klube, Vilniuje). - Respublika. Gyvenimas, 2002.10.03.
Sigita Limanauskaitė. Dalykiškosios Klėjos ir žaismingosios Eratos ginčas (Romano „Lėtas skubėjimas pas Domą“ recenzija). - Literatūra ir menas, 2003.04.14.
Eugenija Vaitkevičiūtė. Prakalbinta Klio. - Metai, 2007, Nr.4.
Rūta Kanopkaitė. Literatas fantazuoja, istorikas budi. - Kauno diena, 2007.04.28, Nr.96 (18159).
Liudas Gustainis. Pasakojimo apakinti. - Nemunas. 2007.06.28, Nr.26 (160-601).

Apdovanojimai:
1967 m. – "Tiesos" apsakymų konkurso laureatas.
1985 m. – "Vagos" Pirmosios Knygos konkurso nugalėtojas.


Atgal

Į viršų
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama