Jelena Zaslavskaja

Luganka moon

Šitai buvo seniai, tarytum sapne,
Atlydėjo jis tąsyk į kiną mane,
Į paskiausią seansą, paskiausioj eilėj,
Menu, mano lūpos dega – ojėj.
Kremta pop-korną kažkur, girdžiu,
Šonas Koneris rieda visu greičiu.
Ir visas gyvenimas – šitoks ūmus,
Per vieną valandą persmelkia mus.
Jisai tartum Bondas
Kad čiups mane nelauktai,
Jisai tartum Džeimsas,
Jau skverbias į lūpas karštai.
Dangų svajų tąsyk ėmėme skrost –
Но double agent – double crossed...
Tad viskas rytoj išlakstys velniams į peryklą,
Jo kūną rytoj suras be galvos įgrūstą į ryklę
Šachtos seniai apleistos pakrantėj Lugankos,
Kur šviesis mėnulis skaistus Kasablankos.

Rocco, apdrausk

Apdrausk savo širdį, Rocco
Kol smūgis širdies neprinoko,
Be proto daug meilės tu sėji,
Visas ir vienu metu mylėdamas –
Tuo į Dievą, bemaž, panėšėji.
Atleisk kad šitaip palyginau
Poetinis įprotis
Kalbėti pompastiškai
O tiesa – visada fiziologiška
Dėl to jinai ir tiesa juk.
Organas tavo – motoras,
Bet motorai sugenda, nenori vestis
Organas tavo – vargonai,
O muzika juk privalo tęstis.
Žurnalistė paklaus: „Už kiek gi?"
Paskui dar patikslins: „O vis dėlto?"
Jeigu meilė matuojama doleriais, Rocco,
Jai atsakyk: „Be galo daug moka!"
Lai patiki be įrodymų:
Tavo dieviškam kūne,
Siffredi Rocco¹,
Apdrausta, kad tik nesustotų,
Spurda širdis žmogiška,
Tarsi jo jo²,
Ant plonytės aortos.

¹ italų pornofilmų aktorius, režisierius ir prodiuseris (vert. past.)
² žaislas – skridinys su susivyniojančia ir išsivyniojančia virvute, kurios galą tampo žaidėjas (vert. past.)

Tam, kurį įkvepiu

Visą galią ir siutą
į mane įsviedei,
iš savo gelmių išperėjęs,
man pasirodė:
Tu – Išpera,
Iškrypėlis, iškankinai,
išmaigei, išpurvinai, išdarkei,
iš visų išlinkių ir išlandų,
iš labiausiai iškerojusių žaizdų
svajas apie išganymą išlupai,
lyg išvirkščią lig išplyšimų
lig išsekimo visiško iškrušai,
tada išliejai iš žvaigždžių šviesos,
iš žodžių, iš natų, iš švelnių spalvų;
Tu – išsigimėlis ir išguitasis,
O aš – didžiausia išprotėjėlė,
Pasiutėlė, aš – tavo išlauža,
Sulaužei visą, išdergei,
Ištikimybę laužei, kumščiais maitinai,
Bet kas tu be manęs, be Bobos!
Kekše, bjaurybe vadinai,
Dievaite, mūza, klizma, sterva
Man budelis esi ir kurianti jėga!
Istorijon karščiausia savo sperma
Mane įpaišė tavo atauga.

 

Epicentras

Gyvenimas beprasmis.
Per taikiklį
žvelgi,
akis žvalgi,
taikli,
štai taikinį renkies.
Tu – epicentras
Mirties.

Jei būčiau kamikadze,
mažute skraiduole,
geltonode ir siauraake,
ant vienatvių sparnų sklęsdami
susidurtumėm dangaus toly
ir mums pasirodytų:
mes vienas kitą
sapnuojam
ir nūdien, ir amžiais.

Lūpos
tavo nirtingos
ir grubios –
tikra rakštis!
kartais jautrios
meilingos
bet visad įžūlios
tarsi mirtis!

Manęs nebėra – nusprendei tvirtai,
gatvėm sau šlitinėjai,
per raudoną šviesą kelią nuolat kirtai,
kaip kiti bučiuojas, stebėjai,
buvai abejingas,
ramus,
bet ant pagalvės –
sruoga mano plaukų,
tarsi kriauklainy
įspaudas kriauklės,
skraidinantis mus
atgal milijonus metų svaigių.

Abrikosai tąsyk žydėjo,
saulė ant smėlio parpuolė,
tarsi dūzgiantis vėjas
įnirtusių širšių būrys
gležną žiedą užpuolė.
Kūnas mano – korys.
Kūnas mano – medus.
Kūnas mano sutvertas
Iš tų kam buvo atvertas
Šito kūno vidus!

Tu nusitaikai,
mažas, bet skvarbus jauties.
Užtai nūdien ir amžiais
mano kiaušialąstė –
epicentras
Gimties!

 

Brodskiui

Sveikas, Brodski, mielasis,
Gal proga gerai pasidulkint mums rasis?
Bet iš tolybių negi į šitą Kambrodskos užkampį kasies?

Anokia čia tremties vieta, tačiau skylė siaubinga,
Mačiau, kaip tavo liūdnos akys geidulingai spinga.
Užlėk, ir liūdesys galbūt pavirs akimirka žavinga.

Kas aš esu? Ogi Tragedija tavoji,
Sesuo, arba Sesuo Gailestingoji,
Tiesiog gal Ragana, ar šitaip negalvoji?

Esu pardavus sielą dėl kančios beribės,
Aš prakeikta Poezijos – bjaurybės,
Ne išdidi, tad pas tave pirmoji į tolybes

Atlėkčiau, bet man adresas – nežinomas,
Rojuj ar dykynėj tavo vardas minimas?
Ar gali susikirst kur nors mūs lygiagretės linijos?

Ant žemės griauk mane, apkloki dulkių klodais,
Tiktai ant popieriaus nenoriu, verčiau jau – ant paklodės,
Bendrai, koks skirtumas, svarbu – gulom, man rodos,

Tapk mano ašimi, manuoju kolosu,
Iš po juosmens, o Josifai, išnokusiu
Ir užsibaigiančiu kažkur ties kosmosu!

 

iš rusų kalbos vertė Dainius Gintalas