Surdokienė Stasė, poetė.
Gimė 1924.07.25 Norgėluose, Veiviržėnų valsč., Kretingos apskr.
Nuo 1980 m. – LRS narė.

Autobiografija:
Atėjau į šį pasaulį 1924 metais liepos 25 dieną per žemaitišką Norgėlų kaimą Veiviržėnų valsčiuje, Kretingos apskrity. Didžiulė, turbūt šimtametė liepa sūpavo ir žydinčiom šakom šnabždėdavo lopšines karštųjų vasaros darbymečių metu. O kai atsikėlėm į Veiviržėnų miestelį, žiedais nusėtos Veiviržos atkrantės džiugindavo pavasariais ir vasarom. Ten baigiau pradžios mokyklą ir pirmą eilėraštį parašiau.
Plungės gimnazijoj labiausiai mėgau lietuvių kalbos ir literatūros pamokas, poeziją ir temų rašymą.
Jau esant priešpaskutinėje klasėje pasipylė gąsdinančios pilkosios gurguolės ir suburzgė padangėse grėsmingi lėktuvai.
Nors buvau svajojusi apie literatūros studijas, bet užgriuvus tėviškę nelaimėms teko pasukti kita kryptimi. Todėl 1942-1944 m. studijavau odontologiją Vytauto Didžiojo universitete, Kaune. O baigiau pokario metais Vokietijoje, Heidelbergo universitete. Dar studijų metu čia tikra atgaiva būdavo kartais nueiti į literatūros paskaitas bei pasiklausyti R. M. Rilkes ir kitų poezijos.
Šiuo tarpu laukė jau kita kelionė. Tik vis dar ne namolei. 1950 m. kovo mėnesį perplaukiau audringąjį Atlantą ir patekau Baltimorėn. Čia atsirado galimybė klausyti literatūros kurso Merilendo universitete. Būdavo taip pat progų nuskaidrinti kasdienybę literatūros vakaruose, meno parodose ir koncertuose.
Taip įsiliepsnojant spalvoms ir nenutylant paslaptingoms bangoms, vis dažniau rašiau eilėraščius. Paskatinta kartais pasiųsdavau jų į „Draugo” kultūrinį priedą, į „Aidus” ir kt. Recenziją pavadintą „Alkana, bet ne dykumos žemė”, parašė Kazys Bradūnas „Draugo” kultūriniam priede. Čia jis pažymėjo miniatiūrinio eilėraščio pamėgimą, „jausmų neperdeginimą” sąmoningai to ar kito ieškant reikiamam įspūdžiui išgauti”.
Užtrukau ilgokai, nes nesu produktyvi. Negaliu rašyti, kad tik rašyčiau. Turi kas nors įvykti. Išjudinti sielą. Žiūrėdama turiu pamatyti, klausydama – išgirsti. Ir tada jau negaliu nerašyti.
Vis labiau norėčiau į tą kūrybos pulsą, kurį pajutau 1989 metais rudenį lankydamasi išsiilgtoje Lietuvoje. Jaudinančiais ir neužmirštamais įspūdžiais tebegyvenu ir dabar.

Bibliografija:
Alkana žemė: poezija. – Bruklinas: Ateitis, 1967.