Pastaruosius du dešimtmečius stereotipas apie lietuvius, kaip poetų – lyrikų tautą, atrodė nesugriaunamas. Ilgą laiką kasmetines mūsų literatūros proceso apžvalgas būdavo galima sutraukti į paprastą teoremą, kuri skambėtų apytiksliai taip: „pernykščiai metai davė brandžių poezijos knygų ir įdomių prozos bandymų”. Kitaip sakant – buvo metai, kai atrodydavo, kad prozai iki poezijos reikia augti ir augti. Neginčytinos meninės vertės poezijos knygų derlius nustelbdavo paskaitomų prozos knygų sumą. Prie tokių panoraminių apžvalgų buvome pripratę (ar pripratinti?)

Šiemet privertė suklusti keletą kartų pakartota Laimanto Jonušio ištara – esą 2012-ųjų metų prozos derlius gerokai pranoksta per metus išleistų lietuvių poezijos knygų svorį. Priminsime, kad L. Jonušys yra nuolatinis „Metų knygos rinkimų” ekspertas, komisijos pirmininkas.

Pažymėtina, kad pastaruosiuose „Metų knygos rinkimuose” debiutavo poezija, tad ekspertams teko proga pasverti abiejų didžiųjų literatūros rūšių derlių (aiškumo dėlei verta paminėti, kad į penketukų rinkėjų – ekspertų akiratį patenka ne 2012 kalendorinių, o nuo 2011 rugsėjo iki 2012 rugsėjo išleistos knygos).

Poezijos penketuko rinkimuose finišo tiesiąją pasiekė 7 originalūs eilėraščių rinkiniai, dilema kilo dėl Gintaro Bleizgio „Sodo” – vertas būti penketuke, bet netilpo.

Išrinkti vertingiausias prozos knygas, anot ekspertų liudijimų viešumoje, buvo kur kas sudėtingiau. Ir komisijos narių nuomonės labiau skyrėsi, ir lygiaverčių pretendentų būta kur kas daugiau. Galiausiai į tradicinį penketuką nesutilpta ir pasiūlyta daryti šešetuką (argumentuojant, kad paauglių knygų kategorijoje skaitytinų knygų yra vos dvi – trys).

Kiekvieno valia pasitikėti tuo, ką siūlo ekspertai ar susidaryti savo nuosavus penketukus – dešimtukus, tačiau su elementaria aritmetika nepasiginčysi – minėtoje laiko atkarpoje proza ir kiekiu, ir įvairove nusveria poeziją. Kita vertus – statistiškai proza ir tiražais, ir rašančiųjų kiekiu visuomet lenkdavo poetų cechą, tačiau virtualiuose įsimintiniausių knygų topuose pastaruosius dešimtmečius nusverdavo poezijos sunkiasvoriai – Sigitas Geda, Vytautas Bložė, Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius ir visa plejada jaunesniųjų klasikų. Tiesą sakant, net minėtųjų S. Gedos, M. Martinaičio, J Marcinkevičiaus memuaristika, dienoraščiai guldavo arčiau poetinio lauko, kaip kontekstai lietuvių poezijai.

Taip būna, kad viena knyga gali apversti visą panoraminį vaizdą. Metų poezijos knyga tapusi Rimvydo Stankevičiaus „Ryšys su vadaviete” yra trečioji trilogijos dalis. O tai reiškia, kad net ir išlaikytas šio poeto lygis (žvelgiant jo kitų knygų kontekste) nesuteikia šviežumo, netikėtumo, intrigos. Atsiliepimai apie Aido Marčėno „Ištrupėjusias erdves” atskleidžia paradoksą – kuo smulkesnė poetinė forma, tuo sudėtingiau statistiniams lietuvių lyrikos mėgėjams sugaudyti reikšmes ir prasmes. O kuo tankų ir haiku Marčėnas prastesnis už, pavyzdžiui, ilgojo „Beždžionių tilto” Marčėną? Neprastesnis. Kaip ir „Kambario” Antanas A. Jonynas niekuo neprastesnis už „Tilto ir kitų eilėraščių” Jonyną. Kaip ir Gyčio Norvilo ar Tautvydos Marcinkevičiūtės eksperimentai gali sukelti pagyvėjimą galiniuose akademikų suoluose, bet ne apčiuopiamą poveikį visam literatūros laukui.

Poezijos metas praėjo? Turbūt taip. Poezija Lietuvoje pamažu tampa tuo, kuo yra poezija Vakaruose – nepavojinga ezoterika. Tačiau žvelgiant net į prozos knygų penketuką matyti, kad poetų laikas nepraėjo: šešių knygų penketuke apstu (laikinų?) atsivertėlių iš poezijos į prozą: Donaldas Kajokas, Eugenijus Ališanka ir visur „svetimasis” nežinia kuo gyvenime užsiimantis Alvydas Šlepikas. Kaip, beje, ir šeštoji – Vaiva Grainytė, kurią atidesni kultūrinės spaudos skaitytojai iš publikacijų įsidėmėjo kaip labai įdomią poetę, kuriai laimingai susiklostę „Pekino dienoraščiai” tėra atsitiktinis nuotykis (?)

Į penketuką su prozos knygomis nepatekę Kęstutis Navakas („Visi laiškai – žirafos” kartu su Akvile Žilionyte) tuoj išleis kitą prozišką knygą – „Laiškus Lorelei”, o Laurynas Katkus po „Sklepo” jau išleido „Judančius šešėlius”.

Be viso to – Gintaras Grajauskas, išleidęs pasaką ilgu sunkiai įsimenamu pavadinimu apie drakonus, ką tik atsiėmė Vyriausybės premiją, o Sigitas Parulskis parašęs romaną apie Holokaustą vėl kuriam laikui tapo matomiausiu Lietuvos rašytoju.

Kokie buvo 2012-ieji ir kokie žada būti 2013-ieji? Prognozuotina – viršų vėl ims poetai ir proza.

D.