Atgal į sąrašą

2013 metų birželio mėnesio 4–9 dienomis

2013 liepos 2 d.

Kristina Lymantaitė (Kelmė, J. Graičiūno gimnazija)
Monika Valkiūnaitė (Kretinga, VšĮ Pranciškonų gimnazija)
Karolina Sadauskaitė (Perloja, Varėnos Ąžuolo gimnazija)
Laura Bakšytė (Raudondvaris, Raudondvario gimnazija)
Minvydas Simanaitis (Klaipėda, Ąžuolyno gimnazija)
Erika Povilonytė (Panevėžys, 5-oji gimnazija)
Julija Božičko (Trakų r., Rūdiškių gimnazija)
Paula Urbonaitė (Marijampolė, Rygiškių Jono gimnazija)
Laura Kromalcaitė (Marijampolė, Sūduvos gimnazija)
Algirdas Ramonas (Raudondvaris, Raudondvario gimnazija) saugiai gyveno kūrybinguose svečių namuose „Plunksna“, sočiai ir skaniai mito restorane „Kuršis“. Kūrybos dirbtuvėse Vasaros akademija atidžiausiai krovė galvon įvairialiežuvių lekcijas. Klausėsi vandens ir smėlio kanklių, uodė Nerijos vėją ir baltąsias robinijas, braidė R. Verbos, J. Jarmuscho, J. Meko jūrose. Palaimingai gulinėjo ir sėdinėjo Thomo Manno pievelėje, kol galop po – svaigių naktinėjimų – viešai pristatė savo išnešiotų minčių ir veiksmų ekspoziciją po Nidos bibliotekos skliautu:


Su Vasaros akademijos dalyviais savo įsitikinimais ir žiniomis dalijosi, jiems subjektyvias kultūros ir meno politikas siūlė, juos nuo piktos akies ir nelabų burtų saugojo:

Antanas A. Jonynas, poetas
Vladas Braziūnas, poetas
Andrius Jakučiūnas, prozininkas
Dalia Michelevičiūtė, aktorė
Danielius Mušinskas, prozininkas
Andrius Rugys, garso menininkas
Rita Kairienė, prozininkė
Irena Aleksaitė, vertėja
Daiva Molytė-Lukauskienė, poetė ir dailininkė
Ričardas Šileika, poetas ir kūliavirstininkas
Sonata Žalneravičiūtė, kino apžvalgininkė
Rūta Dubauskaitė, sambūrio tvarkdarė ir ryšių koordinatorė

Laura Kromalcaitė

Nida

štai taip kaukdami vėjai
ardo kopas
dalina žmogų
parimusį savo pradėjimo vietoj
be batų be drabužių
būtent toks
koks buvo pradžioj
kai nebuvo dar nė žodžio apie jį

tyli užsimerkęs
turbūt sapnuoja
pagalvoju
apie kopas ir save
rytojuj

Minvydas Simanaitis

(išgyvenimai turi remtis logika)

Beldžias smėlis ausyse
Nepriimtos susmenga pėdos
Supustomos gėlos
Medinių kuolų simetrijose
Uždrausta vieta, ta
Kur namai sudilo
Grįžimo išnara
Supakuota geltoname
Birume

Regis stoviu virš
Kamino. Aplimpa
Suodžiais jutimai
Tik trypia nukrypęs
Nuo tako vėjas
Regis irgi užpustomas

Karolina Sadauskaitė

Kopa ir mano senstantis veidas

I

rytą
vos man užgimus
vos vaikščiot pradėjus
mane nuvedė kopai
ji blaškės tuomet
negailėjo
žarstė save man į veidą
burną plaukus akis
įsisiūbavus pargriovė net

vėjas griausmingai grojo jai
šokį.
nugalėtojai.

II

saulužei pakilus aukščiau
buvau jau didokas berniūkštis
riedėjau vis kopa link žemės
bet kilt niekada nepavykdavo
nors buvo ramesnė didi
neleido atrišti mazgų
kuriais mane prie savęs prikabino
žemyn riedantį

III

dabar vakarėja
aš stoviu ramiai
ant kopos viršūnės smėlis
man glosto pėdas, vėjas – akis
kurios pagaliau mato jūrą ir kelią

ir tu ją nugalėjai
sučiulbo mažytis Nidos kikilis
pagaliau

Erika Povilonytė

Šiltos tavo, jūra, kopos
Šnabždančios ramybę
Seka paskui vėjo aidą
Neverkia.
Nemyli.


Glamonėjasi dangus ir jūra
Glamonėkimės
Glamonėkimės
Nėra horizonto
Tarp mūsų
Įkvėpk mane
Pagimdyti saulėtekį.


Ir štai varpo dūžis
Skardus
Užspaudžiu ausis bet
Nedingsta
Netyla
Dar aidi ilgai kol
Suprantu
Kad jau metas
Iš čia
Pasitraukti.

 

Paula Urbonaitė

Laiškutis

Kopti skamba kažkaip sunkiai, o kopinėti jau lengviau. Net ir sako — medų kopinėti, tik su tuo tai dar per anksti. Bet šiandien yra kopos — tau kaip jam ir man kaip jai. Kopinėti laiką ir per laiką, kopinėti naktį ir per naktį. Pakartosiu — per naktį. Bet, prašau, šiandien dar ne kopiant. Rimtai.

Algirdas Ramonas

Vesternas

Dangus baltas, o mes keliaujam.
Važiuojam autobusais šimtus kilometrų.
Moterys net neina už kampo, o mes važiuojam toli toli.
Atrodo tuoj tuoj lis.
Tyla; stepių vėjas kedena paltus, o mes vorele einam žvyrkeliu.
Laikomės kelių eismo taisyklių: einam dešine puse kaip į kartuves.
Variklių garsai tolsta.
Vis praeinam vieną kitą apsiginklavusį iki dantų vyrą.
Jau pamiršau, kaip atrodo šypsena.
Čia visi laukiniai, visi pikti.
Čia niekas niekam neįdomūs.
Čia visi žiūri tik į save.
Čia visi laiko rankas ant blizgančių revolverių.
Paltus praskleidę.
Skrybėles užsimovę.
Žiaurūs ir pikti.
Pasiruošę bet kam.
Taip ir eina mūsų gauja.
Taip ir praeina keli laimingi.
O mums nė motais: kas gali rūpeti, kai tuoj kažką nužudysi?
Miestelis.
Tuščias.
Pilki mediniai namai su varstomomis durimis.
Visi dviaukščiai, su balkonais, po kuriais verandos ir supami krėslai.
Gatvės labiau kiaulidės, nei gatvės. Tiek skausmo čia praėję.
O betonu net nekvepia; kvepia paraku.
Tobula.
Tuoj tuoj lis.
Visą mūsų būrį stebi vangiai gyvi gyventojai.
Mes norime, tačiau mūsų lūpos surauktos, o jie lieka vangūs, o jie nežino.
Ir gerai.
Su purvinais batais priėjome eilės galą.
Paukščių visai negirdėti.
Nieko negirdėti.
Viskas išblukę.
Matau: vienas išeina; negrįžta; kitas išeina; grįžta laimingas.
Kitas nelaimingas.
Ačiū, kad dalyvavote. Bandykite dar kartą.
Mano eilė.
Praeinu pro šaltą metalo detektorių ir dar šaltesnį pingviną apsauginį. Jis rūsčiu žvilgsniu primena, kad galima neštis tik vieną revolverį.
Aš parodau, kad tik vieną ir teturiu. Vieną išblizgintą.
Patirtis.
Mane praleidžia.
Visa tai tolsta.
Visur pėdsakai.
Einu jau pramintu taku.
Jų daug; kiekvieno vis kitas.
Purvinais batais brendu per drėgną žemę.
Jaučiuosi lyg vibroplokštė: gerai statybose dirbčiau.
Tuoj tuoj tuoj lis.
Tuoj trenks žaibas.
Tuoj bus apogėjus.
Štai ir aš
Stoviu prieš save lyg prieš veidrodį.
Lyja, o aš sustingęs: juk ne taip lengva šauti į save.
Kiti sako, kad aš silpnas.
Nė velnio.
Aš žiūriu į save su panieka.
Lijo, o dabar vėl sninga.
Snigo, o dabar vėl lyja.
Vėjas drasko mano ir mano plaukus.
Visas uraganas. Medžiai laksto aplink. Žemės kupstai ore.
Aš traukiuosi ginklą.
Snaigės taško mano veidą.
Šaltis. Speigas. Chaosas.
Sprogimai vilnija po kojomis.
Žaibas.
Aš kritau.
Šešios žaizdos manyje išliejo šešis kraujo klanus, kurie nesustodami bėgo lauk; aš jaučiau, kaip jie įsigeria į žemę.
Praėjo visa amžinybė, baigės kraujas, lietus ir išlindo Saulė, kuri pro šešias skyles kaitino mane.
Staiga atsimerkiau ir viskas žydėjo.
Jaučiau šilumą. Jaučiau žmonių plojimus. Jaučiau Šypseną. Jaučiau Gyvenimą.

Laura Bakšytė

Kopose kvepia pušynu, sūriomis smiltimis ir nuorūkomis (liaudiškai kancarais), susmaigstytais į tas smiltis. Čia baisiai tvanku, kai neužpučia vėjai ir tas karštis zvimbia bičių sparneliuose; čia verkia kūdikiai; čia moterys guli užspaudę nuogas krūtis, o jų vyrai sprendžia kryžiažodžius ir, dievaži, niekas tose kopose nežino, kaip vadinasi kairysis Lėvens intakas. Kai kas žaidžia kortomis ir lieka vis kuris durnius ar asilas. Tik vaikai turškiasi mažučiuose baseinėliuose, kaip kokie paukštukai ir čiauška, rodo mamoms – nuogomis krūtimis ir į vėjo dvelksmą atsiliepiančiais rausvais speneliais – dūzgiančias bites, tačiau jos užuot klausę, pakviečia mandagų berniuką riebaluotu veidu, visa gerkle plyšaujantį, kad čeburekai nemokami, tik maišelis kaštuoja 3 lietuviškus litus ir nuperka vaikeliams atvėsusį, aliejuje išmirkusį pietų rinkinuką, o sau šalto alaus.
Tai, kas lieka po jų, įbruka jūrai – ir nė vieno pagonio šioj scenoj.