A. Bacharevičius: Žinojau, kur gyvenu. Visus diktatūros metus rašiau apie laisvę ir fašizmą

Baltarusių rašytojas Alherdas Bacharevičius. Julios Cimafiejevos nuotrauka.

 

Baltarusių rašytojas Alherdas Bacharevičius – apie taikius protestus, naujus lyderius, prievartą ir areštuotojo rinkinį, kurį pasiimi, eidamas į mitingus.

TRUMPAI

* Revoliucija gali remtis naujais lyderiais – tais, kurie ją sukūrė ir vykdo. Tais, kurie negailėjo savęs.

* Visą laiką ieškau analogijų pasaulio istorijoje – ir nerandu. Tai, kas pas mus vyksta, šiandien gali kuo nors priminti Rumuniją, rytoj – Paragvajų, poryt – Ukrainą.

* Anksčiau dažnai sakydavau, kad myliu ir nekenčiu Minsko, bet dabar aš juo didžiuojuosi.

* Neįmanoma reikalauti iš kiekvieno, kad jis pasiaukotų dėl kovos. Bet šiandien žmonės suprato, kad metas susigrąžinti tai, kas pavogta.

* Žinojau, kur gyvenu. Visus diktatūros metus rašiau apie laisvę ir apie fašizmą.

 

“JAUČIU DIDELĮ PYKTĮ IR NEAPYKANTĄ BUDELIAMS”

– Kokie jausmai pirmiausia tave užplūsta 11-ąją protestų dieną?

– Tie patys jausmai, kurie dabar užplūsta visus neabejingus baltarusius ir mūsų draugus užsienyje. Nors, atvirai kalbant, žmonių abejingų tam, kad vyksta, šiomis dienomis apskritai nemačiau. Kartais man atrodo, kad netgi gamta, netgi dangus, debesys, medžiai ir paukščiai, netgi akmenys, gatvės, namai pergyvena taip pat, kaip žmonės. Jaučiu didžiulį nerimą – už mus visus, už šalį, už tuos, kurie trokšta permainų. Nerimą dėl mūsų didžios ir nuostabios nacionalinės revoliucijos likimo. Jaučiu didžiulį pyktį ir neapykantą budeliams, kurie laisvai vaikštinėja mūsų miestų gatvėmis ir mėgaujasi iliuzija, kad mus valdo. Jaučiu didžiulę panieką tiems, kas stengiasi užgniaužti protestą.

Jaučiu pasididžiavimą baltarusiams. Pasididžiavimą savo gimtuoju miestu, tokiu nuostabiu ir laisvu šiomis dienomis. Anksčiau dažnai sakydavau, kad myliu ir nekenčiu Minsko, bet dabar aš juo didžiuojuosi. Jaučiu didžiulią viltį ir didžiulę baimę – už tuos, kuriuos myliu. Jaučiu dėkingumą tiems, kurie mus palaiko visame pasaulyje. Jaučiu laimę, kad išgyvenau iki šių nuostabių ir baisių dienų. Ilgiuosi tų, kurie nesulaukė ir nepatyrė šito pakilimo,  nors artino jį kaip tik galėjo.

 

“BALTARUSIŲ REVOLIUCIJA UNIKALI CENTRO NEBUVIMU”

– Kiek šis taikus protestas yra išskirtinai baltarusiškas? Ar įmanoma jį politologiškai apibūdinti ir istoriškai palyginti?

– Man rodos, kad vis dėlto galime kalbėti ne tik apie taikų protestą, bet ir apie tikrą taikią revoliuciją. Saujelė ginkluotų žiaurių žmonių stoja prieš visą neginkluotą liaudį, kuri demonstruoja neregėtą vienybę. Žinoma, tarp šitos pasiutusios saujelės galvažudžių ir šitos permainoms pasirengusios taikios liaudies yra tamsi, šilta dauba su tais, kuriems vis vien, su tais, kurie laukia, kad stotų į nugalėtojų pusę, bet taip buvo visada. Kodėl aš sakau: revoliucija? Nes revoliucija reiškia pasikeitimų negrįžtamumą, o aš įsitikinęs, kad ir kuo pasibaigtų mūsų protestai, Baltarusija jau niekada nebus ankstesnė, pilka, neįdomi, vargana valstybinių propagandininkų fantazija, kurioje laisvi žmonės buvo priversti pasitraukti į vidinę emigraciją.

Vidinės emigacijos metas praėjo. Manau, netgi valdžia tai supranta – ir bus priversta skaitytis su permainų poreikiu ir revoliucinėmis nuotaikomis. Kitas dalykas, kad protu, lankstumu ir subtilumu valdžia niekada nepasižymėjo. Dabar matome, kad valdžia atsakydama į protestus mėgins atsakyti žmonėms ta pačia dirbtine, negyva, visiems įgrisusia kalba, kalba, kurioje nėra nė vieno gyvo žodžio, bukos nesantaikos kalba.

Visą laiką ieškau analogijų pasaulio istorijoje – ir nerandu. Tai, kas pas mus vyksta, šiandien gali kuo nors priminti Rumuniją, rytoj – Paragvajų, poryt – Ukrainą… Baltarusių revoliucija unikali centro nebuvimu, koordinacijos nebuvimu, ryškių neginčijamų lyderių nebuvimu, ji unikali savo horizontalumu, tai revuliucija be hierarchijų, kovojanti už naujas politines hierarchijas, ir aš nežinau, kas iš viso to išeis. Sunku pasakyti, kas bus po akimirkos. Kaip ir visi mes, aš laukiu naujienų.

 

“NEITI Į KOMPROMISUS, NEIŠKEISTI REVOLIUCIJOS Į MENKAS VALDŽIOS NUOLAIDAS”

– Ką dabar, tavo nuomone, svarbiausia nuveikti, o ko jokiu būdu daryti negalima?

– Aš ne analitikas, aš rašytojas. Kaip rašytojas pasakysiu, kad laisvą, naują Baltarusiją pirmiausia reikia sugalvoti ir nuolatos, kiekvieną akimirką, galvoje puoselėti jos vaizdinį. Puoselėti ir nesitraukti nuo jo. Tegu jis visą laiką būna akyse: tokia šalis, kokios mes trokštame. Tai reiškia – neiti į kompromisus, neiškeisti revoliucijos į menkas valdžios nuolaidas. Keturi punktai dabar vienija mus visus nepriklausomai nuo pažiūrų, profesijos, išsilavinimo, kalbos ir praeities. Lukašenkos atsistatydinimas, visų politinių kalinių išlaisvinimas, nauji rinkimai be diktatoriaus, bausmė nusikaltėliams. Jei tik atsisakysime kurio nors iš šių punktų – ir atsivers kelias pralaimėjimui.

– Už ką baltarusiai gali būti dėkingi Lukašenkai?

– Čia, žinoma, galima būtų pajuokauti ir pasakyti: už tai, kad, susivieniję prieš jį, baltarusiai pagaliau pasijuto nacija. Bet dabar toks metas, kai nesinori juokauti. Už ką galima būti dėkingam režimui, kuris pavogė 26 metus milijonų žmonių gyvenimų, o dabar paprasčiausiai ėmė juos žudyti? Prie Lukašenkos režimo buvo toks labai skausmingas pojūtis – kad gyvenimas vienas. Ir didžiąją jo dalį paprasčiausiai pavogė. Tai, beje, viena priežasčių to, kad protestai pastaraisiais dešimtmečiais nebuvo tokie masiniai. Kadangi net tokioje sistemoje žmonėms reikėjo mylėti, kurti, gimdyti vaikus, mokytis mylėti save. Neįmanoma reikalauti iš kiekvieno, kad jis pasiaukotų dėl kovos. Bet šiandien žmonės suprato, kad metas susigrąžinti tai, kas pavogta.

– Revoliucijos turi vardus. Baltoji, švarioji, moteriškoji. Kokia Baltarusijos revoliucija?

– Jeigu kalbėsime apie esmę, tai, kaip ir Ukrainoje, mūsų revoliucija – pirmiausia orumo revoliucija. Bet vardas jau užimtas. Man patinka – baltoji. Geriau nepavadinsi. Visa prasmių pynė.

 

“MUDU SU JULIA STENGIAMĖS DALYVAUTI VISOSE DIDŽIAUSIOSE EITYNĖSE”

– Kokia tavo, kaip rašytojo, reakcija į taikius protestus ir prievartą? Atpažįsti savo kūrinių personažus ir siužetus, rašai ką nors nauja, imiesi pasaulinės literatūros…

– Aš niekada neturėjau jokių iliuzijų dėl šio režimo. Nuo pat pradžių. Galbūt kaip tik tai mane apsaugojo nuo tokio siaubingo šoko, kuris ištiko daugelį po rugpjūčio 9-osios. Žinojau, kur gyvenu. Visus diktatūros metus rašiau apie laisvę ir apie fašizmą – ir tuo, kad mes dešimtmečius gyvename tokiame, kaip čia pasakius, pridengtame, užmaskuotame fašizme, aš niekada neabejojau. Dabar, atsigręžęs atgal, aš matau, kad kiekviena mano knyga ir kiekvienas tekstas buvo apie tai, kaip sistema pasirengia iki šiandienos, kaip telkia jėgas, kaip naikina ir kaip stengiasi sukurti vulgarybės ir melo dūmų uždangą.

Ne, visiškai nepretenduoju į pranašo vaidmenį. Tačiau, prisimindamas savo knygas, didžiuojuosi tuo, kad turėjau tokią uoslę, tokį pačios valstybinės sistemos esmės pojūtį. Visos mano laisve persmelktos knygos, o ypač „Kalendorius“, mano romanai, mano skiltys įvairiose svetainėse dabar labai aktualios, nors anksčiau man neretai atrodė, kad visa tai meniniai sutirštinimai, ir iš tikrųjų viskas ne taip baisu ir galima ramiai gyventi. Bet staiga paaiškėjo, kad viskas išties baisu. Dar baisiau.

Esu dėkingas savo skaitytojams, kurie prisiminė šiuo metu, kai žmonėms mažiausiai rūpi literatūra, mano knygas – „Šabanus“, „Europos šunis“, „Mano devyniasdešimtuosius“ ir kitas. „Paskutinė pono A. knyga“ taip pat apie mus čia ir dabar. Vadinasi, rašiau ne veltui. Tokiomis revoliucinėmis dienomis aš niekada nerašau – regis, dabar svarbiau dalyvauti revoliucijoje kojomis, rankomis, balsu, kuo tik galima palaikyti politinius kalinius, kankinimų aukas.

Mudu su Julia stengiamės dalyvauti visose didžiausiose eitynėse, mes jungiamės prie taikių protestų kolonų, manau, tai labai svarbu: kad mūsų daug ir koks stiprus mūsų balsas. Dabar ne metas sėdėti socialiniuose tinkluose – nebent sekti naujienas. Aš ketinau visiškai nieko nerašyti, bet vis dėlto sukurpiau keletą postų facebooke – paaiškėjo, kad ne veltui, nes skaitytojų reakcija buvo dėkinga: dėkoju, mes išgirdome tai, ką norėjosi pasakyti patiems, bet trūko žodžių.

 

“Į GATVES IŠEINA TOKIE SKIRTINGI ŽMONĖS. TAI REVOLIUCIJOS JĖGA IR DIDYBĖ”

– Tu turi tokį personažą, kaip „devyniasdešimtųjų žmogus“. Ar galėtum apibūdinti pagrindinius tipažus, įvaizdžius žmonių, kurie dabar išeina į gatves?

– Kokį nors vieną šiandienio protestuotojo portretą nupiešti labai sunku. Nes į gatves išeina tokie skirtingi žmonės! Tai revoliucijos jėga ir didybė. Daugelis jų dar neseniai man buvo svetimi savo pasaulėjauta, o jų pasaulis niekaip nesusitiko su manuoju. Bet štai mes kartu, štai mūsų balsai sako tą patį, ir mes suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Manau, kad kiekvienas protestuotojas su valdžia turi savo asmeninių sąskaitų – ir yra bendros mūsų visų sąskaitos.

Nuovargis nuo chamizmo ir nelaisvės eina drauge su ekonominiui nepasitenkinimu, ištikimybė europietiškoms vertybėms žingsniuoja drauge su normaliu žmogišku pasibjaurėjimu, prievartos baimė eina vienoje kolonoje su nuoskauda dėl neteisingumo, asmeninė eina drauge su nacionaline. Šitoks štai pasipiktinimo maršas talentingų, normalių, sąmoningų, smarkiai pailsusių žmonių, kuriems pabodo gyventi taip, kaip anksčiau, nes jų talentams ir žmogiškiems gebėjimams nebuvo vietos. Svarbiausia, kad devyniasdešimtųjų žmonėms neliko iliuzijų: nei dėl valdžios, nei dėl liaudies, nei dėl savęs. Dešimto dešimtmečio žmogus užsimerkdavo prieš valdžios nusikaltimus, arba pernelyg idealizavo baltarusių tautą ir tikėjosi iš jos staigaus subrendimo permainoms.

 

“IKI NAUJOS BALTARUSIJOS MUMS LABAI TOLI”

– Revoliucijas daro romantikai, o jų rezultatais naudojasi niekšai. Ar įmanoma šito išvengti?

– Revoliucija gali remtis naujais lyderiais – tais, kurie ją sukūrė ir vykdo. Tai, kurie negailėjo savęs. Išvengti naujų diktatorių galima tik sukūrus tokią valdžios sistemą, kurioje nebus jokio vienasmenio valdymo. Maksimaliai kolegialią. O dar aš regiu naują Baltarusiją kaip šalį su stipria savivalda visuose regionuose. Konfederaciją, kurioje sričių vadovybė renkama pačių gyventojų, o ne paskiriama iš Minsko. O ir Minskui turėtų vadovauti patys minskiečiai. Bet nuo niekšų vis vien niekur nesidėsi. Politika juos kaskart produkuoja, nes tai politika. Kitas dalykas, kiek jie įtakingi. Tačiau visa tai kol kas tiesiog žaidimas veidrodžiais – tai, ką dabar kalbu. Iki naujos Baltarusijos mums labai toli.

– Ar tu bijai, kad išsipildys antroji „Europos šunų“ dalis?

– Žinoma, bijau. Bet dabar ji negali išsipildyti – mes visam pasauliui atskleidėme savo požiūrį į nelaisvę. Žodžiu, ar ji išsipildys, 2 dalis, gali priklausyti nuo to, kuo pasibaigs mūsų dabartinė revoliucija. O dar, kad ir kaip gaila, nuo to, kokie mes būsime diplomatiški ir atsargūs šiomis dienomis – turiu omeny galimą išorinį kišimąsi į mūsų reikalus. Kiek mes laikysimės principo „Išsiaiškinsime patys“. Ir čia aš pasikliauju tais, kurie mėgina vadovauti protestams – jų protu ir politinių žingsnių subtilumu.

– Ar su Julia turite „areštuotojo rinkinį“ ir ar nusipirkote šampano?

– Žinoma, einant protestuoti, mes pasiimame šį rinkinį. Tėvynė mus šito išmokė. O šampano, tai dar ankstoka jį pirkti. O jeigu jis staiga išnyktų iš parduotuvių – mes nenuliūsime. Pasitaiko tokių dingimų, kuriuos galima puikiai atšvęsti ir be šampano. Jų ir laukiame.

 

HANNA SOUS

Радыё Свабода žurnalistė

2020 m. rugpjūčio 19 d.

 

Iš baltarusių kalbos vertė Benediktas Januševičius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *