***
Kruopų gatvė, mano gera bičiulė nuo pirmosios klasės,
Jau beveik nebekelia jausmų, jau niekas nebeįtraukia
Jau tikriausiai nebeturiu noro išbandyti,
Ar dvidešimtojo namo durys vis dar taip sunkiai atsidaro,
Galbūt tik išvydus dėžutę laiškams,
Sukiltų manyje koks nors liūdesys, bet neužeinu,
Nežvilgteliu ten, netekęs padoraus adreso
Laiptinių, skambučio į duris.
Kol dabar čia žingsniuoju, priešais ateina mergaitė,
Gal septynerių, su krepšeliu, pilnu morkų.
Prasilenkiame beveik priešais mano duris.
Taip ir atsiranda visos tos pasakos.

Krokuva

 

***
Tik po dušu vaiduokliškai tuščioj (užlietoj
dienos lempų šviesos) bendroje prausykloje įsitikinau,
kad reikėjo tą dieną baigti pokalbiu prancūziškai
su vyruku luošiu, savo pasirodymu virtuvėje
sutrukdžiusiu mūsų kasvakarinį pinigų skaičiavimą ir ištęstą iki begalybės arbatos gėrimą.
Nes dabar, visiškai beprasmiškai, numirė ant mano rankų
Naruzas Hosnani ( o tu, Lari, kaip, dar gyvas? Ir tavo vienintelis megztinis
užsegamas užtrauktuku, ar begulėjo tik
mano senų laikraščių spintoj [o ta spintelė?!]).
ak, iš tikrųjų, ta mirtis, po kurios nuėjau išsimaudyti,
nuplauti nuo savęs lietų, dar belgišką, iš viso neturėjo
ateiti būtent čia, tūno dabar manyje visiškai nereikalinga,
visai kaip aš, sėdintis čia dabar, neprilygstantis niekam
luošumu (savo kalbos), mano kambaryje jau visi šnarpščia
ir dejuoja per miegus, ir kaip tikra dabar yra tai,
kas mane aplenkė; kažkur ant matomumo ribos vis dar
mirksi šviesoforas

Liuksemburgas

 

***
Ant suoliuko guli laikraštis Tikriausiai šlapias
Šlapias Vėl sportas Tamsu Vos
įskaitau Žodį Žodžius
Kažkieno žodžius kurių jau niekas nenorės skaityti
Pavargo širdis Dainuoja mirtina ligonė Mirusioji
Pavargo Pailso Sutinka su sprendimais
nevertais Širdies Kažkieno širdis Netrukus bus
tokia pat šlapia Bjauri O aš pasilenkęs virš jos
įnikęs skaityti Nors jau šviesi diena
ir praeiviai juokdamiesi spokso į mane.

Krokuva

 

***
Rafalas buvo teisus: telefonai Podgužėj niekam tikę
ir pasaulis vėl susitraukė: teliko saujelė razinų,
iš kurių rankioju dailiausiais. Ar tikrai aišku,
kad dar kas nors įvyks? Ar tai iš viso įmanoma?
Nieko daugiau negali būti, negu jau yra. Ta akimirka,
man atrodanti ne daugiau nei pranašystė
Kažko, kitam atstoti gali Viską.
Ir galbūt jau nė vienas telefonas nesileis apgaunamas,
niekados, tik tuo nesinori tikėti.

Krokuva

 

Intervencinis eilėraštis

ir vėl karas vėl eilėraščiai apie karą netgi
sapnuojasi karas taigi jau žinau kaip yra
prapuolė mano žirklutės tas šunsnukis Milošas
atkimšinėjo vakar vyną visada taip yra pakanka
akimirkos kai nukreipiu dėmesį ir dabar nėra jų nė vienoj
iš penkių ar šešių vietų kur dažniausiai gulėdavo
prisidegu cigaretę darau tiek vėžį sukeliančių dalykų
berniukai gieda dona nobis pacem netrukus
tikriausiai teks imti įnirtingai kramtyti nagus

 

Juodas vaikutis

Nežiūriu, bet matau. Žiedelis užšoko
ant viršelio kaip didelis baltas vabalas.
– Albinosas! – sušuko vaikai. – Eime, pažiūrėsime,
kokios jo akys – Neturiu jokių akių, – atsakė
žiedelis, įširdęs. – Pats esu akis. –
Vaikus tarsi vėjas nupūtė. Pamiršau
savo apsauginius akinius, gundyti ėjosi kaip iš pypkės.
(Mano žinios apie meilę dabar sklido iš velnio lūpų.)
– Pažink šviesos skonį, – sako velnias, pakeldamas
penktąjį sparnelį. – Taigi velnias yra vabalas?
– Ne, mielasis, vabalas turi šešias kojeles,
o velnias šešis sparnelius. – Tuomet velnias
yra antivabalas? – Taip.

Krokuva

 

Riksmai

Pyrago sumanymas kilo bekepant. Užmaišėm
tave su manimi, mus su jais, išėjo mėšlas. Mėšlas kalba
už mus, mėšlas įsijaučia, jo rūstus riksmas
prikausto mūsų dėmesį, seniai aišku, kad ne gėda
smirdėti, tam tikros egzistavimo fazės, žinia,
yra sunkios, bet koks biskvitas nepasiduotų
pjaustomas, kad galiausiai taptų tortu? Nuostabūs dalykai
laukiantys mūsų vos užpūtus žvakutes
yra tokie nuspėjami, kad net saldūs, po bučinuko
tikimės užmigių, išbraukių, o yra tik riksmai.

Varšuva

 

Iš lenkų kalbos vertė Marius Burokas