Alis Balbierius: „Fotografija, gamta, asambliažai yra būdai išvengti rašymo“

Šįkart važiuojame į Biržus pas rašytoją ir fotografą Alį Balbierių. Jis pasitinka mus miestelio centre ir iškart pasidaro aišku, kad bendrauti bus smagu. Dundame keliuku į Alio meniškai atrodančią protėvių sodybą Šlepščiuose, kurioje dabar apsistojusi ir jo dukra dailininkė Goda. Svečiuose mudvi su Laura vaišinamės, žvalgomės, grožimės, aikčiojame, kaip nuostabu turėti tiek daug erdvės ir kokia graži gamta. Pokalbiui įsiūbavus, Goda atneša parodyti savo tapybos darbų ir sužinojusi, kad mėgstu sodininkystę, pasidalija egzotiškų gėlių sėklomis. Alis iškasa mums su Laura įvairiausių augalų iš sodo – šiek tiek apsvaigusia nuo vyno galva nebeįsivaizduoju, kur grįžusi namo visa tai pasodinsiu, bet gobšumas ima viršų. Galiausiai prisivaišinę ir prisikrovę gėrybių nutariame ekskursiją po Biržus palikti kitiems kartams, nes temsta, laukia ilgas kelias namo. Išsiskirti gaila, nes atrodo, kad mūsų pokalbis dar galėtų tęstis ir tęstis.

 

                                                                                                                                      Jurga Tumasonytė

 

Rašytojas, fotografas Alis Balbierius. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip atrodo tavo šiokiadieniai?

Paprastai atsikeliu anksti – tarp keturių ir pusės šešių. Diena išsimeta lyg lošimo kauliukas – kaip ji klostysis toliau, priklauso nuo mano savijautos ir nuotaikos. Jeigu slegia darbai, kurių atlikti nenoriu, diena bus nebe ta. Dabar ruduo ir man patinka, kad atsikėlęs nežinau, ką veiksiu. Galbūt eisiu „griovio kast“ ar lentynos gamint arba pamėginsiu ką nors fotografuoti ar parašyti tekstuką, o gal kam nors paskambinsiu ir kur nors nuvažiuosiu.

Iš patirties pastebiu, kad kuo daugiau turiu laisvo laiko, tuo mažiau padarau.

Seniau galėjau visose srityse intensyviai dirbti, dabar, atsidūręs tarp 60–70 metų, suprantu, kad reikia ribotis. Kartais mano mėgstamas renesansinis universalumas tampa kankinantis. Pavyzdžiui, mano hobis yra asambliažai. Jeigu galėčiau atsukti laiką, galbūt rinkčiausi dailės studijas. Nes dabar kažką darai, matai keliolika variantų, kaip tą darbą pabaigti, bet žinai: trūksta profesionalumo, kad atliktum taip, kaip matai sąmonėje. Panašiai ir fotografija, ar ne, Laura? Būna, matai tobulą vaizdą, tik nuspausi mygtuką ir bus puiki, bet ne… Tūkstantį kartų fotografuoji, kol kažką užčiuopi. Panašiai ir visa kita kūryba.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Anksčiau kalbintas poetas Aivaras Veiknys teigė, kad nenorėtų būti tik menininku, nes greitai panirtų į savidestrukciją. O kaip tau sekasi būti tokiu laisvu paukščiu?

Kai pradedi gauti pensiją, tampi įvairiomis prasmėmis laisvesnis. Šiek tiek apsivalai nuo įvairių aistrų. Tarkim, seniau gyvenau intensyvų boheminį gyvenimą, gal 30 metų rūkiau, alkoholio išgerdavau kartais saikingai, kartais – per daug. Nuo to išsivaduoji. Atsiranda naujų įsitikinimų, kiti sunyksta. Sendamas galbūt daraisi kvailesnis. Kartais nesuprantu jaunesnės kartos menininko, tada pagalvoju, kad gal darausi senas ir durnas, gal ten viskas gerai, bet aš neįkertu? Šitą principą mėginsiu išlaikyti ir ateityje. Šiaip baisiai nekenčiu, kai pamatau atnaujintą internetinį puslapį ar programą. Iš savo vyresnės kartos dar suspėjau įšokti į virtualybę ir didele dalimi gyvenu būtent iš interneto. Visgi pasiilgstu status quo, pavyzdžiui, kai dabar visoje šalyje taip miškai žiauriai kertami netgi saugomose teritorijose.

Kuo ypatingi Biržų miškai?

Na, Biržų giria legendinė. Anais laikais žiemą su draugu gamtininku vaikščiodavome stebėt gamtos, o ir vienas su kompasu esu ją perėjęs. Graži ir dieviška ta gamta. Netgi sodyboje rytais išeinu gerti kavos į verandą – už pusantro šimto metrų gervės tuokiasi, čia jos tapo įprastais paukščiais. Kai mokiausi vidurinėje, buvau maniakas ornitologas – keldavausi paryčiui ir eidavau su auliniais žvejo batais stebėti vandens paukščių. Nematydavau šiuose kraštuose nei gervių, nei žalčių. O dabar, būna, įlenda į namus jaunas žalčiukas. Keičiasi laikai, štai pempės jau išnyko. Žodžiu, gamta Biržuose gana turtinga, gyvenu regioninio parko teritorijoje, man čia malonu lyg kokioje šventovėje, nes, kalbant apie pažiūras, esu panteistas su budizmo ir džainizmo priemaišom.

 

Rašytojas, fotografas Alis Balbierius. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kodėl susidomėjai būtent paukščiais, o ne, tarkime, žinduoliais?

Nežinau. Šiaip domėjausi ir žinduoliais. Kai dirbau Ventės rage, susidomėjau šikšnosparnių migracija. Atradau, kad jie per ten migruoja, dabar disertacijas apsigynę mokslininkai pamiršo tuos mano „nuopelnus“. Perskaitęs Jules’io Verne’o „Penkiolikos metų kapitoną“ susižavėjau veikėju, kuris buvo toks durnelis ir domėjosi vabzdžiais, man labai patiko, norėjau būti entomologu. Norėjosi pažinti apskritai visą gamtą – gyvūniją ir ypač augalus. Tik baisiai sudėtinga knyga toji gamta, o iš jos mes vis išplėšiame puslapius, nes rūšys nyksta dažniausiai dėl žmonių įtakos.

 

Rašytojas, fotografas Alis Balbierius ir rašytoja Jurga Tumasonytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kokie gamtiniai dalykai domina dabar?

Skausmingai atsiribojau nuo visuomeninės gamtosaugos veiklos – tiesiog tapo neįmanoma viską aprėpt, suderint… Specialiai nieko nebestebiu, nors filmuoju, fotografuoju. Mano rūsyje žiemoja dvi į Raudonąją knygą įrašytos rūšys – kūmutės, arba balų gegutės, ir skiauterėtieji tritonai, pavasarį jiems padedu išeiti į balas, surenku saujomis. Bet gamtininko veikla nebeužsiimu.

Kodėl?

Kai atsikėliau į Vilnių, įsidarbinau redakcijoje, po truputį įlindau į literatūrinį gyvenimą. Buvau atidavęs spaudai savo pirmą knygą, nors jos ilgokai neišleido. Va, mano draugas Vladas Braziūnas laukė savosios 9 metus, nes jos neišleido dėl ideologinių pažiūrų, o aš, matyt, dar nebuvau jos „padaręs“, todėl kaltinti sistemos negaliu. Panirau į literatų gyvenimą, prasidėjo įvairios pažintys, boheminis periodas. Sąjūdžio laiku intensyviai pasinėriau į žaliųjų judėjimą, iš ten taip pat išėjau skausmingai.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ką manai apie dabartinę Lietuvos žaliųjų partiją?

Rinkimuose balsavau už juos, nes nemėgstu jokių partijų ir žinojau, kad jie nepraeis. Nors esu atitolęs nuo aplinkosaugos dalykų, deja, toje partijoje neradau pavardžių, kurios man ką nors sakytų, tik vieną senų laikų bičiulį, kurį ir išreitingavau.

Tačiau jaunoji karta gamtosaugai jautri – ant bangos „zero waste“, vegetarizmas, Gretos Thunberg sekėjai…

Labai puiku, kad tai vyksta. Nors iš ekologijos pusės žiūrint viskas daug sudėtingiau ir tokie dalykai neįkandami nei vegetarams, nei Gretai, nei mums. Tie procesai žiaurūs, gamtosauga pasaulyje juda vėžlio greičiu. Gyvenime esu tam daug pastangų įdėjęs, prirašęs straipsnių, agitacijų. Patyriau jausmą, kad visos mano pastangos vertos nulio. Su kūryba satisfakcijos vis dėlto patiriu daugiau.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ar matai savo literatūrinių tekstų adresatą?

Nelabai. Man esmė yra pats tekstas, mano nuotaika, protavimas. Esu šiek tiek racionalistas, vengiu jausmų afišavimo, nors tekstas turi atsirasti spontaniškai. Apie adresatą šiek tiek galvoju jau dėliodamas knygą, bet vis tiek tik truputėlį, nematau jo. Sudėtingas tai dalykas, o tu pati matai?

Kai kada, ypač kai dalyvaudavau slemo turnyruose, adresatus ne tik matydavau, bet ir sekdavau, kiek taškų mano tekstui skiria. O koks tavo santykis su redaktoriais?

Sąmoningai nenorėjau studijuoti lituanistikos, tie pernelyg susidvasinę vyrukai ten nepatiko. Mano pirmą knygą ir dar kelias redagavo Janina Riškutė, paskui jau norėjo manęs atsisakyti. (Juokiasi.) Ji palikdavo daug pastabų, o aš klausdavau, ar tai yra kalbos arba stiliaus klaida, jeigu ne – tai ko tada tu nori? (Juokiasi.) Šiaip daug geriau, kai gaunu pastabų, pats visada pasižiūriu ir vertinu, blogų redaktorių nesu turėjęs. Aišku, yra nutikę įvairių kuriozų. Arba pats neparašai knygoje apie save teksto, tai paskui kiti parašo, o tu skaitai ir miršti iš gėdos. Dirbant spaudoje atsitikdavo visko. Pamenu, kartą rašiau „Litmeniui“ tekstą apie fotografiją ir Algimanto Aleksandravičiaus parodą. Truputį kritikos straipsnyje parašiau, o pabaiga, kur gyriau, cinkt ir nukrito, nebėra straipsnyje. Tai jis man susiraukęs dėkoja, aš atsiprašinėju. (Juokiasi.)

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

1978–1981 m. teko dirbti Ventės rage. Kaip ten pakliuvai?

Porą metų tarnavau sovietinėje armijoje Latvijoje, tada jau buvau žinomas kaip ornitologas, tad tiesiai iš ten gavau pasiūlymą dirbti Ventės rage. Nuo devintos klasės rašiau žinutes apie paukščius į žurnalą „Mūsų gamta“, gaudavau honorarus, pamenu, kaip toks mokytojas Sužiedėlis atnešė pirmąjį 27 rublių kvituką. Norėjau būti pasišventęs ornitologas kaip Teofilis Zubavičius, gyventi prapuolęs nendrynuose Žuvinte. Patiko Ventės rage, tas kraštas tapo tarsi antra gimtine, o Lietuvos šimtmečio proga netgi patekau tarp 100 garsiausių šilutiškių per šimtą metų.

Ar apdovanojimai ką nors keičia tavo gyvenime?

Šiemet buvo tikras maratonas, nes paprastai „Poezijos pavasario“ laureatas per mėnesį susitvarko reikalus, o man jie užtruko nuo balandžio iki rugpjūčio vidurio. Daviau gal dešimtis įvairiausių interviu, kvietė ir kažin kokia neaiški televizija, bet atsisakiau važiuoti. Šiaip televizijos nebijau, anais laikais, kai dirbau aplinkosaugos srityje kartais ten apsilankydavau. Pats televizijos nežiūriu, nebent į mediateką įlendu. Tiesa, vakare rimtų knygų skaityti nenoriu, geriau kokį serialą pasižiūriu.

 

Rašytojas, fotografas Alis Balbierius. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kokie tavo skaitymo įpročiai?

Nunykę. Skaitau po kelias iškart, kartais nebaigiu. Knygas perku arba iš bibliotekos atsinešu. Beveik neskaitau romanų ir nebandau jų rašyti, nes nejaučiu, kad parašyčiau gerai, tai kam mėginti? Nors nuo prozos, eseistikos pradėjau. Fotografija, gamta, asambliažai yra būdai išvengti rašymo. Kita vertus, nematau reikalo dauginti knygų, kai jų ir taip yra pakankamai. Be to, ir honorarai smukę, sovietmečiu už knygą gaudavai rimtą honorarą. Mokėdavo už eilutę – koks nors grandas kaip Mieželaitis, gaudavo ir apie 10 rublių už eilutę, vienas poetas mane kadaise mokė, kad rašyti eilėraščius su pavadinimais gerai, nes gauni papildomą rublį ir 75 centus už eilutę, kiti poetai mėgindavo laužyti eilutes… O dabar ramu – rašyk kaip tik nori, viena kita leidykla sumoka, kitoms, žiūrėk, dar ir pats turi primokėti, kad išleistų. Atėjo normalūs laikai. Žmonės juk vis tiek rašo, jaunimas daug knygų išleidžia. Mėgstu nueiti į biblioteką ir pasiimti jaunų, man dar nežinomų autorių.

 

Rašytojas, fotografas Alis Balbierius. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kokie autoriai patinka?

Nors techniškai gal ne viskas sutvarkyta, Ernesto Noreikos „Apollo“ knygoje esama galingų dalykų. Maloniai perskaičiau Aisčio Žekevičiaus poeziją, įdomi Manto Balakausko „Roma“. Jau nekalbu apie bičiulio Dainiaus Gintalo tekstus, juos mėgstu. Taip pat Gytis Norvilas puikus, jo tokia aštresnė poezija. Čia paminėjau jaunesnių kartų autorius, dėl mano kartos, regis, jau ir taip viskas aišku.

O kaip atrodo poezijoje dabar populiari autofikcija?

Esu sumautas estetas, būna, jau noriu ką nors aštriai pasakyti, bet man neduota, nors norėčiau. Erezijos, fiziologija, seksas ir visa kita jau išrašyta, ką dar sugalvosi? Kūrybinis pasaulis lyg ir be išeities, nes jo visi kampai išbandyti. Bet, būna, baisiai nustembi, kai kas nors ima ir padaro, nustebina. Pastebėjau, kad kartais nebegaliu skaityti pažinotų žmonių tekstų. Tarkime, su Jurga Ivanauskaite buvome draugai, gerdavome konjaką jos senelės bute. Pasiėmiau jos vieną knygą ir negaliu skaityt, kliūna. Vaišinkis vynu, Jurga.

 

Rašytojas, fotografas Alis Balbierius. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ačiū, jau visai apsvaigau – pastaruosius metus beveik nevartoju alkoholio.

O seniau vartodavai?

Žinoma, tik proto ribose.

O mano kartoj kas trečias tiek prisivartodavo, kad tekdavo mesti, jei tik pavykdavo. Gėrimas toks dalykas, kad meti laiką ir pinigus į balą, o paskui ir problemą pasidarai. Yra, žinoma, visokių būdų linksmintis, nors sovietmečiu tų būdų nelabai buvo. Skridom prieš porą metų su dukra Goda iš Kanarų, turėjom laiko Madride, nuėjom į Prado muziejų. Vaikščiojau, žiūrėjau į senųjų meistrų lenteles ir mąsčiau – prakeikta sovietija! O būčiau susitaupęs pinigų ir ten nuvažiavęs dar mokykloje, apžiūrėjęs senųjų meistrų darbus, kadrinęs kokią jauną ispanę… Nebuvo galimybių.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kur pirmiausia teko išvažiuoti griuvus SSRS?

Nors keletą metų dirbau tuometiniame Gamtos apsaugos komitete, bet jokiai partijai nepriklausiau, o žemintis prieš kokį niekšelį, kad išleistų į Bulgariją, nenorėjau, tad užsienyje iki tol nesilankiau. Vos paskelbus nepriklausomybę kelis Lietuvos žaliųjų judėjimo žmones pakvietė mėnesiui į Kaliforniją. Buvau kiek priblokštas to blizgančio „supuvusio kapitalizmo“. Ir tie visi automobilių srautai darė įspūdį, nors aš ir antitechnokratas. Prisiminiau Erichą Frommą, siūliusį atsisakyti automobilių, bet žalieji amerikiečiai nelabai apie jį žinojo. (Juokiasi.) Buvo nuostabus mėnuo Kalifornijoje, pamačiau daug įstabių naujų aplinkosauginių dalykų.

Nekilo noras kur nors emigruoti?

Pagyventi – taip, bet emigruoti nenorėjau. Menkai mokėjau užsienio kalbų, be to, kur man emigruoti? Nebuvo blogai ir čia, Lietuvoje. Jeigu būčiau jaunesnis, per šalčiausius mėnesius išvykčiau į Aziją, ten kažką fotografuočiau, rašyčiau. O atsivėrus sienoms turėjome du mažus vaikus, tad kažką pradėti iš naujo svetimoj vietoj būtų buvę sudėtinga.

 

Rašytojas, fotografas Alis Balbierius. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Su šeima gyvenote Vilniuje, Verkiuose?

Taip, ten buvo nuostabi vieta, kol jos neužpuolė urbanizacija. Eidavau per krūmus į Mokslininkų rūmus, nes tuo laiku dirbau Botanikos institute sargu, draugavau su direktoriumi istoriku Telesforu Urbaičiu, ne kartą ten gėrėme konjaką. Kol pasiekdavau darbą, ne kartą užlipdavau ir ant kokio šerno. Arba rūkydamas kieme ant gėlės pamačiau nutūpusį neįprastą laumžirgį – nufotografavau ir paskui pamačiau, kad ten nauja Lietuvoje rūšis. Kiek ir kur gyvenau, visad daugiausia netoli gamtos.

Ar Biržuose matyti nauja gyventojų karta?

Yra, veikia šį bei tą, suka įvairius versliukus. Nors per daug nesidomiu, daugiausia mano draugų Vilniuje ir šiek tiek Kaune. Kartais malonu būti incognito, nors turbūt daug kas Biržuose mane atpažįsta ir žino, kad esu „tas – pasikėlęs“, su skarele… (Juokiasi.) Kai pusę sąmoningo gyvenimo pragyvenau Vilniuje, tai ir vertinau viską irgi panašiai kaip Vilniuje, daug kam čia atrodė per aštru, keistai.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ar vienatvė tau reikalinga?

Man būtina.

Tai gyventi karantino sąlygomis turbūt nesunku?

Ne, nuvažiuoji į miestą, apsiperki parduotuvėje, kartais dar reikia miestietiško šviesolaidžio interneto porai valandų. Nors dabar daug pavojingiau nei pavasarį, visi mažiau saugosi. Kas nutiks tavo sveikatai susirgus korona – loterija. Mirtingumas nedidelis, lyginant su ispaniškuoju gripu ir marais, bet…

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ar patinka dirbti darže?

Nepatinka. Dukra tapo gėles, tad augina visokių augalų. Šiltnamy dar kokią daržovę pasisodinu, vaistažolių. Motina vasaromis atvažiuoja iš miestelio, dar juda, kruta sode. Nesu daržų mėgėjas, nors šioje sodyboje mano gimimo vieta, čia ūkininkavo senelė, beje, ji prie Smetonos dirbo mokytoja. Atvažiavo į vienkiemį prižiūrėti senų tėvų, o laisvalaikiu skaitydavo romanus. Norėjau išmokti melžti karvę, bet ji neleido sakydama, kad čia ne vyro darbas. Šiaip moku dalgiu pjauti žolę ir kitokių darbų. Vis dėlto dabartinis žemės ūkis yra žemės žaginimas ir tai gana bjauru.

Ar mėgsti rinkti grybus arba uogas miške?

Grybus – taip, uogas mažiau. Labiausiai mėgstu vaikščioti miške kaip šventovėje. Stebėdavau paukščius, tai irgi tam tikras utilitarumas. Kai dirbau Ventės rage, mačiau tokių dalykų gamtoje, o per pasiskolintą objektyvą – nieko gero, kokybė bloga. Svajojau filmuoti ir fotografuoti kur nors tropikuose, tad dalis mano gyvenimo dėl tos geležinės uždangos nuplaukė. Vis dėlto epochos lūžis, kai santvarka griuvo, buvo įstabus. Mūsų su buvusia žmona namuose netrūko svečių – Sąjūdžio ir žaliųjų judėjimo veikėjų. Kadangi žmona dirbo televizijoje per okupantų apgultį, mūsų bute paslėpė TV aparatūros gal už kokius porą milijonų. Įdomūs laikai. Buvau su V. Braziūnu ir jau mirusiu gamtininku Jonu Tauginu įkūręs ekologijos ir kultūros klubą „Žalioji plunksna“, jo nariais buvo ne tik gamtos žmonės, bet ir įvairūs rašytojai: Vytautė Žilinskaitė, J. Ivanauskaitė, Raimondas Jonutis ir kiti.

 

Rašytojas, fotografas Alis Balbierius. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ar skiriasi knygos ir parodos pristatymas?

Dažnai tuos pristatymus esu daręs kartu. Literatūriniai renginiai dažnai nuobodesni, svarbu tik neištęsti laiko, jei renginys vyksta ilgiau negu 50 minučių – tai jau klausytojų kankinimas. Rašytojų sąjungoje seniai nedariau jokio pristatymo, gal todėl, kad tie renginiai tapo gana standartiniai, nuspėjami. Aišku, jaunimas prisigalvoja visokių įdomių, kitokių pristatymų. Prieš kelerius metus rengiau parodą „Prospekto galerijoje“, paskambinau kompanijai, su kuria seniau bendravau – sužinojau, kad vieni kažkur išvažiavę, kiti, fotografai, dar neatsigavę po Nidos seminarų. Taip ir nepavyko surinkti bičiulių į krūvą kaip ankstesniais laikais…

Kodėl?

Karta sensta ir susvetimėja. Vienas toks rašytojas, keliautojas ir lakūnas, gyvenęs trobelėje ant jūros kranto, rašė, kad žmogus, kol jaunas, priklauso bandai, o paskui tampa vis vienišesnis.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kada paskutinį kartą rašei eilėraštį?

Gal prieš pusantros ar dvi savaites bandžiau parašyti porą eilėraščių, o paskutinį normalų rugpjūtį, gal netgi ir datą užsirašęs…

Rašai tiesiai į kompiuterį?

Tiesiai. Apie tai su Valdemaru Kukulu ginčydavomės dar rašomųjų mašinėlių laikais, nes jis ranka viską rašydavo. Bet juk rašant dvasios judesys tas pats. Gal ateity mintimis transliuosim šviesa ant sienos? Va, paskutinis buvo rugpjūčio 9 dieną. Perskaitysiu:

PASAULIO ŠUO

Sendamas

užsiklosi pledu

 

pasaulio šuo

atsiguls prie kojų

 

neapsigauk:

 

jis niekad

nebuvo prijaukintas

Truputį ne mano šis eilėraštis. Retai normalūs eilėraščiai atsiranda. Bet jeigu viskas gerai, kitais metais išleisiu poezijos knygelę ir tada jau būsiu tuščias. Per renginius niekada neskaitau tų pačių tekstų, man pačiam neįdomu. Kartais pasiimi rinktinę ir neturi ko iš jos paskaityt, viskas atrodo svetima, netinkama… Pasikalbėjęs su kitais rašytojais supratau, kad taip būna ne man vienam.

 

Rašytojas, fotografas Alis Balbierius. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kokie įspūdžiai iš „Poezijos pavasario“ skaitymų?

Jei įmanoma, renkuosi vietas, kuriuose nesu buvęs, tik jų vis mažėja.

Ar publika tokiuose renginiuose skiriasi?

Pasitaiko, nuvažiuoji į kokį užkampį, kur sėdi suvaryti į skaitymus. Arba nuvyksti pas tuos, kuriems poetas tik Širvys arba Puškinas, o koks nors Algimantas Mackus ar Thomas Sternsas Eliotas – nesuprantama žemė. Kartais publika būna puiki ir suprantanti. Dar būna bjaurių grafomanų, sakančių, pavyzdžiui, „Aš iš Biržų!“ ir įsikimbančių į ranką paukštiškais nagais. Sykį iš Žemaitijos grįžau su 17 dovanotų knygų. Dauguma suėjo makulatūrai, o vieną pasilikau. Tokia dama išleido storą knygą, turėjo gal 3 ar 4 vyrus, vos ne kiekviename puslapyje prie eilėraščio ir jos nuotrauka – tik vyrai ir suknios skiriasi…

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Sėdime taip jaukiai ir mūsų pokalbis jau artėja į pabaigą. Kas šioje vietoje stovėjo anksčiau?

Proprosenelio be vinies pastatytas pastatas, jis sunyko ir mano senelė Teodora Morkūnaitė 1927 m. statė iš naujo. Pats dar daug ką čia tvarkiau, nes seniau įleisdavome įvairių gyventojų, nedaugelis iš jų tvarkėsi, tai ir vėjas košė pro langus…

 

Rašytojas, fotografas Alis Balbierius. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Savo rankomis viską tvarkei?

Daugiausia pats, nors kartais samdau pagalbininkų. Nesutvarkyta viskas, tik aptvarkyta. Likimo ironija – niekada neplanavau čia gyventi… Aš – tas nelaimingas žmogus, kuris ir valgyti moka gaminti. (Juokiasi.) Dabar jutube, jeigu tik yra noro, gali daug ko išmokti.

 

Rašytojas, fotografas Alis Balbierius su dukra Goda. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

 

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Viršukalnės ir buitis“ remia Lietuvos kultūros taryba.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *