Apie tai, kaip pasišnekėjo filosofas su lituanistu ir sutvirtino Kanto bei Donelaičio ryšius

Lituanisto Donato įžanga į šį reikalą:

Pastaruoju metu, kai atsiduriu aklavietėje, kai nesimiega arba kai neveikia internetas, atsiverčiu filosofo Edvardo atsiųstus jo rašytus straipsnius apie Kanto metafizikas ir skaitau. Ir padeda iškart. Nes kai įsigilini iš esmės – ar galimi ir ar egzistuoja aprioriniai sintetiniai sprendiniai, tada ir manosios problemos pasirodo tesančios laikinos, menkos ir nevertos galvos skausmo. Todėl ir šįkart susimąstęs – o kaip neslunkiškai derėtų atšvęsti Donelaičio jubiliejų, kad būtų ką prisiminti – pirmiausia prisiminiau Edvardą ir jo kantiškas proto mankštas. Iškart naudojuosi pagalba „Skambutis draugui” ir iš šios menamos studijos, pasitelkęs pirmą po ranka pasitaikiusią ryšio priemonę, bandau susisiekti su godotinu bičiuliu.

Atsiliepė.

Donatas: Sveikas, Edvardai, tu dabar tiesioginiame eteryje, imsiu iš Tavęs interviu apie Kantą, nes labai rūpi Donelaitis.

Edvardas: Labas, imk.

D.: Ar tau, kaip kantiškos metafizikos specialistui, yra žinoma jo biografija – bendrais bruožais?

E.: Bendrais bruožais – taip, o apskritai mąstytojų biografijos man nelabai įdomios, tik teorijos – o tai ir yra svarbiausi dalykai jų biografijoje.

D.: Sutinku. Bet juk kartais tau pačiam tenka susidurti su filologais lituanistais, o jiems šią akimirką rūpi vienas dalykas: ar filosofams žinoma, kad Kantas buvo pažįstamas su Donelaičiu? Ar nepastebėjai kur nors Kanto raštų išnašose apie tai užuominų?

E.: Kanto raštų labai daug. Į lietuvių kalbą yra išversta (geriausiu atveju) gal ketvirtadalis, o savo disertacijai naudoju tik keturias Kanto knygas – jose Donelaičio nepastebėjau.

D.: Matai, reikalas tas, kad Kantas lygiai 10 metų jaunesnis už Donelaitį. Mūsų poetas tikrai girdėjo apie tą genijų iš Karaliaučiaus. Ir, tikėtina, buvo susitikę akis į akį. Donelaitis buvo ganytoju Tolminkiemyje, o gretimoje parapijoje Kantas kelis metus dirbo mokytoju, o ta mokykla buvo prie kirchės, kur, didelė tikimybė, pas pastorių viešėdavo ir Donelaitis. Pamiršau miestelio pavadinimą, kur dirbo jaunystėje Kantas mokytoju. Netoli Gumbinės1.

E.: Tai tada garantuotai buvo susitikę, tik neaišku ar kalbėjosi. Žinau, kad Kantas dar, be mokytojavimo, ir bilijardą lošdavo ir iš to pinigus kažkaip užsidirbdavo… Mokytoju dirbo bene dešimt metų, jei neklystu.

D.: O apie gyvenimą Karaliaučiaus Albertinos universiteto bendrabučiuose jokių metafizinių žinių nėra? Ten jie abu studijuodami gyveno, gal prasilenkė.

E.: Kažką esu skaitęs, bet jau miglotai prisimenu. Atsimenu, kad jį, kai jau gyveno savo bute, labai nervindavo, atrodo, kalinių dainos sklindančios pro langą. Ar kalėjimas, ar kažkas ten panašaus buvo netoli jo namų.

D.: Aišku lengviausia būtų pasiskaityti biografijose, bet man įdomiau, ką gyvi žmonės žino. Pradžią apie tuos galimus ryšius man davė Kaliningrado srities rašytojų sąjungos pirmininko Boriso Bartfeldo pasakojimai. Jis labai intensyviai ten viskuo domisi – ir vokiškuoju, ir lietuvninkų palikimu. O teisybė, kad jau po mokytojavimo, kai apsistojo Karaliaučiuje, tai ir nebeišvyko niekur Kantas?

E.: Taip, kiek pamenu, jis nuo Karaliaučiaus per visą gyvenimą nebuvo niekada toli nuvažiavęs. Pasiblaškė po Karaliaučiaus apylinkes, o po to apsistojo visam laikui tame mieste. Bet keliaudavo jis mintimis ir – panašiai kaip dabar kad galima – tų laikų internetu: buvo taip gerai susipažinęs su kitais kraštais, kad galėdavo pasakoti apie pačias įvairiausias šalis – iki smulkiausių detalių. Kai kurie galvodavo, kad jis daug keliavęs ir dėl to taip viską gerai žino… Knygų daug geografinių buvo perskaitęs.

D.: Na va – sėslus kaip bet kuris viežlybas ar glūpas Donelaičio būras. O ar filosofams niekada nekėlė įtarimų Kanto pavardės kilmė? Kantas – gal čia sutrumpinta nuo „Kantautas”?

E.: Man atrodo, kažkas iš jo protėvių yra kilęs iš Kantvainių2 kaimo. Kažkur skaičiau – tas kaimas yra ar bent buvo Lietuvoje.

D.: Turėsim ir po 10 metų smarkiai švęsti. Man irgi Kantas labai į lietuvius traukia. Dar kai sugretinu, kad ir mūsų Daukantas yra Daug-Kantas… Aišku, čia mokslo požiūriu nieko verta liaudies etimologija, bet sapnuoti ir savo sapnus pasakoti nedraudžiama.

E.: Biografai jau dabar neabejoja, kad dalis jo šaknų – lietuviškos. Bet, kas dar įdomu, namo jo dabar nei pamatų nelikę, kažkoks greitkelis toje vietoje eina, kiek pamenu, iš fotografijos.

D.: Man iškart prieš akis – Davido Lyncho „Lost highway” – „Prarastasis greitkelis”– yra ten apsčiai grynojo proto kritikos, tuose jo filmuose. O žinai, kas man labiausiai rūpi – pabandyti donelaitišku hegzametru perrašyti Kantą. Bent porą lapų, pradžiai. Pabandymui. Nuo ko patartum pradėti: nuo “Grynojo proto kritikos”, “Praktinio proto kritikos”, “Sprendimo galios kritikos” ar geriau iškart nuo “Prolegomenų”?

E.: Aukščiausia klasė iš jo kūrinių, mano požiūriu, yra “Grynojo proto kritika”.

D.: Ar galima suprasti, kas rašoma pirmame “Grynojo proto kritikos” skyriuje, nežinant visumos? Pavyzdžiui, jei studijavai prieš dešimt penkiolika metų ir dabar kaip per miglas… Ar įmanoma Kantą išversti į kitą kalbą arba kitokį kalbėjimą?

E.: Išversti įmanoma, tik, verčiant kai kurias sąvokas, reikia žaisti – kaip ir visur, bet Plečkaičio vertimas, kiek jį lyginau su vokišku originalu ir dar su anglišku vertimu, man pasirodė visai geras. Teko skaityti mažiau tiksliai išverstų į lietuvių kalbą vokiečių filosofų… Plečkaitis, kažkur girdėjau, buvo baigęs „smetoninio” tipo klasikinę gimnaziją, kur labai stipriai kalbos buvo dėstomos… Jis, beje, baigė pedagoginiame universitete logikos ir psichologijos specialybę.

D.: O ar filosofai turi tabu? Ar yra sąvoka – „tyčiotis iškraipant”? Pavyzdžiui, jei bandyčiau įsivaizduoti ir užrašyti, kaip Donelaitis iš sakyklos hegzametru atpasakoja būrams “Grynojo proto kritiką”? Nepaskelbtų man karo filosofai?

E.: Nepaskelbs – čia gi normali postmoderni filosofija gautųsi.

D.: Jei aš dabar rašysiu projektą Lietuvos kultūros tarybai – apie donelaitišką Kanto išguldymą per hegzametrą – ar sutiktum būti konsultantu? Suburčiau kietų poetų komandą ir kibtume rankoves pasiraitoję. Ar padėtum nenuklysti į lankas?

E.: Laisvai. Dar būtų nieko, kad kas nors iš poetų vokiečių kalbą mokėtų, nes aš tai nekoks filologas, o dar ir tinginys, pramokau vokiškai tiek, kad galiu su žodynu išsiversti jei ko prisireikia ir tiek.

D.: Yra keletas, kas gerai moka, bet ar jie dalyvaus – nežinia. O ir šiaip poetams trūksta disciplinos. Gali jie visai patarimų neklausyti proceso metu. Tik redkolegijoje pataisytume – kas esmę, kas eilėdarą. Jei niekas neprotestuos. Arba diskvalifikuotume, jei per aršiai protestuos.

E.: Tai gerai. Beje, kaip pasakojo profesorius Plėšnys, toks amerikiečių filosofas Charles Sanders Peirce buvo taip susižavėjęs „Grynojo proto kritika”, kad buvo šitą veikalą mintinai išmokęs…

D.: Na va. Kažin, ar kas šiais laikais moka Lietuvoje mintinai bent Donelaičio metus? Kai mums davė studijų metu nagrinėti Kanto “Grynojo proto kritikos” ištraukas, kad suprasčiau, kas ten parašyta, turėdavau skaityti po keletą kartų tuos pačius sakinius balsu. Deklamavimas, mokymasis atmintin
ai yra (kartais) būtinas norint suprasti.

E.: Man atidžiai skaitant „Grynojo proto kritiką” prireikė bene aštuonių mėnesių.

D: Oho. O va pirmakursiams mūsų universitete rašytoja Vanda Juknaitė dėsto raiškųjį skaitymą. Ten kiekvienam studentui reikia pasirinkti puslapį prozos ir vieną eilėraštį. Ir verčia dirbti su tais pasirinktais tekstais pusę metų. Iš pradžių atrodo, kad tyčiojasi dėstytoja, po to – imi tų pasirinktų tekstų ir jų autorių nebeapkęsti, o po to – nušvitimas (jei viską pakenčiamai darai). Man tas nušvitimas atėjo tik magistrantūroje, kai per dėstymo praktiką pats mėnesį dėsčiau tą dalyką. Senovinis, archajiškas kalimas yra stebuklingas vaistas. Visų mokslų tėvas ir pamotė švelnioji.

E.: „Grynojo proto kritiką” Kantas rašė apie dešimt metų, tai ir įveikti knygą nėra taip paprasta. Be to jam buvo 57 metai kai pasirodė pirmasis leidimas, tad jis buvo brandus, teorinę kalbai puikiai įvaldęs akademikas. Tokį lygį pasiekus paprastai rašyti turėtų būti labai nuobodu.

D.: Mano idėja – pabandyti sukalti Kantą su Donelaičiu. Sausio pirmąją Donelaičiui bus 300, o balandžio 22-ąją Kantui – 290. Per tą tarpą atliksiu sizifišką eksperimentą. Padėsi patarimais iš šono, kol akmenį į kalną ritinsiu? Pažiūrėsim į rezultatą. Jei išeis nuobodžiai sunkus tekstas, vadinasi – viskas gerai.

E.: Turėtų išeiti kietas meninis avangardas. Aš kažkada galvojau į žemaičių kalbą išversti šitą…

D.: Bet jau tarmių metai į pabaigą, beliko dvi savaitės. Kita vertus – galima ir per tiek nemažai nuveikti. Man baisu, kad jei tu išversi Kantą į telšiškių šnektą, tai aplink Kryžkalnį gali žmonės nesuprasti.

E.: Aš versčiau tik į varniškių, aišku.

D.: Tas jau suprantamiau, bet žemaičiai nuo Skuodo sakys, kad tavo variantas nepakankamai žemaitiškas. Skiestas.

E.: Tai aš tą suprantu. Tiesiog Varniai yra Žemaitijos Kernavė. Kantas daug naudoja sąvokų lotynišku ir graikišku pagrindu, o tas labai apsunkina vertimo reikalą. O apskritai, aišku, toks vertimas yra utopija – mintinis eksperimentas. Bet jei jau kažkam norisi versti į žemaičių, tai, vadinasi, knyga filosofui nebloga išėjo.

D.: Be eksperimentų nebus kanono. Padaryk bent pradžią. Ar reikętų versti sąvokas “kategorinis imperatyvas”, “metafizika” – ar tik tarmiškai tarti? Čia ir man su kantišku hegzametru reikės apsispręsti.

E.: Tai va – išeitų, kad tik tarmiškai tarti. Dabartinė žemaičių kalba jau daug savo žodžių praradusi ir iš esmės sumenkusi iki tarmės, bet netgi tarmė išreiškia visai kitokį čia-buvimą, Heideggerio terminą pavartojus. Man žemaičių tarmė yra tiesiog kitoks buvimo būdas. Kalba tarmiška sukuria sąlygas kiek kitaip patirti pasaulį ir kiek kitaip jame būti.

D.: Skaitei profesorės (ir poetės) Viktorijos Daujotytės (Daujotės – taip ant eilėraščių knygų parašyta) “Gīvenu vīna” ir “Balsā ūkūs'”? Ten kiaurai matyti, kad visai kitoks buvimo būdas per tarmę, beje, ten irgi varniškių šnekta parašyta.

E.: Taip, paskaitinėjau. Teko pasiklausyti tokių tarmių, gal jas reikėtų vadinti patarmėmis ar net šnektomis, kurios man tiesiog groja per nervus. Viena tokių tarmių kalba mano aukštaičiai pusbroliai, juos dar iškenčiu – matyt giminystė daro savo, na bet kai kalba ne jie, tai tikrai groja. Kai kurios šnektos man skamba komiškai… Na o moterims labiausiai tinka suvalkiečių tarmė…

D.: O žemaičių kam tinka? Vakams?

E.: Žemaičių tarmiakalbė tinka seniams. Aišku, ką čia dėstau, subjektyvu. Kaip ir koks muzikinis skonis, bet yra ir kažkas objektyviai dvasiškai skirtinga tarmėse.

D.: Taip, seniai irgi yra vaikai. Seniems žmonėms nebereikia apsimetinėti suaugėliais. Man patinka posakis – „vaikui jau aštuoniasdešimt metų, o juo niekas nebesirūpina”.

E.: Geras posakis.

D.: Skundas toks, bet su šypsena. Gal šitą pokalbį pratęskim po kelių mėnesių, po rezultatų aptarimo. Po to, kai tu pabandysi bent kelis sakinius išversti iš Kanto – į žemaičių, o aš – po to, kai pabandysiu paeiliuoti hegzametru Kantą; Donelaičio ir Kanto garbei bei numanomai pažinčiai sutvirtinti.

E.: Gerai.

D.: Dėkui. Iki.

Parengė Mindaugas Nastaravičius

1 Wikipedija sako, kad 1746–1750 metais I. Kantas mokytojavo Jučiuose (dabar – Vesiolovka). Mokė lietuviškų bažnyčių ir mokyklų inspektorius, klebono D. E. Anderso ir vietos klebono vaikus.

2 Wikipedijoje teigiama: Spėjama, kad iš Kantvainų kilęs filosofo I. Kanto prosenelis Richardas Kantas, kurio tėvai buvo atsikėlę iš Kuršo. Richardas vokiškai nemokėjo. I. Kanto senelis dirbo balniumi Klaipėdoje, o tėvas jau vertėsi tuo pačiu amatu Karaliaučiuje.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *