Jei manęs paklaustų, kas pandemijos preliudijoje labiausiai nustebino, atsakyčiau – netikėti karo akordai ir nematomo priešo įvaizdis. Kiek politinių lyderių ištarė žodį „karas“ kaip sparnuotą metaforą, lengvai ir be ašarų, kartu su išganingu „mes nugalėsime“! Politiko pareiga – perspėti apie pavojų, kaip dvasininko – kalbėti apie Dievą, gydytojo – apie sveikatą, o filosofo – apie saiką… Vis dėlto robotiškai kartojamas karo kodas nukreipia žmonijos traukinį pavojingais bėgiais Kasandros sindromo link, įtarinėjant, jog viskas yra ne taip, kaip yra. Antikos laikų herojė Kasandra turėjo pranašystės dovaną ir kankinosi, kad ja niekas netiki. Taip kankinosi, jog pati nebetikėjo, kai ja tikėjo.

Gal todėl šiandien šalia globalaus solidarumo atsiveria ir slogus nesutarimas, šalių ir žmonių tarsi į jų tarpą būtų įsibrovęs blogas vertėjas. Visuotinė sumaištis greit sujaukė santykius, privertė keisti drąsą į baimę, o savo įsitikinimus – į radikaliai priešingus. Slogi nežinia pakibo virš „homosapiensų“ ir bakstelėjo jiems kaip pirštu į kaktą: kelias, kuriuo technologinės visuomenės ėjo vakar, atvedė į liepto galą. Atėjo „nauji laikai“? O gal tai „senųjų laikų“ inercija? Naujų laikų idėja labiau vilioja nei inercija. Tai ji truktelėjo mąstytojus už liežuvio. Prabilome apie Naują laiką, kurio neįmanoma suvokti vien materijos dėsniais. Juk tai laikas. Ne automobilis, antena ar kosminis laivas, kurie bandė jį pralenkti. Kas tas Naujas laikas? Gal jis ir yra nematomasis priešas. Koks jis? Tolstojaus, Dante’s ar Homero laikas? G5 laikas? Šiandien jis, atrodo, įmanomas visoks, netgi paralelinis. Už visokį jį kovosime kiekvienas savo karo lauke.

Ši pandemija įsirėš į istoriją. Ateities istorikai kalbės apie įvykius iki ir po. Aš pati jau esu ateities žmogus, ir man penkiasdešimt penkeri. Priklausau didžiausių globalizacijos virsmų ir šanso kartai. Turiu teisę sau kai ką priminti, guosdama save, ramindama kitą. Pamenu, kadaise Sigitas Geda, grįžęs iš Amerikos, dalijosi savo įspūdžiais laikraštyje „Šiaurės Atėnai“, kurį prenumeruodavau ir jis atkeliaudavo pas mane net į Kipro salą (argi tai jau nebuvo nauji, tobuli laikai? Ar nepakako sustoti ties rašomąja mašinėle ir laidiniu telefonu, kompiuterius paliekant mokslo laboratorijoms?). Jis rašė, kaip apsidžiaugė sutikęs Amerikoje tikrą indėną, kokį matė tik kine. Poetas tiesiai šviesiai jo paklausė: „Ar nepykstate ant baltųjų žmonių, kad jie okupavo jūsų žemes?“ Indėnas atsakė: „Nepykstu. Vis viena jie greit iškeliaus į mėnulį.“ Žmogui, kurio rasė gyveno išvien su gamtos dėsniais, buvo aišku, kad ilgainiui ir sąmoningai okupuojant gamtą reikės trauktis iš Žemės; kuo aršiau homosapiensai priešinsis savo prigimčiai, tuo stipriau ji stums juos į nebūtį. Atrodo, banali tiesa. Juk šiuolaikinė visuomenė rūpinasi gamta. Žaliųjų judėjimai šiandien virto didžiosios politikos dalimi, nors pasitaiko, kad žaliasis mažai ką supranta apie driežo gyvenimą. Regis, nori susidraugauti tik tam, kad driežas galvotų panašiai kaip jis. Draugauti ir ginti tauru, bet ten, kur politika, veši ir siekis valdyti; jei ne pačią gamtą, tai tuos, kurie žiūri į ją medžiotojo akimis.

Imperatorius Adrianas, valdęs Atėnus I a., sakė: „Kai nebeliks ko medžioti, žmonės medžios vienas kitą.“ Anot jo, gamta dovanojo žmogui instinktą žudyti savo rūšį, ypač pavojaus akivaizdoje. Negi iki šiol neišmokome susitarti su savo instinktais? Ar ne paradoksalu, kad visų žmogaus gyvenimo sričių politizavimas, siekiant ginti ir saugoti žmogų-pilietį, tik dar labiau išryškino jo tikruosius instinktus? Aistrą valdyti žmogus paveldėjo iš gamtos. Žmogaus politika – gamtai jokia paslaptis. Jai nieko nereiškia sutriuškinti žmonių kūrinius. Argi ne gamta siūlo (taip pat ir atšaukia) žmogaus politinės egzistencijos formas, įskaitant ir demokratiją? Argi ne gamta nusprendžia, kiek laisvės atseikėti žmonijai ir kada stumtelti ją į vergiją, natūraliai palaikant tokį bandos gyvenimo būdą, kuris verstų jos narius susinaikinti? Pagaliau dar išmintingos pagonybės laikais žinota, jog graikų deivė Gaja (lietuviškai „Žemė“) skųsdavosi Dzeusui, kai žmonija pasidarydavo jai per sunki. Kartą jos gailėdamas Dzeusas sukėlė didžiausią istorijoje Trojos karą.

Ar ne pernelyg paprastas ir mūsų demokratijos suvokimas: paklusk daugumos įstatymui? Kiekvienas užims aukštą postą, surinkęs daugumą balsų, paspaudimų ir patiktukų. Žemesniems postams pakanka tiesiog sėkmės. Masių žmogus, kurį ironizavo Umberto Eco, yra savo apogėjų pasiekęs kultūros industrijų produktas. Jis nori kuo daugiau informacijos ir kuo mažiau atsakomybės. Nelinksta apmąstyti savo veiksmų ir dažnai veikia pastūmėtas momentinio įspūdžio. Apie tai perspėjo ir daugybė kitų moderniosios epochos mąstytojų, bet inercija nešė produktą toliau, nes visiems (ir pačiam Umberto), ko gero, stebėti tai buvo patogu ir smalsu.

Tiesa, šioje, iš pirmo žvilgsnio primityvioje demokratijoje nėra viskas primityviai tiesmuka. Prezidentų šypsenos kaip skydas dengia manevringą kovą už vienintelę nemarią, geltonąją materiją, be kurios net elgeta neidavo su princu, net kryžius nemesdavo iššūkio pusmėnuliui. Auksas. Nesvarbu, ar vadinasi akcijų, pridėtine verte ar kitaip. Tai vis to paties aukso simboliai, kuriuos, nupūtus lyg dulkes nuo tauraus metalo, galima pakeisti kitais. Kad ir ką sugalvotume prisidengę ideologijomis, visa, apsukę ratą istorijoje, sugrįžta į šachtą, kur guli auksas, – gamtos šachtą.

Pandemijos ir karantino akivaizdoje, kaip ir šimtai kitų žmonių, ėmiau fantazuoti, kokioje valstybėje gyvensiu rytoj. Pirmiausia pagalvojau apie didžiulę proto energiją, eikvojamą įvairių piliečių asmeniniam pykčiui ir apmaudui dėl tam tikros politinės struktūros ar marionetės, už kurios slypi dar viena marionetė ir dar… Kur marionetės, ten šešėliai ir jų teatras. Pamirštas šešėlių teatras (beje, atsiradęs senovės Kinijos turguje)! Jame – talentingi koršunovai (su pagarba), tampantys lėles už siūlų. Neseniai viename iš angliškų portalų skaičiau apie globalią vyriausybę, kurią neva sudaro galingiausių valstybių vadovai. Esą susibūrę jie iš anksto aptaria globalių procesų scenarijus. Gal ir įdomi teorija. Nenustebčiau, jei tikrovė, tačiau kovidas pakando ir tokią vyriausybę kaip šalna jauną žolę.

Užuot įtarinėjus, kad kažkas slapta tebetampo siūlus, regis, išmintingiau stvertis savo siūlų, pasitelkus ne simbolinius, o tikrus režisierius. Tegu jie režisuoja visuomenės gyvenimą per krizę. Žodis „krizė“ kilo iš graikiškojo krisi ir reiškia ne „kristi“, o „spręsti / turėti nuomonę“. Įsivaizduokime, kad tokiai misijai vadovauja Oskaras Koršunovas kartu su filosofu, sukaupusiu enciklopedinių žinių apie šalies gyvenimą. Tarkime, Zenonu Norkumi, kurio įžvalgos dar netaikomos krašto politikoje; arba revoliucingos minties Gintautu Mažeikiu; nekalbant jau apie moteris ir jų nepriklausomas organizacijas. Poetas Georgijus Jefremovas kartą su meile pastebėjo: „Lietuvoje yra dvi nacijos – lietuvės ir lietuviai.“ Ne šaržuoju, o pagarbiai bandau iliustruoti idėją apie hibridinius popandeminės visuomenės valdymo būdus. Jie bus kultūriškai specifiški ir reikalaus vaizduotės. Kūryba – visuomenės sveikata. Visuomenė, gydoma vien medicinos priemonėmis, nėra laisva. Ji serga toliau rizikuodama virsti net Milošo Formano „Gegutės lizdu“. Tai būtų ne mediciniška, o ciniška.

Prieš gerą dešimtmetį tinklalapyje „Delfi.lt“, kai jam vadovavo jauna žurnalistė Monika Garbačiauskaitė, būta įdomių politologinių įžvalgų. Įsiminė futuristinė kelių doktorantų diskusija, kad šiuolaikinė išsilavinusių žmonių visuomenė išliktų ir be sunkiasvorio vyriausybės aparato. Iš esmės kiekviena visuomenės ląstelė gyvena savitu ritmu ir principais būdingais tik jos nariams: mokslininkai, menininkai, gydytojai, statybininkai, policija, politikes (klestint Afroditės kultui, Kipro graikai pagarbiai vadino moteris, turinčias kelis vyrus, politikėmis, t. y. kuriančiomis politiką)… Tarp jų vyksta manai kaip gamtoje. Natūrali savireguliacija. Mane nustebino (todėl ir įsiminė) susidomėjusių šia diskusija jaunų skaitytojų būrys, išsamūs komentarai ir nuoširdus svarstymas, kad tai tiktų ir Lietuvos tikrovei. Ši diskusija toliau, deja, nesirutuliojo ir apskritai panašių į ją neliko, o „Delfi.lt“ ir dauguma kitų portalų virto kone informaciniais šiukšlynais, po kuriuos rausiasi kalbiniai liumpenai.

Mūsų kalba… Kodėl kai kurie procesai, įsibėgėję pastaraisiais metais, tapo negrįžtami? Pamėgome klišes, trumpinius ir kategoriškus teiginius, kad būtų paprasčiau. Kai prieš porą dešimtmečių pradėjau stebėti televiziją „Euronews“, vis galvodavau, kodėl žinios tokios apytikrės ir pateikiamos keistais luitais kaip didmeninės prekybos prekės. Ilgainiui apytikrė žinia tapo norma. Galbūt įtaką darė stiprėjantis globalių organizacijų, dar vadinamų klubais, ryšys? Kaipgi demokratijos labui pateikti šūsnis informacijos, jei ne kodais? Šalia vyko ir tebevyksta internetinė revoliucija. Ji nematoma kaip šiandienis priešas. Priešas atrodo tikras, bet ir netikras. Jis kelia baimę, net paniką. Brangiausi interneto resursai – mūsų akių tinklainės, be kurių nebūtų nė globalių tinklų. Jei internetas klestės, jam reikės saugoti mūsų akis ir mus, kaip gamtos dalį; reikės aukotis Gajai, kuri iš nevilties prisišaukė pandemiją. Trumpam atrodė, kad karantino planeta paniro į gedulo tylą ne tik dėl viruso aukų, bet ir dėl visos žmonijos.

Baisus ne virusas, o tai, ką apie jį pradėjome galvoti. Baisus ne žmogus be kaukės, o tai, kad jo pradėjome bijoti. Vis vien netikiu, kad kelrodžiais bus tik baimės akys ir indėno pranašautas mėnulis. Jau sakiau: esu ateities žmogus, o mano amžiaus skaičių suma reiškia vienetą. Pradžią. Alfą. Net savo mirties nebeįsivaizduoju, nes bet kokią jos viziją šiandien nustelbtų tai, kas susiejo visą žmoniją. „Pandemija“ – irgi graikiškas žodis (gr. παν pan – visa; δήμος demos – žmonės), nušvietęs mano gyvenimo patirtis kitokia šviesa. Ryškiausiai iš visų – graikų kalbos pamokas. Moku kalbą, kuri gerai paaiškina žmonių sąveikos pasaulį. Kai skaičių kalba (o ji ne beribė) išseks lyg šulinys mano gimtame kaime, tada programuotojai tarsi ištroškę odisėjai, pradės savo dvidešimt ketverių metų odisėją, vedančią prie senųjų kodų. Graikų kalba. Jos dvidešimt keturios raidės lengvai liejasi į plastiškus junginius, kuriuos galima kurti ir derinti tarpusavyje iki begalybės.

Pradedu skaičiavimą: metai alfa (ir taip iki omegos). Dvidešimt ketverius metus iš eilės, dvidešimt keturias valandas per parą vyks pasaulio sugrįžimas į Itakę, į žmogiškos būties įprasminimą pasitelkus naujus kodus, nors jie labai seni… Tada Gajos širdis grįš į savo vietą, o aš galėsiu amazonių deivės Artemidės šventykloje palikti mylimiesiems knygą, parašytą taip, kad ją į rankas paims tik tas, kuris supras jos turinį. Joje bus žodžiai: „Vienas svarbiau už visus.“ Jie primins, kaip šiandien atsidėję giname kiekvieną – kaip unikalų ir vieną. Todėl ir tikiu, kad žmonijos sugrįžimas į Itakę neišvengiamai įvyks, ir aš dar gyvensiu. Tai įvyks todėl, kad gyvensiu.

 

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojai diskutuoja“ remia Lietuvos kultūros taryba.