Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 Poetai   Prozininkai   Dramaturgai   Eseistai   Literatūrologai   Vertėjai 

   A  B  C  Č  D  E  F  G  I  J  K  L  M  N  O  P  R  S  Š  T  U  V  Z  Ž 
 

Stasys Jurevičius

 

Jurevičius Stasys, poetas.
Gimė 1936.07.07 Kaniūkuose, Molėtų raj.
1960 m. baigė VPI lituanistiką. Dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Lietuvos valstybiniame archyve, enciklopedijų redakcijoje, radijuje ir televizijoje, mokytojavo.
Nuo 2001 m. - LRS narys.

Autobiografija:
Aš, Stasys Jurevičius, gimiau "nei per anksti, nei per vėlai", bet "pačiu laiku" (A. Baltakis) ir įdomioje vietoje, o, tiksliau sakant, gražią 1936-ųjų metų liepos 7-osios naktį ant kvepiančio šieno vežimo prie upelio pakeliui iš gimtinės (Kaniūkų) į Uteną. Gimiau atbulas: gal ir dėl to daug kas gyvenime klojosi atbulai. Paprasčiausias pavyzdys - mano gyvenimo ir kūrybos istorija.
Rašinėti eilėraštukus pradėjau bene trylikametis, 16-os jau atsidėjęs savarankiškai skaičiau Belinskį ir kitus tada įmanomus gauti literatūros kritikos ir mokslo darbus. Baigęs studijas Vilniaus pedagoginiame institute, buvau paskirtas į Lietuvos literatūros ir kalbos institutą moksliniu bendradarbiu. Tuo pačiu laiku rašiau eilėraščius, spausdinau "Jaunųjų" almanache (1957), "Jaunimo gretose" (1958-1959), "Literatūroje ir mene" (1959), buvau priimtas į Vilniaus jaunųjų rašytojų sekciją, dalyvavau Lietuvos jaunųjų rašytojų suvažiavime. Taigi pradžia, atrodo, negalėčiau labai skųstis.
Deja, dėl buitinių, materialinių ir kitų nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių susirgau liga, tokia madinga tarp literatų. Po keleto metų, pasveikęs ir vėl ėmęs rašyti, buvau priverstas laikytis atokiau nuo redakcijų ir rašytojų: neįtikau, prisitaikyti tiesiog nemokėjau. Už tai tada mintyse kaltinau daug ką, net ir buvusius kūrybos draugus. Dabar galvoju, kad be reikalo: matyt, tomis sąlygomis kitaip ir būti nelabai galėjo.
Dirbau ne vienoje kultūros ir mokymo įstaigoje, kas bent iš dalies atsispindi "Lietuvių rašytojų sąvade" (1996) ir "Lietuvių literatūros enciklopedijoje" (2001). Todėl tų dalykų čia turbūt nėra reikalo kartoti: jei kas domėsis - nesunkiai ras.
Aišku, dirbant įvairius nelengvus, dažnai su literatūra nelabai susijusius ar visai nesusujusius darbus, sumažėjo ir kūrybos produktyvumas. Spausdinti savo eilėraščius nesisekė, gal ir man pačiam trūko atkaklumo bei kitų reikalingų savybių. Nutariau ramiai rašyti "į stalčių", ką ir dariau kokius 15 metų.
Vėliau viena kita publikacija po keletą eilėraščių pasirodė "Literatūroje ir mene", "Poezijos pavasaryje". Paruošiau ir įteikiau poezijos rinkinį "Vagos" leidyklai, kur jis pragulėjo gal bent 10 metų, kol atėjo Atgimimo laikai.
Tačiau dar kartą pabrėšiu: kas buvo, tas buvo - nėra prasmės ką nors kaltinti. Kaip sako Č. Milošas, "kas baigta, tas baigta". Svarbiausia - dabartis ir ateitis.
Atgimimo laikotarpiu, atsiradus galimybei skubiau išleisti eilėraščių rinkinį savo lėšomis, sudariau savotišką rinktinę "Viršum bežadžių šulinių". Ją 1989 metais išleido "Periodika": labai palankią vidinę recenziją parašė Sigitas Geda, išėjusią knygą gerai įvertino Vytautas Skripka ("Pergalė", 1990, Nr. 3).
Kitos knygos leisti neskubėjau: formavosi naujas stilius, siekiau naujos išraiškos. Poezijoje skubėti kažin ar visada galima. Labai trugdė ir mokytojo darbas. Tačiau anksčiau ar vėliau poezija ištinka, panašiai susikaupia ir knyga.
Į 2000-ųjų metų pabaigą išėjo naujas poezijos rinkinys "Kaniūkų kalneliai", išleistas Lietuvos geležinkelių leidybos centro. Kol kas jis spaudoje beveik nebuvo vertintas, jei neminėsiu daugiau reklaminio straipsnelio praėjusių metų gruodžio 16 dieną "Literatūroje ir mene".
Nors ir nesu jaunas (o senas nesijaučiu), manau, kad pačius geriausius savo lyrikos kūrinius dar parašysiu ateityje. Ir nereikia stebėtis: Dievas duoda vienam ateidamas, kitam nueidamas.
Nepretenduoju į prozininkus, tačiau plūste plūstanti gyvenimo bjaurastis verčia griebtis ir prozos: parašiau neįprasto žanro knygą apie savo gerus pažįstamus (tik ne rašytojus!). Bet nežinau, ar kada išdrįsiu spausdinti. Dabar pavojinga! Turiu ir daugiau planų.
Pastaraisiais metais bendradarbiavau ir periodinėje spaudoje. Po keletą eilėraščių išspausdino "Literatūra ir menas" (2000 m. birželio 3 d.), "Šiaurės Atėnai" (2000 m. Druskininkų rudens proga). Nors ir ne kasmet, spausdinausi ir "Poezijos pavasaryje". Betgi ne kasmet ir kam nors siūliau savo poetinius tekstus, nes labiausiai vengiu pyktis su redaktoriais. O anais laikais taip "nusidėti" pasitaikė, dėl ko ir dabar tebesigailiu. Verčiau jau būsiu "tylus ir kuklus" - "tikra Dievo boružėlė" (žr. S. Gedos rekomendaciją). Na ir kas, kad "išnykstanti rūšis"! (žr. ten pat). Manau, kad tai liko iš mano krašto praeities kaimo kultūros, kuri savaime įsigėrė. Ir iš viso, ar mums reikėtų bijoti būti aborigenais ar išnykstančia rūšimi?...Nieko neteigiu, tik keliu klausimą.
Ir dar šis tas apie savo "atbulumą". Kaip minėjau, kūrybinio kelio pradžia buvo visiškai bloga. Šiandien, kone baigdamas gyvenimą, nelabai žinau, kas esu. Pats, savaime aišku, save laikau poetu, bet niekur viešumoje to negaliu pasakyti: nepatikės, išjuoks, nes iki šiol nesu Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Apsišaukėlių dabar daugybė. Todėl narystė būtų tam tikras oficialus statuso patvirtinimas.
Antra vertus, sulaukus filosofinio amžiaus, ir statusai nebeatrodo tokie reikšmingi. Kaip sakė vienas mano draugas: "Nėra ko jaudintis - Donelaitis ir Baranauskas taip pat nebuvo Rašytojų sąjungos nariai. O palaidoti tave bus kam: turi vaikų ir anūkų".
Teisybę sakė. Laikas dažnai iš mūsų nerimo ir bruzdesio tik pasijuokia. Tačiau vis tas formalus romantinis požiūris: nusibodo būti kažkokiu literatūros pamestinuku, o, grubiau kalbant, literatūros benkartu, atlieka iš praeito tūkstantmečio sąvartyno... Norėtųsi, rodos, tiek nedaug - tik tapti teisėtu literatūros žmogumi.
Bet, žinoma, pats svarbiausias mano, kaip turbūt ir kiekvieno literato, gyvenimo siekis - gerai rašyti.

2001.05.15


Bibliografija:
Viršum bežadžių šulinių: eilėraščiai. - Vilnius: Periodika, 1989.
Kaniūkų kalneliai: poezija. - Vilnius: Geležinkelininkų leidyklos centras, 2000.
Juodasis namo sąsiuvinis: iš namo bendrijos nario užrašų. - Vilnius: Gelspa, 2005.


Atgal

Į viršų
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama