Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 Poetai   Prozininkai   Dramaturgai   Eseistai   Literatūrologai   Vertėjai 

   A  B  C  Č  D  E  F  G  I  J  K  L  M  N  O  P  R  S  Š  T  U  V  Z  Ž 
 

Bronė Liniauskienė

 


Liniauskienė Bronė, poetė.

Autobiografija:

Aš, Bronė Rimkevičiūtė – Liniauskienė, gimiau 1923 m. kovo mėn. 20 d. Žilionių km., Šeduvos valsč., Panevėžio (dabar Šiaulių) apskr. ūkininkų šeimoje. Baigiau Šeduvos „Saulės“ progimnaziją, Panevėžio Mergaičių gimnaziją, Vilniaus (tada V. Kapsuko vardo) universitetą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.

Pirmąjį eilėraštį parašiau turėdama dešimt metų. Jį tiksliai atsimenu todėl, kad, parodžiusi jį vyresnei seseriai, buvau įskųsta mamai – esą tikriausiai iš kur nors nusirašiau ir neprisipažįstu.

Šeduvos progimnazijoje įsijungiau į literatų būrelio veiklą, bet į tikrą ir gyvą literatūrinį gyvenimą patekau persikėlusi mokytis į Panevėžio Mergaičių gimnaziją, kur literatūrą dėstė gera specialistė mokyt. St. Jagminienė, aktyviai veikė J. Lindės – Dobilo Meno kuopa, jungusi Vyrų ir Mergaičių gimnazijų kūrėjus. Žvelgiant iš dabarties, reikia pripažinti, kad tai buvo jaunatviška, entuziastinga ir aktyvi literatūrinė veikla, palaikoma ir globojama mokytojų. Ten jau literatų tarpe tapau pripažinta poete. Gimnaziją baigiau 1943 m. Tais metais į universitetą nestojau, o kitais jau nebeįstojau, – net dvejus metus stojamuosius išlaikiau gerai, netiko mano „charakteristika“ – buožės duktė.

Mano gimtosios apylinkės – lygumų kraštas, bet man jis buvo gražiausia pasaulyje vieta ir įkvėpimo šaltinis: soduose paskendęs kaimas, vasaromis net naktį šviečiančios žydinčios liepos, gandralizdžiuose kalenantys gandrai, nenusakomi kvapai ir spalvos – visa tai formavo gyvenimo ir grožio supratimą, buvo poetinis įkvėpimas. Bet 1948 m. nieko neliko: visą šeimą ištrėmė į Sibirą. Aš tremties išvengiau, bet amžiams praradau tėviškę – ji buvo atimta, išdraskyta, numarinta. Aš niekada nebegalėjau į ją sugrįžti. O jei ir būčiau galėjusi, - nebenorėčiau, - ten, anot I. Simonaitytės, - jau išmaronių žemė: namų pamatai, iškirstas sodas, užžėlę takai... Šis praradimas persmelkia visą mano kūrybą, - prasiveržia prisiminimais, liūdesiu, neatsakomu klausimu – už ką, kodėl? Šie nešviesūs motyvai, aišku, kelia šypseną ir nuobodulį dabartinės kartos skaitytojams ir kritikams, kurių dauguma jau neturėjo tokių kaimų, tokių sodų, tokių beržų, o gal ir nieko savo jau nebeturėjo, tik valdiško buto narvelį. Todėl mano gyvenime daug kas vyko pavėluotai: tik 1963 m. galėjau baigti universitetą, vėlai pradėjau publikuotis spaudoje, tik 1978 m. išleidau pirmąją knygą. Į Lietuvos Rašytojų sąjungą priimta 1983 m.

Mokytojavau Gargžduose, Skuode ir beveik visą gyvenimą dabartinėje Kretingos pranciškonų gimnazijoje, kuri ilgus metus buvo vienintelė (vėliau I-oji) vidurinė mokykla Kretingoje. Dėsčiau lietuvių kalbą ir literatūrą, buvau mokytoja-ekspertė. Daug metų vadovavau mokyklos vyresniųjų klasių jaunųjų literatų būreliui, beveik kasmet jo nariai (kai kurie po keletą kartų) tapdavo Lietuvos jaunųjų literatų respublikinio konkurso laureatais, prizininkais. Šiandien du iš jų - E. Karnauskaitė ir J. Liniauskas - yra Lietuvos Rašytojų sąjungos nariai, išleidę ne po vieną poezijos knygą.

Mano eilėraščiai spausdinti Kretingos ir kitų rajonų, respublikinėje spaudoje, „Poezijos pavasario“, „Metų“, „Baltijos“, „Nemuno“ ir kt. almanachuose, žurnaluose, teminiuose poezijos rinkiniuose (motinoms, tėvui ir kt.). Kai kurie eilėraščiai publikuoti anglų, latvių, rusų kalbomis, yra tapusių dainomis (muzika A. Raudonikio, J. Tamulionio, J. Cechanovičiaus, R. Naidzinavičiaus, A. Žilio).


 


Bibliografija:

Palei žydintį lauką: poezija. - Vilnius: Vaga, 1978.
Tylūs pasikalbėjimai: poezija. - Vilnius: Vaga, 1983.
Pašauksiu medį: poezija. - Vilnius: Vaga, 1987.
Po birželio stogu: poezija. - (įteikta) - Vilnius: Vaga, 1989.
Taip dūžta laikas:poezija.-Klaipėda:-Ryto spaustuvė,1993.
Ant vakaro kranto: poezija. - Vilnius: Homo liber, 2003.
Kregždės praauga dangų:poezija.-Vilnius: Homo liber, 2008.

Apdovanojimai:
1970 m. "Lietuvos TSR liaudies švietimo pirmūnas".
1979 m. Vyr. mokytojo vardas.
1994 m. Ievos Simonaitytė literatūrinė premija už poezijos knygą Dūžta laikas.
2003 m. Kretingos rajono garbės pilietės vardas.


Atgal

Į viršų
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama