Į pradžią
 
 
 
 
Į pradžią Rašykite mums Svetainės medis  LT  EN


NAUJIENOS
GALIMYBĖS
RAŠYTOJAI
≤35 m.
ORGANIZACIJOS
FESTIVALIAI
RENGINIAI
APDOVANOJIMAI
LEIDINIAI
LEIDYKLOS
NUORODOS
ARCHYVAS
APIE MUS



 

Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerija
Lietuvos Respublikos
Kultūros Ministerija
 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas


 



 

UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra Vilniaus dailės akademijoje

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti

ATVIRAS. PATIKIMAS. KITOKS.

 

 Poetai   Prozininkai   Dramaturgai   Eseistai   Literatūrologai   Vertėjai 

   A  B  C  Č  D  E  F  G  I  J  K  L  M  N  O  P  R  S  Š  T  U  V  Z  Ž 
 

Elena Skaudvilaitė

 

Skaudvilaitė Elena, poetė, vertėja.
Gimė 1935.05.12 Jautakiškiuose, Kelmės raj.
1961 m. VU baigė lituanistiką. Mokytojavo Rietave, Kaltinėnuose, Laukuvoje, nuo 1973 m. Veiviržėnuose.
Nuo 1999 m. - LRS narė.

Autobiografija:
1955 m. baigiau Kražių vidurinę mokyklą, 1961-aisiais m. - Vilniaus universitetą (studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą).
Nuo paauglystės iki pat išvykimo studijuoti gyvenau pas tėvus buvusiame jėzuitų palivarke Greitiškėje, prie pat miestelio, ir giedojau bažnyčios chore. Kultūringas vargonininkas ir lotyniškai pamokė, ir paskolindavo gerų knygų, pasiūlė B. Brazdžionį, A. Miškinį, daug pasakojo apie kitus, ko neišgirsdavome mokykloje.
Giedojau ir įvairiose katalikiškose apeigose pas artimus ir tolimesnius kaimynus. Tuo metu, be daugelio giesmių bei psalmių, išmokau senovinių dainų, taip pat dainuojamosios partizanų poezijos. Pastaroji pokaryje sparčiai plito, jauni ją mėgome ir dainuodavome susigraudindami.
Pro mokyklos langus matydavau plotelį Kražių centro su po savaitę, trumpiau ar ilgiau gulinčiais "banditų" lavonais. Kartą mačiau, kaip parvežė pilną porinį vežimą rusų kareivių bei stribokų laimikio, kaip išmėtė žuvusiuosius it strampus pagal daržinę. Taigi dalis valstybės tragedijos aktų kaip ant delno buvo matyti pro Kražių mokyklos langus. Be to, pro akis slinko niūrūs ūkių apiplėšimo vaizdai, ašaroti išvežamų kaimynų, paauglystės draugų veidai. Netrukus ir pradėjau mintis ir jausmus posmuoti. Poetinius bandymus pasirašinėdavau Aušrinės slapyvardžiu, mat stiprėjo troškimas šviesti kruvinos tamsos užgriūtai mūsų žemelei.
Pirmieji griežti mano kūrybos kritikai buvo Vilniaus saugumiečiai. 1957.10.05 pirmą kartą mane tardė saugumo rūmuose, iškratė mano kampą bendrabučio kambaryje. Mat pas kražiškį mokslo draugą, suimtą mėginant valtele per Baltiją pasiekti Vakarus, rado mano eilėraštį "Didžiajam irklininkui". Nors ir nepagrįstai, bet buvau apkaltinta jaunuolio kurstymu bėgti, būta abejonių, ar turiu teisę studijuoti tarybinėje aukštojoje mokykloje. Universitete likau, bet nuo to laiko iki pat okupacijos galo akylai stebima, ne sykį kratoma ir tardoma. Nepavyko ir literatūrinis debiutas studentų kūrybos almanache: almanachui užkirstas kelias pas skaitytojus.
Nuo 1961 m. iki 1997 m., vis pagynėjama iš vietos, kad per giliai neįsišaknyčiau, mokytojavau Rietavo, Pajūrio, Kaltinėnų, Laukuvos, Darbėnų ir Veiviržėnų vidurinėse mokyklose, taigi Plungės, Šilalės, Kretingos ir Klaipėdos rajonuose. Kiek pajėgdama gyniau nuo pikto mūsų kalbą ir žemaičių jaunimą. Visą tą laiką kūriau (ir tebekuriu), mėginau kaip nors pralysti į žmones, todėl nevengiau nė rajoninių laikraštukų ir pasidariau žinoma dideliuose Žemaičių plotuose. Vienų laukiama, kitų įtariai stebima. Buvau įspėta nesižavėti Jurgiu Baltrušaičiu, Maironiu(!), nutraukti ryšius su dvasininkais ir kitais valdžiai nepatikusiais asmenimis. Už "mistinę" ir apolitišką, pesimistinę poeziją, moksleivių vežiojimą ir vedžiojimą po istorines vietas, šventoves, prie V. Mačernio kapo ir t. t., už bendravimą su "itin pavojingais valstybiniais nusikaltėliais" (!) grasinta atleisti iš darbo. Nesvarbu, kad visokie tikrintojai darbo nepeikė, ne kartą sakė, kad vidurinėje mokykloje man per ankšta, linkėjo palikti provinciją.
Taigi ne puikiausiomis sąlygomis dirbdama pedagoginį darbą visgi neapleidau ir literatūrinės kūrybos baro.
Išskyrus Sąjūdį, nepriklausiau ir nepriklausau jokiai organizacijai ar partijai. Iki 1989 m. buvau Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekcijoje, nuo minėtų metų esu Žemaitijos rašytojų bendrijoje. 1994 m., labai atkakliai raginama, įstojau į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą, bet maždaug po metų iš jos išėjau, įsitikinusi, kad jos autoriteto negaliu gerbti. Be viso kito, ilgai bendradarbiavusi ir bendradarbiaujanti įvairiuose periodiniuose ir vienkartiniuose leidiniuose su savo apybraižomis, recenzijomis, straipsniais ir kt., jaučiuosi verta būti Lietuvos rašytojų sąjungos nare. Tai būtų ir moralinė atrama tolimesniam mano kūrybiniam darbui.

1999.08.18


Bibliografija:
Upelis šnara: poezija. - Vilnius, 1990.
Namų dvasia: poezija. - Vilnius: Lietuvos pedagogų leidykla, 1992.
Laikas, likimas, viltis: poezija. - Kaunas: Judex, 2001.
Ne gegutės balsas: poezija. - Klaipėda: Eldija, 2002.

Vertimai iš rusų kalbos:
Č. Aitmatovas. Motinos pankas. - Vilnius: Vaga, 1966.
N. Tichonovas. Šešios kolonos. - Vilnius: Vaga, 1971.
M. Lopišas. Liūtis. - Vilnius: Vaga, 1975.
Ibn Hazmas. Balandės karoliai. - Vilnius: Vaga, 1979.


Atgal

Į viršų
Paskutinis atnaujinimas: 2012-02-04 | Visos teisės saugomos © RASYTOJAI.LT 2007 | El.paštas: info@rasytojai.lt | Reklama | Logotipai | Parama