Author: Dovilė Kuzminskaitė

Norvegijoje gyvenanti rašytoja ir vertėja Rūta Mataitytė vertėjauja lietuviams teisme, policijoje ar ligoninėse. Ji išgyvena daug išskirtinių patirčių, viena jų

Virusas Kas rytą, žiūrinėdamas į viruso plitimo statistines lenteles, prognozių kreives ir grafikus, sokratiškai supranti, kad nieko nesupranti. Stebint  žinių

Nikaja   viena upė – treji vardai ištakos santakos žiotys   tas kas nuodija tas ir išgydo   o kas

Tik ėjimas   Peleninės dugne dvi prigesusios raganos akys meldžia sniego, kuris pagaliau užgesintų erškėtį, trečią naktį karščiuojantį (nors aš

Pirmoji Susitikom, kai man buvo kelios dienos, Rūtele. Aišku, šito neprisimenu. Likęs tik pojūtis – guodimo, lengvumo. Man pasakoja, kad

Ji nemėgo juodos spalvos   Skausmui einant į pabaigą aplankiau ją ligoninėje.   Iš po pagalvės virpančia ranka ištraukė rausvą

Vaikų tuberkuliozinė sanatorija   Namai kvepia ligonine ir švara Chloras tik nubalina išblyškusį veidą Eterio kvapai ir pušynuose paskendusi sanatorija

Gyvybės linksniavimas   Vardininkas kas? Už devynių laiko upių stūkso Gyvybės giria, ten vaistai – Dievui ant garbės – kekėmis

Saulėtai Koridoriaus gale langas. Saulė pro jį grindyse iškerta nelygų stačiakampį. Jis slenka gerą pusdienį nuo vienos sienos prie kitos.