Author: Dovilė Kuzminskaitė

Tik ėjimas   Peleninės dugne dvi prigesusios raganos akys meldžia sniego, kuris pagaliau užgesintų erškėtį, trečią naktį karščiuojantį (nors aš

Pirmoji Susitikom, kai man buvo kelios dienos, Rūtele. Aišku, šito neprisimenu. Likęs tik pojūtis – guodimo, lengvumo. Man pasakoja, kad

Ji nemėgo juodos spalvos   Skausmui einant į pabaigą aplankiau ją ligoninėje.   Iš po pagalvės virpančia ranka ištraukė rausvą

Vaikų tuberkuliozinė sanatorija   Namai kvepia ligonine ir švara Chloras tik nubalina išblyškusį veidą Eterio kvapai ir pušynuose paskendusi sanatorija

Gyvybės linksniavimas   Vardininkas kas? Už devynių laiko upių stūkso Gyvybės giria, ten vaistai – Dievui ant garbės – kekėmis

Saulėtai Koridoriaus gale langas. Saulė pro jį grindyse iškerta nelygų stačiakampį. Jis slenka gerą pusdienį nuo vienos sienos prie kitos.

Virusas Vieno paveikslo pjesė Tuščia salė. Vienišas šviesos spindulys šviečia į scenos centrą. Jame stovi virusas. Aplink tamsu, publika nematoma.

Nemiga Į polikliniką slankioju taip dažnai, kad net gėda. Šeimos gydytoja įspėjo, kad pulmonologas, sprendžiant iš atsiliepimų, būsiantis grubus. Tikrai,

  2012 m. istorija apie solidarumą. Paskutinis mamos mėnuo  buvo sunkus. Paskutinė balandžio savaitė – ypač. Jau ligoninėje mano akyse