Su rašytoja ir vertėja Birute Jonuškaite susitinkame jos erdvioje sodyboje Vilniaus rajone – žydi išpuoselėti gėlynai, netoliese tyvuliuoja ežeriukas, nuo kurio girdėti vaikų ir suaugusiųjų balsų. Atsisėdame prie gėrybėmis nukrauto tvirto stalo – pokalbis ima lietis dar neįjungus diktofono. Stebiuosi, kaip ji viską suspėja: rašo knygas, vadovauja Rašytojų sąjungai, prižiūri namą, gėlynus, pati ima interviu iš meno ir kultūros žmonių. „Man viskas gyvenime įdomu – turbūt esu nuobodžiauti nemokantis žmogus“, – šypteli.

                                                                                                                              Jurga Tumasonytė

Iš ankstesnių jūsų interviu sužinojau, kad prasidėjus Sąjūdžiui su šeima išvykote į Kanadą – ten užsidirbote pinigų nuosavam butui ir grįžote į Lietuvą. Dabar kalbamės šioje nuostabioje sodyboje. Ar atsikraustėte čia iš to išsvajotojo buto, kuriam anuomet taupėte?

Dvejus metus atidirbusi Lenkijoje už stipendiją studijoms, atvykau pas vyrą į Ukmergę, kurioje jis buvo gavęs darbo paskyrimą, o vėliau – ir dviejų kambarių butą. Ukmergėje manęs niekas nepriėmė į darbą, nes, nors ir baigusi žurnalistiką Vilniaus universitete, buvau Lenkijos pilietė. O kas norės vargti su užsieniete? Tris mėnesius nesėkmingai ieškojusi darbo ir supratusi, kad su savo pasu jo negausiu, nuėjau pas tuometę partijos komiteto pirmąją sekretorę. Ji labai greitai sutvarkė įdarbinimo reikalą: kitą dieną mane priėmė Ukmergės kultūros skyriaus vedėjas Valentinas Deviatnikovas ir įkurdino prie rašomojo stalo savo kolegės kabinete: galėsi sėdėti ir rašyti savo apsakymus, o jeigu kas nors svetimas užsuktų – turėk ant stalo tam reikalui paruoštą valdiškų popierių krūvelę. Iš tikrųjų kultūros skyriuje nebuvo tinkamo etato, tad mane įformino kaip Ukmergės kraštotyros muziejaus jaunesniąją mokslinę bendradarbę. Valentinas turėjo mane „prižiūrėti“, rašyti raportus saugumui, bet jis, kaip ir jo kolegė Loreta, buvo labai draugiškas ir tolerantiškas.

Galimybių persikelti į Vilnių neturėjome: už turėtą dviejų kambarių butą Vilniuje būtume gavę nebent bendrabučio kambarėlį. Prasidėjus Sąjūdžiui vyras išskrido į Torontą, kur jau gyveno mano sesė. Po metų nuvykau ir aš su vyresnėle dukra. Toronte gimus antrajai dukrai grįžome su uždirbtais pinigais ir didelėmis viltimis, kad privalome dalyvauti atgimstančios Lietuvos įvykiuose. Rinktis butų nebuvo iš ko – juos parduodavo nebent iš Lietuvos išsikeliantys kariškiai, savo trijų kambarių butą Justiniškėse taip pat nusipirkome iš karininko. Susiremontavome, įsikūrėme, ūgtelėjo mergaitės. Man, išaugusiai ant ežero kranto, labai norėjosi žalio kiemo, po kurį galėčiau vaikščioti basomis, norėjau, kad ir dukros atskirtų ne tik įkaitusio asfalto, bet ir jazminų, nušienautos pievos kvapą, beržą nuo klevo. Ėmėme skaityti skelbimus, ieškoti kokio nors sodo sklypo. Kartą aptikome šį ežeriuką ir pradėjom važinėti su dukromis jame maudytis. O paskui atradome vaiduoklį – pradėtą statyti, apleistą namą. Aplink jį sodininkai buvo pasidarę šiukšlyną. Kai pirmąsyk čia atvykome, jaučiausi kaip „Stalkeryje“, – atrodė, pirmiausia reikia mesti kokį akmenį ir žiūrėti, ar jis neprasmegs. Tarp žolėmis ir krūmais apžėlusių lovagalių, gelžgalių, senų padangų ir kitokių atliekų styrojo betoninių blokų dėžė, be langų, be durų, su augančiais ant perdangos šaltalankiais ir berželiais. Tačiau sklypo vieta fantastiška. Susiradome jo savininką ir nusipirkę šį baisų šabakštyną po truputėlį pradėjome kuoptis, lipdyti sau namus. Pradžia buvo labai sunki, o pabaigos ligi šiol dar nėra… Bet visus tuos metus turėjome savotišką ramybės oazę – tik medžiai, vėjas, ežeras ir paukščiai. Grįžti iš darbo tarsi į kitą pasaulį, kuriame naktį po langais kiauksi lapės, vaikštinėja stirnos, per beržų šakas nardo voverės. Deja, geri dalykai negali ilgai trukti. Prieš porą metų prasidėjo Naujojo Antakalnio era. Mūsų mažytėje planetoje viskas pasikeitė. Toje vietoje, kur dabar nesiliauja statybos, driekėsi vešlios, niekieno metų metais neliestos pievos, krūmokšniai. Jų nebeliko, išdygo privatūs namai, kotedžų eilės – išdraskytos paukščių perėjimo vietos, stirnų ganyklos. Kai čia atsikėlėme, nuo lakštingalų čiulbėjimo buvo neįmanoma užmigti, gegutė po langais beržuose kukuodavo, o jau zylių, strazdų, sniegenų, kėkštų – koncertai nuo ryto iki vakaro. Šiais metais negirdėjau nė vienos lakštingalos. Gegutė kukavo kažkur labai toli gal du, tris kartus per visą pavasarį. Žiemą pakabinti lašinukai ir grūdeliai lig šiol kabo ant medžių net nepradėti lesti. Metai iš metų akivaizdžiai regime, koks žiaurus tobuliausias Dievo kūrinys – žmogus. Ir kuo labiau išsivystęs, tuo darosi abejingesnis kitoms rūšims, tuo nuožmiau užkariauja gamtą ir naikina viską aplinkui.

 Ar palaikote ryšius su sodininkų bendrijos nariais?

Ne, beveik ne. Nes tokios nėra. Yra tipiškas George’o Orwello „Gyvulių ūkis“. Kadaise buvom šviesiu rytojumi tikinčiais arkliais, mėginome ieškoti teisybės, dirbti visų labui. Kaip žinote, tai beprasmiška. Todėl dabar jau ne. Paprasčiausiai draugaujame su keliomis šeimomis, nes, kaip yra sakęs Czesławas Miłoszas, jeigu tavo antenos priima kito žmogaus bangas, tuomet bendrauji, jeigu ne – nėra prasmės apsimetinėti.

Priimtiniau bendrauti su kultūros žmonėmis?

Taip niekada neskirstau. Juk gali būti kultūros lauko žmogus be jokios vidinės kultūros. O ji labai svarbi, nes paprastai atspindi tikrąją žmogaus vertę. Kultūrinis parodomasis kiautas, kaip ir bet kuris kitas, gali būti patrauklus tik masiniam žiūrovui, kuris paprastai nepasižymi kritiniu mąstymu. Jam reikia garsių vardų, ryškių, skandalingų veikėjų. Jų visada buvo ir tikriausiai bus.

Žinoma, įdomu pasikalbėti su kolegomis  apie renginius, filmus ar knygas, bet yra ir kitų labai svarbių dalykų. Kitos specialybės ar kitos, visai nepažįstamos sferos žmonės atveria duris į tokius neįtikėtinus pasaulius, kokių net neįtartum, kad jie egzistuoja. Ir tai mane žavi. Žengiu pro tas duris it nuotykių drebuliuko ištroškęs vaikas. Juk mes, kultūrininkai, verdame tame pačiame katile, tad šviežias oro gūsis iš kitos „planetos“ visada kaip ozonas po liūties atgaivina sielą. Ir nesvarbu, ar kalbiesi su astronautu, ar su bobute Naujosios Vilnios turguje. Ačiū Dievui, esu sutikusi ir sutinku labai daug labai gražių, dar Dievo dvasios nepraradusių žmonių.

Veikiate begalę dalykų – kaip pavyksta tiek daug suspėti, turite griežtą dienotvarkę?

Turbūt nuolatos nusidedu – esu darboholikė, nepakenčiu tinginių. Nors sakoma, kad daugelis tinginių – išradėjai ir atradėjai. Kaip suprasti dienų dienom prie TV drybsančius žmones, dejuojančius, kad nuobodu gyventi? Žinoma, jie turi pasirinkimo teisę – juk galima nugyventi gyvenimą vien nosį krapštant ir kaltinant visą pasaulį dėl savo nesėkmių. Neseniai verčiau knygą iš lenkų kalbos apie garsias lenkų moteris. Viena jų, Krystyna Chojnowska-Liskiewicz, pirmoji viena Žemės rutulį apiplaukusi moteris, pirmoji vandenynų dama. Antroji, – beje, Plungėje gimusi – Wanda Rutkiewicz, alpinizmo legenda, norėjo nugalėti visas 14-a aukštesnes nei 8 tūkst. m viršūnes. Projektą pavadino „Karavanas svajonės link“. Įkopė į 8-ias. Ji yra sakiusi, kad deginimasis po kriauše ją labai išvargintų. Pritariu iš visos širdies, nors nei plaukti apie pasaulį, nei kopti į Everestą neketinu.

 Kada paprastai skiriate laiko kūrybai?

Rašau dažniausiai naktimis. Taip pat esu iš tų, kurie apsakymus ar noveles yra parašę per konferencijas, traukiniuose, autobusuose, oro uostuose ar stotyse. Galiu visiškai atsiriboti, man netrukdo fonas, jeigu žinau, ką noriu rašyti, – šalia gali ir diskoteka vykti. O juk vyresnieji rašytojai, visa sovietmečio karta vykdavo į kūrybos namus ir atsiriboję nuo visko keletą mėnesių rašydavo knygą. Aš tokio komforto niekada neturėjau.

Sename, galbūt dar „Tarybinės moters“ žurnale esu skaičiusi literačių anketas, kuriose apgailestaujama, kad buitis, vaikai ir vyras trukdo dirbti. Jei nori būti rašytoja – geriau šeimos neturėti.

Manau, tai tik noras pasiteisinti. Visaip galima išsisukinėti, nors iš tikrųjų – tai tingėjimas arba tiesiog nesugebėjimas ką nors sukurti. Juk lygiai taip pat galima sakyti apie bet kurią kitą profesiją, pvz.: jei nori būti gera aktorė, šokėja, politikė ar net buhalterė – geriau šeimos neturėti. Ne profesija nulemia, nori turėti vaikų ar ne, o požiūris į šeimą ir vaikus. Beje, dabar kai kurių jaunų moterų kalbos apie vaikus (kad jų nereikia gimdyti, kad patogiau  gyventi tik savo malonumui), parodo, kaip kardinaliai pasikeitė pasaulis ir pamatinės vertybės. Jaunos mamos teiginys (išgirdau per radijo laidą), kad gailisi turinti du vaikus, mat jie dar labiau pablogins ekologinę planetos padėtį, atspindi vis garsiau skleidžiamas idėjas apie būtiną populiacijos sumažinimą Žemėje. Šitaip mąsto ir 3 mln. gyventojų neturinčios valstybės pilietė (ar piliečiai). Gerbiu jos nuomonę. Kiekviena moteris turi teisę spręsti – susilaukti palikuonių ar ne. Tačiau kyla klausimas: negi veltui tiek Lietuvos kartų kovojo už laisvę, už savo kalbą, už tą mažytį žemės lopinėlį? Ar dabar mums patiems mūsų nereikia? Savanoriškai atsisakome palikuonių ir „didžiadvasiškai“ (saugodami planetą) keliaujame į nykstančių tautų sąrašą? Tik reikia nepamiršti: vieta ilgai tuščia nebūna, čia gyvens ir vaikus gimdys kitų tautų, kitų rasių, kitas religijas išpažįstantys žmonės. Ar nuo to planetai palengvės?

Kai mūsų dukros buvo mažos, niekada nejaučiau, kad jos man trukdo. Gal mažiau miegodavau, gal būdavo dar sunkiau rasti laiko tik sau, bet jos buvo mažučiai, nuolatos nestandartiniu mąstymu stebinantys katalizatoriai. Kartais iš vieno vaiko klausimo gimsta visa novelė arba romano fragmentas. Turiu gražių, dar spausdinimo mašinėle kurtų rankraščių, kai dirbdavau su dukromis ant kelių: mano pastraipa, tada per visą puslapį vaiko pirščiuku nuspausta eilutė XXXXXXX arba kokia nors zzzzzzzzzzzzzzzzzzz, tada vėl mano ir vėl hhhhhhhhhhhhhhhhhhh. Vieną kartą, kai jos dar buvo mažutės, gavusi stipendiją pirmą kartą išvykau mėnesiui į neseniai atsidariusį Baltijos rašytojų ir vertėjų centrą Visbyje, bet per ten praleistą laiką nieko doro nesugebėjau parašyti. Teko užsiimti tik vertimais. Mobiliųjų dar nebuvo, ryšio beveik jokio – vien nuolatinis nerimas, kaip jos ten vienos su tėčiu. Tada ir supratau: toks rašytojiškas „komfortas“ – ne man. Geriau jau tegul jos čia pat dūksta, rašo kartu su manim, tegul išmargina mano rankraščius žmogeliukais ir saulutėmis. Ir dar: jeigu reikėtų rinktis dukras arba savo rašymą, net nemirktelėjusi visas knygas sumesčiau į krosnį. Nieko nėra svarbiau už žmogų. Vaikai – tobuliausia, kas mums leista čia žemėje sukurti.

 Norėtumėte gyventi kaip laisva, nuo kitų darbų nepriklausoma kūrėja?

Kas nenorėtų šitaip gyventi? Tačiau kaip tai padaryti, kai į rašytojus žiūrima kaip į antrarūšius piliečius, kurie kažin ką laisvalaikiu ar naktimis rašinėja… Smagu perskaityti gerą knygą, bet kada ir kokiomis sąlygomis ji buvo parašyta – jau ne mano reikalas. Iš ko gyvena rašytojas – irgi ne mano reikalas. „Atvažiuokite, pristatykite savo kūrybą, skaitytojai labai laukia susitikimo su jumis.“ – „O jūs man sumokėsite už kelionę, už tai, kad pusantros valandos būsiu pasakotoja, skaitovė, pasitelkusi visą savo išmonę privalėsiu atsakyti į įvairius politinius, socialinius ir kitokius klausimus?“ – „Na, mes neturime tam skirtų pinigų, bet jums bus reklama, gal knygų parduosite…“ – „Aš reklamos ant duonos neužsitepsiu, o knygas pardavinėja ir pelną gauna leidykla, ne aš.“ Kiek kartų taip reikėjo ir reikia aiškinti. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl kolegų. Įdomiausia, jog bibliotekų darbuotojai jau keičia nuomonę, jau sukrapšto honorarus ir rašytojams (ne tik muzikantams ir aktoriams), bet štai išsilavinę, pasiturintys žmonės, užsakinėjantys sau ir savo bendraminčiams kokius nors popsinius koncertus už tūkstančius eurų, vis dar mano, kad rašytojas turėtų juos linksminti už ačiū.

Nelabai smagu, kai darbas atima laisvalaikį. Tai kelia įtampą. Esu pradėjusi rašyti romaną, reikia susirinkti daug medžiagos, bet vis užgriūva darbinės problemos ir savo sumanymus privalau atidėti. O man tiek visokių idėjų galvoje knibžda, norėčiau dar ir tą, ir aną parašyti, išversti, o suprantu, kad galėsiu tai daryti tik pirmininkės kadencijai pasibaigus.

Man būtų baugu atsiduoti vien kūrybai, nes kūryba apskritai toks dalykas, jog sukūrusi tekstą nebegaliu garantuoti, ar sugebėsiu parašyti dar vieną.

O kas pasakė, jog būtina vien rašyti? Jeigu jauti, kad gyvenimas gali būti gražus ir nerašant – bulves sodinant, žvejojant, auginant vaikus, – tai ir nerašyk. Nesirašo, ir ką, tragedija? Sugrius pasaulis? Pamėginai važiuoti riedučiais, o gal kitais metais norėtum išmokti vandens slidėmis čiuožti, ten gal net daugiau tavo talentų slypi? Bet jeigu jautiesi sėdintis savo rogėse – teks kantriai mokytis profesijos, teks braukyti, perrašinėti, atidėti ir vėl sugrįžti. Kartais pagalvoju: neturėčiau dejuoti, jog neturiu laiko kūrybai, nes gal taip ir turi būti? Gal man reikia tos sudėtingo darbo Sąjungoje patirties – kad paskui galėčiau parašyti tai, apie ką dabar net nesvajoju? Juozas Aputis sakydavo, kad jis joks rašytojas – drožinėdavo, meistravo, grybavo ir retkarčiais parašydavo, bet parašydavo gerai. Kai perskaitai Taros Vestover romaną „Apšviestoji“, o paskui iškart Naomi Alderman romaną „Galybė“, iškart suvoki, jog „Apšviestoji“ krauju parašyta, junti, kaip iš autorės sąmonės nesutramdoma banga veržiasi tekstas, tarsi ji sėdėtų šalia ir pasakotų. Žinoma, šitą srautą sustiprina ir labai geras Aušros Karsokienės vertimas. O „Galybę“ skaitai ir matai, kaip autorė stato romaną tarsi namą: iš pradžių sulipdė dėžutę, įdėjo langus, duris, įleido tokių ir anokių gyventojų, iškėlė antenas, į kurias žaibai tranko, sukonstravo konfliktą… Viskas skaitytojui pamaloninti. Tam masiniam. Ne literatūros gurmanui.

 Bet pirmoji autorė tokio antro romano kaip „Apšviestoji“ gyvenime turbūt nebeparašys.

Turbūt nebeparašys, bet ar ne geriau vienas geras kūrinys nei visa serija prištampuotų tik tam, kad išsilaikytum rinkoje? Yra autorių, kurie geriausius romanus tiesiog tyliai išrėkia, perskaitai ir ilgai su jais gyveni, net ir norėdamas negali atsikratyti, o štai kai tie patys autoriai imasi rašyti, tarkim, ant bangos esama tema, išeina tokia labai aiškiam tikslui skirta, padori gero amatininko prekė. Na, bet yra rašytojų bibliotekininkų ir rašytojų iš prigimties – visokių reikia. Būna, parašo Donaldas Kajokas tris eilutes, ir jos lyg grūdelis išbrinksta, išleidžia daigą, įsišaknija tavyje, nes tai ir yra poezija, o kito poeto visą rinkinį perskaitai ir niekas nesukrebžda dūšioj.

 Kokie jūsų skaitymo įpročiai?

Kad ir kaip būtų keista, nors esu chaotiškas, bet harmonijos trokštantis ir jos siekiantis žmogus. Man jos norisi tarp žmonių, gyvenime, darže, darbe. Tačiau skaitau „netvarkingai“ –  iš karto kelias knygas. Vieną dieną paimu pradėtą skaityti romaną, o kitą – jau ieškau poezijos. Skaitau pagal nuotaiką, pagal tai, ką privalu perskaityti. Tarkim, vienu metu išėjo daug naujų jaunosios kartos poetų knygų, tad pasiskolinau jas visas iš bibliotekos ir ėmiau skaityti, nes buvo smalsu sužinoti, ką jie mąsto, kaip rašo. Kartais visai neplanuotai išsitraukiu kokią labai seną knygą ir skaitau analizuodama pati save – kaip tą knygą priėmiau jaunystėje, kas iš jos liko atmintyje ir kaip ją suvokiu šiandien. Jaučiuosi lyg būčiau du skirtingi žmonės. Bet taip veikiausiai ir turi būti. Anksčiau kiekvieną pradėtą knygą stengdavausi perskaityti iki pabaigos. Dabar nesikankinu. Nepasikliauju anotacijomis. Atsimenu kažkokio lenkų poeto kelias eilėraščio eilutes, kurios skamba maždaug taip: išmokau lipti į kalnus ir nebijau nusileisti į giliausią slėnį, nebijau svetimų akių, pasitikiu tik savomis, kurios drąsiai veda horizonto link ir dar toliau už jo, kur smėlio smiltys žėri kaip žvaigždynai…

Kaupiate knygas lentynose ar mieliau naudojatės bibliotekomis?

Dalį jų mielai išdalinčiau, tik dabar niekam nebereikia senų knygų – bibliotekos kratosi, neturi vietos, nori nebent pačių naujausių. Taigi stengiuosi dažniau pasiskolinti iš bibliotekos, nes namuose lentynos lūžta. Ir kažin ar tos sukauptos knygos dar bus kam reikalingos. Gyvendami Kanadoje stebėjome tuomet mums neįprastą reiškinį, kai vaikai išmesdavo į gatvę visas mirusių tėvų ar senelių bibliotekas. Vėlesniais metais, kai nuvykau į Čikagą rinkti medžiagos romanui „Baltų užtrauktukų tango“, vienas pagyvenęs lietuvis pasiūlė nueiti į šaulių organizacijos biblioteką. Šauliai pardavė jiems priklausantį pastatą ir netrukus jis turėjo būti nugriautas su visomis knygomis. O ten buvo lobių lobiai – enciklopedijos įvairiausiomis kalbomis, albumai, visa mūsų egzodo literatūra. Prisirankiojau XIX a. kantičkų, įvairių, dar Vokietijoje leistų, mūsų klasikų rinkinių, enciklopedijų… Visa kita turbūt buvo sunaikinta. Tad savo namų bibliotekoje turiu labai saugotiną senų knygų skyrelį, gal ateityje jos bus vertingos, jeigu visai nesudūlės.

 Ar pamenate, kada pirmą kartą gyvai pamatėte rašytoją?

Turbūt pirmas rašytojas buvo Marcelijus Martinaitis. Galbūt tuometinė mano dėstytoja šviesaus atminimo Elena Bukelienė kažką įžvelgė mano darbuose ir pasiūlė nueiti į M. Martinaičio vadovaujamą literatų būrelį. Susirinkau savo eilėraštukus, nupėdinau, įteikiau jam savo tekstus ir… pasijutau esanti pilka pelytė tarp stambių būrelio žvaigždžių. Ten rinkosi daug savimi patenkintų vaikinų ir mažai merginų, į kurias sovietmečiu ir taip buvo žiūrima paniekinamai. Supratau – nepritapsiu, ir daugiau nelankiau to būrelio, nors ir labai gerbiau M. Martinaitį. Džiaugiuosi, kad jis grąžino mano eilėraščius su pieštuku prirašytomis pastabomis, vėliau tuos eilėraščius nukišau į stalčių ir rašiau tik prozą. Po daugelio metų, kai jau dirbau Rašytojų sąjungoje, Marcelijus vis užklausdavo, kur tie mano eilėraštukai, kodėl neleidžiu. Jo paskatinta daviau rankraštį D. Kajokui – taip pasirodė vienintelė mano eilėraščių knyga. Tad M. Martinaitis buvo pirmas, mielas, iš arti sutiktas rašytojas. Taip pat didelį įspūdį darė Birutė Baltrušaitytė – man labai patiko jos dėstomos rusų literatūros paskaitos. Ji ateidavo į auditoriją tarsi išlipusi iš karietos Petrograde, apsupta visu to amžiaus lauku, apranga ir laikysena. Turbūt nelabai suvokdama, kad paskaitą skaitė visai kitame laikmetyje, vėl tiesi, išdidi išnykdavo. Visuomet dėvėdavo tamsų golfą, visuomet pilna skausmo ir melancholijos, niekada nemačiau besišypsančios. Nieko tuomet nežinojau apie jos gyvenimą, vis dėlto nujaučiau, kad ji iš tų, kurie nuolatos sukasi kančios rate, bet iš išorės žvelgiant man ta kančia atrodė romantiškai patraukli.

Debiutavote, kai rašytojas vis dar buvo svarbi, privilegijomis aprūpinta visuomenės figūra, o tada, pasikeitus santvarkai ir įsisukus laukiniam kapitalizmui, virto autsaideriu. Kaip išgyvenote šį kardinalų pokytį?

Aš, deja, nepatyriau sovietmečio privilegijų ir nespėjau pasijusti svarbi. Į Sąjungą buvau priimta jau paskelbus Nepriklausomybę, Todėl ir jokio vidinio lūžio nebuvo. Beje, labai ilgai iš viso nemaniau esanti rašytoja. Dar ir dabar jaučiuosi nepatogiai, kai reikia kam nors pasakyti, kad rašau.

Kodėl?

Nuo penktos klasės rašau dienoraštį ir ilgai rašymą traktavau kaip galimybę įsikurti alternatyvioje tikrovėje. Dabar galėčiau pasakyti: tai buvo nesąmoningi psichoterapiniai seansai pačiai sau. Kai kalbuosi su vaikais mokyklose, sakau jiems: jeigu jie nesitveria savame kailyje, jeigu jaučiasi taip blogai, kad norėtų prakeikti gyvenimą, mokytojus, tėvus, save, – tegul nepuola prisigerti, nes reikės vemti, skaudės galvą ir pyks tėvai. Geriau atsisėsti ir rašyti. Anksčiau dar reikėdavo popierių gadinti, o dabar varykit ką norit, išsiliekit paskutiniais matais, pamatysit, kaip palengvės. O paskui paspaudei vieną mygtuką – ir nieko neliko. Viskas nutekėjo į nebūtį!

Po studijų, kai grįžau dvejiems metams į Lenkiją, prasidėjo itin sunkus laikas – likimas nepagailėjo skaudžių išbandymų. Kai atrodė, kad jau esu visiškame nevilties dugne, tikriausiai Dievas atsiuntė mintį išsitraukti savo kūrybą: gal plyšelis į šviesą būtų, jeigu kam nors nusiųsčiau iki tol nerodytas noveles. Pasidėjau visą Lietuvos kultūrinę spaudą ant stalo ir išsirinkusi tuometinę „Pergalę“, kurioje sėdėjo didžiausi autoritetai – nusiunčiau. Tada gavau gražų J. Apučio laišką, ligi šiol jį tebesaugau ir branginu. Jo žodžiai, jog mano apsakymai geri, buvo lyg ištiestas gelbėjimosi šiaudas. Paskui, kai per avariją buvo sužalota mano sesė, iš skausmo ir nevilties parašiau apysaką „Pateisinti save“. Ją išleido PK serijoje ir apdovanojo Antano Jonyno premija. Bet tiems savo rašymams neteikiau jokios reikšmės. Įdomiausia buvo, kai atostogaujant su mažomis dukrelėmis Palangoje paskambino tuo metu Rašytojų sąjungoje pirmininko pavaduotoju dirbęs Jonas Liniauskas: „Atvažiuok tada ir tada į Kelmę.“ Nepažinojau skambinusiojo, nesupratau, kodėl ten turiu važiuoti. Jis toliau dėsto: „Duosim tau Žemaitės premiją už apsakymų rinkinį „Rugių laukas“.“ Tai buvo kosmosas! Kažkam įdomūs mano apsakymai? Gyvenu savo tylų ramų gyvenimą, kažką parašinėju, ir tiek žinių. Jeigu išleidžia mano knygas – valio, bet kad dar ir premijas duotų? Tik 2003-iaisiais atėjusi dirbti į Rašytojų sąjungą supratau, kas yra rašytojas ir kad nepakanka vien išleisti knygą – reikia rūpintis jos sklaida. Sunkiai perpratau tą mechanizmą. Nesu gyvenime prašiusi recenzijos savo knygai. Dabar daugelis jaunų žmonių dar nepradėję rašyti jau yra sumanę visą knygos populiarinimo schemą, tai jų svarbiausias tikslas, o man visą gyvenimą rašymas buvo kaip paralelinis gyvenimas. Gal tai iš puikybės kylantis noras pačiai tvarkyti pasaulį? Juk rašytojas kuria alternatyvią tikrovę – ir aplinką, ir žmones, ir jų santykius.

Įsiminė Saros Poisson pasakojimas apie kaimynę, kuri, atpažinusi save romane (nors rašytoja pasiskolino tik jos vardą), taip supyko, kad užsiundė ant jos šunį. Ar yra tekę susidurti su situacijomis, kai žmonės jūsų tekstuose atpažįsta save?

Taip, turiu tam tikrų keistų patirčių. Mano teta, mamos sesė, išskrido į Torontą pas būsimą vyrą, kai buvau ketverių. Ištekėjo būdama 40-ies už pokarinio pabėgėlio lietuvio, susilaukė sūnaus, bet vyras susirgo meningitu ir, keletą metų prasėdėjęs neįgaliojo vežimėlyje, mirė. Jos gyvenimas tikrai nebuvo lengvas. Retkarčiais trumpam grįždavo į gimtinę, tad buvau ją mačiusi gal 3 ar 4 kartus, bet taip ji man ir liko kažkokia tolima teta už Atlanto. Kai išėjo mano pirmoji knyga „Pateisinti save“, kurioje daug liūdnokų apsakymų, teta parašė man priekaištų kupiną laišką: kaip drįsau aprašyti jos jaunystės gyvenimą! Įtikinėjimai, jog nieko nežinau apie jos jaunystę (juk dar buvau negimusi) ir knygoje – tik asmeninė mano patirtis jos neįtikino – ji pernelyg susitapatino su knyga, viską gyvenimą jautė nuoskaudą ir iki mirties man priekaištavo. Ir daugiau yra tokių pavyzdžių. Beje, mano gimtajame krašte žmonės skaito mano knygas ne kaip grožinę literatūrą, o kaip kokį metraštį. Romane „Didžioji sala“ yra toks mano sukurtas veikėjas – gašlokas mokytojas. Kai Punske vyko knygos pristatymas, vietos žurnalistė manęs užsispyrusi klausinėjo: kitus prototipus atpažinome, bet kas tas paleistuvis mokytojas? Paaiškinau, jog šitas personažas išgalvotas, bet ji nepasidavė: „Gali nesakyti, patys iššifruosim!“

 Jūsų romane „Maestro“ personažas Zbyžekas sako: „Menininkai niekada nemokėjo džiaugtis tuo, ką duoda kiekviena diena. Ir kam taip giliai knaisiotis, tarsi ten būtų paslėpta kokia aukso gilė, o iš tikrųjų – nieko tose gelmėse nėra kitaip nei čia, paviršiuje.“

Daugelis taip ir gyvena – plaukdami paviršiumi. Ir juos erzina tie ieškantys esmės, ieškantys atsakymų į egzistencinius klausimus, jų ramybės drumstėjai. Kita vertus, juokingai atrodo, kai kas nors nesėkmingai vaizduoja tą gilių ieškojimą ten, kur jų tikrai nėra ir negali būti. Kai kurių menininkų susireikšminimas, visažiniškos kalbos, kategoriškos nuomonės – juk tai tik nereikalingas, lėkštas, nereikšmingas balastas. Iš tikrųjų kūryba pasako visą tiesą apie mus pačius. Kam dar pūsti kažkokius purslus?

Dažnai daugeliui mūsų (kaip ir man pačiai) labai trūksta minčių švaros. Karantinai, aktyvumas socialiniuose tinkluose išbalansuoja žmones, jie darosi vis labiau suirzę, ciniškesni, nors nuolat kalba apie toleranciją. Tiek daug kitam, kitaip mąstančiam skirtų paplavų, tiek daug savo nušiurusių plunksnų kedenimo prieš kitus, kažin kokio perdėto žodinio staipymosi, maža santūrumo, pakantumo ir išminties. Krislas kito akyje daugeliui taip užtemdo protą, kad nepastebi iš savosios akies styrančio rąsto.

Ar ne geriau ir sveikiau pasėdėti ir pažiūrėti į praskrendantį kėkštą? Į klevą ar liepą už lango? Juk tokių, ačiū Dievui, dar  turime, net ir miesto centre gyvendami. O kas, jeigu laiką, skirtą telefonui tapšnoti su mintimi, jog būtina kuo dažniau rodytis feisbuke, praleistume daug džiugiau – plaukiodami upėje ar ežere? Ypač tokią karštą vasarą kaip ši. Vanduo apvalo ne tik kūną. Jis praskalauja ir mintis. Galima užsiimti ir kitais smagiais dalykais: apeiti ratą per artimiausią miškelį ir surinkti šiukšles arba sukalti vaikui sūpynes, išdrožti iš liepos šakelės švilpynę, nuskabyti pomidorų pažastis, prisirinkti žemuogių. Ir niekam nieko apie tai nepranešti. Ar taptume mažiau reikšmingi?

Štai trečia diena dūšią skauda – susirgo mūsų beržai, matote kokie susisukę lapeliai? Vaikštau ir vis galvoju, kaip būtų galima jiems padėti. Kasdien gelbėju rožes nuo amarų, o serenčius – nuo sraigių. Tačiau neišgelbėjau penkių vos išsiritusių strazdelių nuo varnų – užkapojo ir turbūt jais savo vaikus papenėjo, nes jos šiais metais susisuko lizdą kaimyno eglėje ir nuožmiai engė visus mažesnius paukštukus.

Mano pasaulis, kaip ir kiekvieno žmogaus, susideda iš kasdienių vidinių ir šalia vykstančių dramų, iš įvairiausių (skaudžių, liūdnų ar juokingų) mažmožių. Jie svarbūs tik man kaip mano asmeninė patirtis, kuria ilgainiui galbūt galėsiu pasidalinti su skaitytojais. Kol kas tik užsirašinėju, kas man atrodo svarbu. Gal po metų kitų viską ištrinsiu vienu klavišo paspaudimu. Juk ir be manęs šitiek dabar rašančių pasaulyje. Vis dažniau pagalvoju: šio amžiaus žmonijos ekshibicionizmas (visomis prasmėmis, o ypač kūno kulto) yra paskutinė stadija prieš visišką jos susinaikinimą, toks graudžiai ironiškas, desperatiškas noras dar spėti sušukti: „Esu! Dar esu!“

Kol dar esu, renkuosi tylą ir bičiulystę su tais, kurie, siekdami ne tik išorinės, bet ir vidinės darnos, pasilieka su kūryba.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.