Bradūnas Kazys

Kazys Bradūnas – poetas, kultūrininkas, redaktorius.

Gimęs 1917 02 11 Kiršų kaime, Vilkaviškio raj. Mirė 2009 02 09 Vilniuje.

Baigęs literatūrinių tradicijų Vilkaviškio gimnaziją, Kauno ir Vilniaus universitetuose studijavo lituanistiką. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, 1949 m. išvyko į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje. Dirbo įvairius darbus, vėliau redagavo „Literatūros lankus”, „Aidus”, „Draugo” kultūrinį priedą. Vienas aktyviųjų išeivijos kultūrininkų, knygų sudarytojų, redaktorių. Redagavo V. Mačernio „Poeziją” (1961), kritikos knygą „Lietuvių literatūra svetur, 1945 – 1967″ (1968). Vienas iš „Lietuvių egzodo literatūros 1940 – 1990″ (1992) sudarytojų ir redaktorių. Nuo 1995 metų kartu su žmona Kazimiera grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje.

Nuo 1994 m. – LRS narys.

Kritiko žodis:

Eilėraščius pradėjo rašyti gimnazijoje, spausdinosi „Ateities spinduliuose”, „Ateityje”. Studijų metais dalyvavo „Šatrijos” samburio veikloje, pasižymi nuoseklia kriščioniška pasaulėžiūra, artimumu ateitininkiškiems idealams. Lietuvoje išleisti du eilėraščių rinkiniai: „Vilniaus varpai” (1943) ir „Pėdos arimuose” (1944). Žemdirbio kultūra ir jos patirtis reiškiama neoromantinei stilistikai artimu būdu. Išeivijoje (ankstyvieji rinkiniai „Svetimoji duona”, „Maras”, „Apeigos”) sustiprėja krikščionybės ir gamtmeldiškosios pasaulėjautos jungtys, apeiginis – ritualinis stilius. Savotiška perkirta Bradūno nuosekliame kelyje – „Literatūros lankai”, manifestavę naują jaunų išeivijos kultūrininkų laikyseną, ir ją konkretizavusi antologija „Žemė” (1951), Bradūno ir redaguota. Jis yra žemininkų – lankininkų kartos ir jos kūrybinių užmojų reprezentantas, žemės prasminio kodo kūrėjas ir reiškėjas. Maždaug nuo „Žemės” takoskyros Bradūno kūryboje ima labiau riškėti mitinis klodas, savičiau pasiremiama tautosaka, gilesnės istorijos atodangos. Įvairinamos poetinės formos (kreipinio, pakalbio, laiškų). Intensyvus 6 – 8 dešimtmetis, šiuo laiku sukurta vertingiausia Bradūno poezija, jos viršukalnę sudaro „Morenų ugnys” ir „Sidabrinės kamanos”. Šių rinkinių eilėraščiuose sukurtas Bradūno poetiškumo lygmuo, kurį sudaro laisvas kalbančio (sakančio) įsipareigojimas prigimtai kultūrai, jos istorijai ir dabarčiai, tautosakinių ir mitinių priemonių lankstumas, išraiškinga kalba, skaidri eilėraščio struktūra. „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio” (1981) intertekstualiai panaudojamos „Lietuvių Katalikų Bažnyčios kronikos” ištraukos. Tai poetui svarbios rezistencinės temos atošauka. Nuo devinto dešimtmečio pradžios Bradūno poezija plečiasi, apima daugiau temų, bet nebegilėja. Ji įgyja savotiško prierašo, komentaro atspalvį („Prierašai”, 1983).

Viktorija Daujotytė

Bibliografija:

Pėdos arimuos: eilėraščiai. – Kaunas: Sakalas, 1944.

Svetimoji duona: eilėraščiai. – Miunchenas: Aidai, 1945.

Vilniaus varpai : sonetai. – Tübingen: Patria, 1947.

Maras: poema. – Miunchenas: s. n., 1947.

Apeigos: eilėraščiai. – Miunchenas: Sodyba, 1948.

Devynios baladės. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1955.

Morenų ugnys: eilėraščiai. – Toronto (Ont.): Literatūros lankai, 1958.

Sidabrinės kamanos. – Chicago (Ill.): Lietuviškos knygos klubas, 1964.

Sonatos ir fugos: susitikimai su Čiurlioniu. – Čikaga: M. Morkūnas, 1967.

Donelaičio kapas: eilėraščiai. – Čikaga: M. Morkūnas, 1970.

Pokalbiai su karalium: anno domini 1323-1973. – Čikaga: M. Morkūnas, 1973.

Alkana kelionė: eilėraščiai. – Čikaga i.e. Southfield (Mich.): Ateitis, 1976.

Užeigoje prie Vilniaus vieškelio: poezija. – Southfield (Mich.): Ateitis, 1981.

Prierašai: eilėraščiai. – Chicago (Ill.): Lietuviškos knygos klubas, 1983.

Dux Magnus: Dariaus Lapinsko trijų veiksmų opera / libretas. – Chicago (Ill.): Lietuviškos knygos klubas, 1984.

Krikšto vanduo Joninių naktį: eilėraščiai. – Chicago (Ill.): Lietuviškos knygos klubas, 1987.

Įaugom Nemuno upyne: rinktinė. – Vilnius: Vyturys, 1990.

Prie vieno stalo: poezijos rinkt. – Vilnius: Vaga, 1990.

Duona ir druska: poezija. – Vilnius: Vaga, 1992.

Lietuviškoji trilogija. – Vilnius: Vyturys, 1994.

Iš grumsto ir iš dvasios. – Kaunas: Šviesa, 1994.

Apie žemę ir dangų: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997.

Sutelktinė: eilėraščiai. – Vilnius: Aidai, 2001.

Paberti grūdai: eilėraščių šimtinė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

Redagavo:

Žemė: antologijos. – Los Angeles, 1951; 21991.

Lietuvių poezija išeivijoje, 1945–1971. – Chicago: Ateitis, 1971.

Vytauto Mačernio Poezija. – Chicago, 1961.

Lietuvių literatūra svetur, 1945–1967: Kritikos straipsnių rinkinį . – Chicago: Į Laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1968.

Keturi: jaunųjų poezijos antologija, 1986.

Lietuvių egzodo literatūra, 1940–1990 (Su Rimvydu Šilbajoriu). – Čikaga: Lituanistikos inst., 1992,1997.

Apdovanojimai:

2002 m. „Poezijos pavasario” laureatas.

1994 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius.

1992 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *