Dainius Dirgėla: „Jeigu kurdamas svarstysi, ar tai atneš pinigų – bus blogai“

Sustojame Vilniaus apygardos prokuratūros aikštelėje, išlipusios dairomės – tolėliau matyti gyvenamieji namai, į juos anksčiau nebuvau atkreipusi dėmesio, nes visą vaizdą okupuodavo judraus megapolio jausmą keliantys modernūs pastatai aplink. Susitinkame su poetu ir fotografu Dainiumi Dirgėla, jo žmona Rūta ir dukrele Marcele Paulina – jie gyvena renovuotame devynaukštyje. Pakvietęs mudvi su fotografe Laura palandžioti po vaikystės kiemus, Dainius pasakoja: „Man buvo šešeri ar septyneri, kai įsikėlėme į pastatytą naują namą. Gyvenimo ratas taip pasisuko, kad vėl čia sugrįžau. Nuo šio kalniuko čiužinėjau aš, paskui mano vyresnėlė dukra Urtė, o dabar Marcelė Paulina. Man kalniukas mažėja, bet vaikams atrodo gan didelis ir greitis nuo jo čiuožiant pakankamas.“

                                                                                                                Jurga Tumasonytė

Poetas, fotografas Dainius Dirgėla. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Esate vilnietis. Kuriose miesto vietose dar teko gyventi?

Mano geografija labai koncentruota. Pradžioje tėvai nuomojosi butą sename namuke – dabar ten „Europos“ dangoraižio mašinų stovėjimo aikštelė. Tada atsikėlėme į šį butą. Paskui kurį laiką teko gyventi maždaug 15–20 min. pėsčiomis nuo čia nutolusioje Žukausko gatvėje, o dabar ir vėl sugrįžau. Gaila, panorama dabar užstatyta priešais esančiu pastatu – anksčiau rudenį ir žiemą, kai medžiai numesdavo lapus, matydavosi Gedimino pilis. O kai Kalnų parke vyksta koncertai – viskas girdėti. Tik jau antri metai, kol karantinas, tylu. Kai atsikraustėme ši, tada akmenimis dar grįsta, gatvė buvo vadinama komunisto Eidukevičiaus vardu, nepriklausomybės laikais ją pervadino į Rinktinės. Netoliese – Krokuvos gatvelė, ten yra darželis „Pipiras“, kurį lankiau. O nuo rudens Marcelė Paulina eis į šalia namų esantį darželį „Vaidilutė“, kurį lankė mano vyresnioji dukra. Tad šiame bute pradėti ir gimė jau du mano vaikai. Apie ateitį nutylime, bet sekite mus feisbuke. (Juokiasi.)

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Gimus vaikams kryptys mieste tikriausiai gerokai pasikeičia. Tačiau jūs su Rūta ir mažąja Marcele Paulina iki karantino buvote labai dažni renginių lankytojai.

Taip, keičiasi radikaliai. Iki karantino stengdavomės į dominančius renginius, kur manėme, kad netrukdysime su vaiku, nueiti. Su labai mažu pypliu sąlyginai lengva. Išbandymų atsiranda, kai jis auga, nori dėmesio sau ir rodo dėmesį aplinkai. Vaikas įrėmina į tam tikrus laiko intervalus ir, deja, naktiniai „Poetinio Druskininkų rudens“ skaitymai ar šokiai kol kas skirti tik vienam iš dviejų, nors mes visi pelėdos ir Marcelė Paulina, kol neina į darželį, taikosi prie mūsų. Galėtume atsivesti ją į naktinį renginį, bet turbūt būtume nužudyti žvilgsniais.

Poetas, fotografas Dainius Dirgėla ir rašytoja Jurga Tumasonytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Per tuos metus tikriausiai pasikeitė ir kaimynai?

Taip, esama čia senosios kartos, bet pastebime, kad daugėja jaunų šeimų ir jaunesnių žmonių. Žiemą matyti iš to, kiek vaikų susirenka čiuožinėti ant kalniuko.

 Šunų čia irgi daug?

Kai kurie žmonės vadino šią vietą šunparkiu. Matote, ten yra traukos centras – aptverta zona šunims. Kadangi tokių aikštelių nėra daug, daugelis su rimtesniais šunimis eina su jais būtent ten. Šalia šunparkio auga medžiai. Tame miškelyje esu palaidojęs dvi kanarėles, įdėtas į dantų pastos dėžutes. Aprašiau tai naujausioje savo knygoje „2D ir kiti formatai“, eilėraštyje „Kanarėlės“.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Kaip sekasi dirbti iš namų? Ar sunku priprasti tokio režimo?

Tėvams, auginantiems vyresnius vaikus, kai šiems reikia mokytis nuotoliniu būdu, išbandymai daug didesni. Marcelė Paulina kol kas per nuotolį nesimoko – tik gyvai iš mūsų, Rūta vis dar motinystės atostogose, o dirbu aš. Kai išeidavau į darbą reklamos agentūroje, apie buitį negalvodavau, tačiau dirbant iš namų viskas subėga į vieną laiko vienetą.

Poetas, fotografas Dainius Dirgėla ir rašytoja Jurga Tumasonytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Ar lieka laiko poezijai?

Poezijos rašymą lyginu su kelių branduolių kompiuteriu – jeigu nieko kito neveiktum, poezijos tekstai ir neateitų. O kai ką nors veiki netgi darbe, kilusias mintis užsirašai. Kompiuteryje turiu failą tekstukai.doc – į jį pilu viską, kas ateina į galvą. Dabar ten apie 200 puslapių – tokio failo bėda, kad tenka pavargti, jeigu nori rasti siūlo galą. Šiaip naudoju telefono užrašinę – netgi renginiuose, jei kas nors perskaitė gražų eilėraštį ir man šovė į galvą minties kulka, užsirašau.

Poetas, fotografas Dainius Dirgėla. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Kada paskutinį kartą rašėte eilėraštį?

Ką tik feisbuke dalinausi eilėraščiu apie „AstraZeneca“ pirmąjį skiepą ir tos nakties pojūčius. Paskui Antanas A. Jonynas ir Alvydas Šlepikas komentavo, jog viskas puiku, bet nereikia paskutinės eilutės, o aš nustebau, kad tekstą feisbuke jie vertina kaip švarraštį. Nežinia, ar šis eilėraštis atguls į knygą. Pernai gegužę išėjo mano eilėraščių knyga „2D ir kiti formatai“, po jos, jaučiu, kita bus negreitai.

Poetas, fotografas Dainius Dirgėla. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Iki jos buvote labai produktyvus.

Bet nuo 1995 m. buvo didelis tarpas.

 Kodėl?

Na, jau 2001 m. nešiau plonytės knygelės rankraštį į Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklą, bet tuo metu ten vadovavęs V. Sventickas leisti atsisakė. Jei tuo metu būtų išėjusi ta knygelė, tarpas atrodytų normalus. Kadangi neišėjo, tas rankraštis augo ir paskui gimė „Stebėto jo užrašai“. Didesnis nerašymo tarpas atsirado tikriausiai todėl, kad tuo gyvenimo etapu buvau labiau paniręs į reklamą.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Kiek metų dirbate reklamos srityje?

Nuo 1997-ųjų. Pradėjau kaip tekstų rašytojas, yra tekę dirbti kūrybos direktoriumi, trumpai ir reklamos agentūros direktoriumi. Dabar būnu ir kūrybos vadovu, ir projektų vadovu, ir tekstų kūrėju…

 Turbūt teko pamatyti bent kelias reklamos kūrėjų kartas. Ar jos skiriasi nuo jūsiškės?

Absoliučiai, ir į mane jau turbūt žiūrima kaip į senuką. Reklama yra jaunų žmonių darbas.

Poetas, fotografas Dainius Dirgėla su žmona Rūta ir dukrele Marcele Paulina. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Kodėl?

Nežinau, bet, manau, Vakaruose tikrai taip nėra. Lietuvoje esama vis dar nebrandaus „perkąsk gerklę“ kapitalizmo momentų, kai visur dominuoja jaunimas. Vertinamas veržlumas ir energija, bet patirtis su daugiau skepsio, ilgesniu pamąstymu bei filosofine dimensija – atmetama. Gyvenimo nuėjęs pusę kelio turbūt paradoksaliai pasakysiu, kad noriu gyventi kaip prezidentas, bet nenoriu juo būti. Juk gyvenant kapitalistinėje terpėje norisi normalių komforto sąlygų, tačiau mačiau emocinių ir filosofinių kapitalizmo minusų, todėl taip pat norisi gyventi ir kaip budistui. Ši vidinė drama atsispindi (bent man) ir mano tekstuose. O eilėraščių rašymas tėra vienas iš mano gyvenimo reflektavimo būdų.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Viename interviu teigiate: „Kadangi poetas nėra profesija, tai eilėraščių rašymas nėra „profesinė liga“. Tai tiesiog liga (…).“ Tikrai?

Taip, tai liga. Tik ne grynąja medicinine prasme. Turiu ir kitą ligą, ją turi ir mus dabar fotografuojanti Laura. Matau, kad jos ligos diagnozė – „Nikon“. Mano diagnozė – ta pati. Ši liga man padeda – jaučiu glaudų poezijos ir fotografijos ryšį, ir jį mėginu parodyti per fotohaigas. Kadre, kaip ir tekste, visada yra kai ko daugiau, nei pamatome iš pirmo žvilgsnio. Ne tik šie trys akmenys ir trys pušys prieš mūsų akis.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Ar šeimoje buvo žmonių prie meno?

Labai arti – ne. Petras ir Povilas Dirgėlos buvo mano tėčio trečios eilės pusbroliai. Tėtis dirbo elektriku saldainių fabrike „Pergalė“, o mama – ekonomistė, dirbo Maisto pramonės ministerijoje ir kitur. Jie susipažino, kai ji, universitete studijuodama ekonomiką ir finansus, „Pergalės“ fabrike atliko praktiką. Gaila, bet tėtis mirė vos 36-erių – kai atsikraustėm į šį butą vos vienerius metus pagyvenome kartu. Nors mama pasišventė mums su sese, mano pasaulio matyme ir mąstyme trūksta tėvo. Todėl nemoku įkalti vinies į sieną, nes jis nespėjo manęs to išmokyti. Aišku, perskaitęs instrukcijas tikrai įkalčiau, bet neturiu tam impulso, tad buityje esu nepatogus sugyventinis. Mano amžinatilsį mamos sesuo, su kuria iki šiol labai šiltai sutariame, buvo literatūros mokytoja. Su ja apie literatūrą kalbėdavomės vos ne nuo pirmos klasės. Tad prie lietuvių kalbos ir literatūros studijų mane iš dalies atvedė teta.

Poetas, fotografas Dainius Dirgėla. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Prieš stodamas į universitetą jau žinojote, kad norite būti rašytoju?

Dvyliktoje klasėje sekėsi ir tikslieji, ir humanitariniai mokslai. Paskutinėse klasėse pradėjau rašyti eilėraščius, literatūros mokytoja Laima Abraitytė darė didelę įtaką. Poetė Onė Baliukonė, dirbusi „Moksleivyje“, man laiškus su eilėraščių komentarais rašydavo. Kadangi nekritikavo, gavau dar vieną impulsą. Kai svarsčiau, kur stoti, gatvėje sutikau Aurelijų Katkevičių ir jo paklausiau, kur geriau – į žurnalistiką ar į filologiją? Jis atsakė, kad žurnalistu gali tapti bet kas, o man rekomendavo stoti į klasikinę filologiją. Visada žinojau: baigęs tikrai nedirbsiu mokslininku. Įstojau 1988 m., prasidėjo Sąjūdis. Iki jo įsivaizdavau, kad baigęs universitetą dirbsiu kokioje nors kultūrinio leidinio redakcijoje, kursiu ir taip gyvensiu. Ikisąjūdiniais laikais tai atrodė normalu.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Tačiau po studijų į ramią kultūrinio žurnalo redakcijos užuovėją nenuėjote…

Ne, draugai Senamiestyje prie Aušros vartų tuo metu įkūrė barą „Senamiesčio skliautai“ ir ieškojo barmenų. Padariau staigų, visai ne humanitarinį judesį ir trejiems metams tapau barmenu. Tai nuostabus laikas nuo ryto iki vakaro vienoje ar kitoje baro pusėje. Nors bariukas mažas, bet 1994–1997 m. pakankamai žinomas, turėjome įkūrę ten ir rašytojo Henry’o Millerio gerbėjų klubą, kurio svarbiausias įkvėpėjas – Herkus Kunčius. Visgi supratau, kad negali amžinai būti jaunas ir amžinai vartoti abiejose baro pusėse. Pamačiau, kad tarptautinės reklamos agentūros „Saatchi & Saatchi“ atstovybė Lietuvoje ieško tekstų kūrėjo. Kaip tik į barą atėjo Amerikos lietuvis Algis Jonušas, dirbęs ten vienu iš vadovų, daviau jam savo pirmąją knygą „Pavojingi žaidimai“, jis perskaitė, ir taip išėjau iš baro į reklamą.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Marius Burokas buvo pasakojęs, kad „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ per jaunųjų skaitymus reikėjo turėti storą skūrą, nes grandai visaip šaipydavosi ir provokuodavo. Ar teko tą patirti?

Pirmuosiuose skaitymuose buvome superjauni, tad tokių dalykų gal nelabai ir patyrėme.

 Tai gal paskui būtent jūs iš jaunųjų ir šaipydavotės?

Kaip „Svetimi“ šaipydavomės iš visų – iš grandų taip pat. Jeigu tekstai silpni, visi vis tiek tai pastebi. Aišku, yra tokių grandų, kurie niekada blogai nerašo, tačiau kartais priklauso ir nuo skonio. Kai debiutavau, man užteko ir jaunųjų filologų konkurso, kur buvau gerokai sukritikuotas.

Poetas, fotografas Dainius Dirgėla. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Gal dabar visi labiau palaikote vieni kitus?

Taip, o ir galimybių reikštis gerokai daugiau. Jaunimas drąsesnis, nors jam niekada netrūko drąsos, nesvarbu kokia santvarka. Priklauso ir nuo asmenybių – visi geri autoriai yra kuo nors išsiskiriantys, jų tada ir skūra stora, ir atsikirsti jie moka, ir reaguoja. Gali apsiginti savo talentu. Būna, kritika juos ir sužlugdo…

Ant savo kritikų nepykstu, stengiuosi būti objektyvus, bet viską pamenu. Jeigu ilgainiui jauti darantis tai, ką nori daryti, į kritiką nebekreipi dėmesio. Galbūt Giedrei Kazlauskaitei turėtų būti sunku, nes ji taikliai mus visus diagnozuoja, o kadangi poetų ratelis nedidelis, daugelis paskui ir „labas“ nebepasako. Taip nereikėtų daryti, nes kritikuoja juk ne asmenį, o mėgina parodyti tai, ko nepastebi pats.

Poetas, fotografas Dainius Dirgėla su dukra. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Esate tiek Rašytojų, tiek Fotografų sąjungos narys. Ar šios bendruomenės skiriasi?

Nors ir esu narys, nereiškia, kad esu labai bendruomeniškas. Toliau laikausi savo filosofinės linijos ir puikiai jaučiuosi būdamas svetimas.

 Ar palaikote ryšius su kitais grupės „Svetimi“ nariais?

Dabar daugiausiai bendrauju su Liutauru Leščinsku, nes jis pagrindinis elektroninių knygų leidyklos „Naujas vardas“ įkūrėjas, o aš verslo partneris ir pagalbininkas. Gaila, kad Valdas Gedgaudas mus paliko, su juo studijų laikais jaučiau didelį ryšį. Su Alvydu Šlepiku – jis jau tada tarp mūsų universitetinių buvo vienintelis iš konservatorijos – didesnis ar mažesnis ryšys visuomet buvo. Jis puikiai moka žaisti, kartais būna svetimas, kartais – ne.

Poetas, fotografas Dainius Dirgėla. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Kaip manote, kodėl nebeatsiranda rašytojų grupuočių, bendrų debiutų ir kūrybinių manifestų?

Rašytojai – individualistai: su kompanija ūžti smagu, bet su tekstu ar kadru lieki vienas. Taip pat pasikeitė leidybinės galimybės paskleisti tekstą – tuo metu visi norėjome savo knygas leisti, bet nebuvo kam leidžia. Mes patys susibūrėme ir Marcelijus Martinaitis, literatų kalvės vadovas, pastūmėjo išleisti grupinę knygą. Dabar, pavyzdžiui, yra kitas gražus judėjimas – „Bazilisko ambasada“. Jie, apsibrėžę poetinę erdvę, skelbia gerą poeziją ir  nori ją mums visiems pristatyti.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Būtų įdomu suskaičiuoti, kiek pirmąsias knygas išleidusių autorių vėliau nutilo ir iš literatūrinės erdvės pasitraukė.

Taip, tikrai. Mudu su Renata Šerelyte išleidome PK tais pačiais metais, tačiau mūsų pasauliai ir literatūrinės erdvės skiriasi. Šiaip ar taip, dabar debiutuoti daug paprasčiau – jei didžiosios leidyklos nepriima, galima išsileisti elektroninę knygą, čiabuką arba rėkauti feisbuke. Štai Nojus Saulytis turbūt perėjo nemažai, kol išleido savo pirmąją knygą.

 Beje, jis gavo stipendiją romanui rašyti.

Taip, jo debiutas jau tam tikrų lūkesčių teikia, įdomu, kas bus toliau.

Poetas, fotografas Dainius Dirgėla su dukra. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

O jums nekilo noras imtis kitų žanrų?

Patinka rašyti absurdo pjeses. Alytaus miesto teatro organizuojamuose dramaturgų konkursuose esu gavęs nedidelių premijų, taip pat 2017 m. su pjese „Ąžuolas“ laimėjau antrąją vietą „LRT radijo“ dramaturgų konkurse.

 Pjesė, atrodo, – sudėtingas žanras.

Pjesės dabar vertinamos už pabrėžiamas sąsajas su teatru. O man tai nebūtina – svarbiausia, kad tekstą būtų įdomu skaityti ir pats sau galėtum tapti režisieriumi.

Poetas, fotografas Dainius Dirgėla. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 Mane šis žanras dėl to ir atšaldo, nes tam, kad parašytum pjesę, turi daug repetuoti su aktoriais ir režisieriumi. Jeigu tame lauke nesisuki, viskas gerokai komplikuočiau…

Taip, dabar madinga, kad, pasitelkus kokią nors vieną temą, pjesė atsirastų iš repeticijų ir diskusijų. Kaip dramaturgai man imponuoja Mindaugas Nastaravičius, Marius Ivaškevičius – netiesiogiai galiu iš jų mokytis. Dievas davė M. Nastaravičiui Valentiną Masalskį, o M. Ivaškevičiui – Eimuntą Nekrošių. Man kol kas nedavė nei režisieriaus, nei situacijos. Tačiau absurdo pjesės vien dėl dialogų teikia malonumą. Dviem vaidmenimis galima suvaidinti visą gyvenimą, ir šitai yra įdomu. Nepaisant to, kaip toliau seksis su pjesėmis, ir toliau jas rašysiu. Na, o eilėraščiai tiesiog ateina. „Poezijos pavasario“ almanache bus du nauji mano tekstai, vienas jų – atsakymas G. Kazlauskaitei (ji supras). Mėgstu kūryboje diskutuoti su žmonių mintimis – Sigito Parulskio, Šarūno Saukos, Oskaro Koršunovo ir t. t. Jeigu kurdamas svarstysi, ar tai atneš pinigų – bus blogai. Žinoma, kokios nors stipendijos yra tam tikras impulsas ir pastiprinimas, bet jų negavus noras kurti nemažėja.

 Nebent gyveni vien iš jų.

Kol galiu išgyventi iš kitų šaltinių, gyvenu. Nuo to kūrybai tik geriau. Nes pavojinga, kai tai, ką darai iš dūšios, turi būti konvertuota į pinigus. Kas pasakys, kiek kainuoja eilėraštis?

Poetas, fotografas Dainius Dirgėla su žmona Rūta ir dukrele Marcele Paulina. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *