„Kultūros baruose“  spausdintame Rimanto Gučo straipsnyje  „Kam ir kodėl reikia pašalinti Petro Cvirkos paminklą?“ rašoma:

„Prašneko apie patriotizmą. Vadinasi, nori ką nors pavogti“, – šis rusų klasiko Saltykovo-Ščedrino teiginys nuostabiai tinka ir Lietuvoje. Svajonės apie didžiausios vertės, baisiausiai prestižinėje vietoje esantį žemės sklypą Vilniuje, Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sandūroje, ne vienam nekilnojamojo turto vystytojui neleidžia ramiai užmigti – tokia vieta galėtų generuoti didžiulius pelnus. Tik va yra kliuvinys – jame stovi Cvirkos balvonas. Kol jis nepašalintas, apie tolesnius veiksmus kalbėti neišeina.

Blogai, kad Cvirka buvo vienas talentingiausių lietuvių rašytojų, bet gerai, kad jis turėjo bjaurių biografijos dėmių – buvo vienas iš dvidešimties įgaliotinių, kuriems pavesta SSRS Aukščiausiajai Tarybai perduoti Deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą. Poetiškai kalbant – parvežti Stalino saulę. Negana to, keletą metų po karo, iki pat neaiškios savo mirties, jis dar spėjo pabūti Rašytojų sąjungos pirmininku, paskelbė jam pateiktą „trefnų“ rašytojų sąrašą, pasirašė dokumentą, kad jie pašalinami iš garbingų plunksnos brolių gretų. Žodžiu, pasmerkti Cvirką yra už ką, tiesiog reikia tinkamai apipavidalinti. Neabejotinai tą užduotį geriausia patikėti tiems, kuriuos, perfrazuojant Leniną, galima vadinti naudingais patriotais.

Skaityti visą straipsnį