Donatas Petrošius. Visų galų meistrų ir paslaugų era

Poetas, eseistas Donatas Petrošius. Regimanto Tamošaičio nuotrauka.

 

Vaikščiodamas gatvėmis dažnai save pagaunu užsigalvojusį – jei būčiau kiemsargis, tai ir čia, ir ten kruopščiau pašluočiau, ir tą nuo praėjusios žiemos išbarstytą žvyrą kelkraštyje susemčiau, kad nedulkėtų nuo intensyvesnio transporto srauto. Buvau sugalvojęs, kad vieną rytą reikėtų atsikelti švintant, išeiti į gatvę ir pažiūrėti kiemsargiui į akis arba paimti interviu, išsiaiškinti, kokia jo darbų aprėptis, strategija, sinergija. Teisės ir pareigos. Gal iš tiesų mano lūkesčiai per dideli, o šunų ekskrementų liekanas, savaičių savaitėms vytinamas ant šaligatvių, nuo plytelių turi nutrypti žioplesni turistai, naktibaldos, o jei kas liks – sutvarkys gamtos jėgos, dūlėjimas ir entropija.

Panašių klausimų buvo prisikaupę ir šiukšlių surinkėjams, kai aplink juoduosius ir spalvotuosius konteinerius Vilnios pakrantėje visai vasarai buvo išaugusi baldų, padangų, statybinio laužo ir niekur nelendančių maišų kolonija, bet tada atėjau į protą. Viskas gerai, tie žmonės niekuo dėti. Mes nejučia perėjome į kitą lygį. Nebėra kiemsargių, šiukšlių rinkėjų. Vietoj jų – operatoriai, paslaugų teikėjai. Jie vykdo funkcijas griežtai reglamentuotoje paslaugų teikimo grandinėje. Kai brūžinimas šluotomis įformintas, biurokratizuotas, įvadybintas, turbūt ir šluotų operatoriai, pagal statusą, prilygsta žemesniosios grandies vadybininkams, todėl nebeprivalo žemintis ir gramdyti to, kas prikibę, rankioti to, kas numesta pro šalį. Reikia nustoti stebėtis ir piktintis. Daugiau džiaugtis, kad bendrai paėmus padėtis kontroliuojama. Galima miegoti ramiai: miestas suskirstytas į teritorijas, visus aprėpia teritorijų tvarkymo paslaugos, įsigytos skaidriame konkurse už mažiausią pasiūlytą kainą.

Jūreiviai turi tokį prietarą – kaip laivą pavadinsi, taip jis ir plauks. Paslaugumas, paslaugos – labai slidūs žodžiai ironišku pamušalu. Frazę „aš tau paslaugą darau“ ištaręs skirtingomis intonacijomis atsiduri skirtinguose semantiniuose laukuose. Vienu atveju gali būti nuolankus, kitu – arogantiškas. Kiekvienam adresatui pagal nuopelnus.

Jei liksi nepatenkintas kavos pilstymo paslaugos kokybe, kavinę ir padavėjus galėsi nubausti daugiau niekada pas juos nesugrįždamas. Bet kaip paprotinti gatvių ir šaligatvių barstymo paslaugas teikiančius darbo pirmūnus, kurie besniegę žiemą druskų, švelniai tariant, padaugina? Arba miesto želdinių prižiūrėtojus, kurie žaloja ir niokoja medžius. Kaip tokių paslaugų atsisakyti? Didžiausios abejotinos vertės paslaugos užsakytos mums iš kažkur aukščiau ir nei peticijos, nei apeliacijos per amžius nieko nekeičia. Didieji paslaugų teikėjai ir sutarčių pasirašinėtojai žiūri toli į priekį.

Kad ekonomistams, statistikos rinkėjams ir visuomenei būtų paprasčiau, šalies ūkis suskirstytas į tris dalis – žemės ūkį, pramonę ir paslaugų sferą. Šiais laikais gali neribotą laiką ištempti nepirkęs lietuviškų sūrių, miltų, daržovių (parduotuvėse daugybė įvežtinių analogų), gali nueiti gyvenimo kelią nesunešiojęs nė vienų lietuviškų batų, nesutrynęs nė vienų tėvynėje siūtų kelnių, nematęs lietuviško televizoriaus, lazerio, kosminio palydovo. Juolab kad dauguma pramoninių prekių – reliatyviai lietuviškos, pavyzdžiui, lietuviško prekės ženklo striukė gali būti „made in China“ – ir tik dizainas, kultūros įspaudas, yra „made in Lithuania“. Pramonė ir žemės ūkis yra kažkur užmiesčiuose, priemiesčiuose. Kur žmonių tiršta – ten karaliauja paslaugos. Paslaugų sfera praktiškai yra didmiesčio sinonimas. Kuo miestas didesnis, tuo paslaugų sfera turi mažiau žmogiškumo priemaišų – paslaugos atliekamos naktimis, anonimiškai, automatiškai. Vilniuje viso to kasmet daugėja – natūraliai, nepastebimai ir vis mažiau kam techninė paslaugų sferos pusė bepakliūva į akiratį.

Prie naujovių arba prisitaikau, arba nekreipiu į jas dėmesio. Vis dėlto yra bent dvi sferos, kurių pakišimas po bendru paslaugų skėčiu atrodo įtartinai, – kultūra ir švietimas.

Kultūros sfera plati, keblu tiksliai ir visiems laikams apibrėžti, nuo kur ji prasideda ir kur baigiasi. Pavyzdžiui, dizainas – jau kultūra? Arba kiek populiarioji kultūra – kultūra, o kiek – ne? Tos kraštinės sritys po paslaugų skėčiu palenda natūraliai. Ir kažin ar daug tuose baruose savirefleksijų „Kas aš esu?“ ir „Kokia prasmė?“. Jei tokių klausimų sau prieš miegą ar vietoj miego neuždavinėji, vadinasi, tavo vieta ir yra paslaugų sferoje. Tūnoti toje sferoje ir nekankinti nei savęs, nei publikos egzistenciniais klausimais yra saugiau – ir finansiškai, ir psichologiškai. Bėda, kad diduma menininkų nemoka saugiai gyventi.

Metai iš metų girdėti Lietuvos meno kūrėjų asociacijos ir pavienių kultūros sferos atstovų baksnojimų į oficialią statistiką, esą menininkai kasmet sukuria paslaugų už 4–5 proc. BVP pyrage. Valstybė į kultūros sritį investuoja apie 0,7 proc. Dar reikėtų pažiūrėti atidžiau, kokia dalis atitenka trinkelių dėliotojams aplink paveldo objektus, langų stiklintojams, tapetų klijuotojams, šiltintojams. Kultūra kaip pretekstas teikti paslaugas. Nuslaugyti iki paskutinio siūlo.

Pirmosios į paslaugų sferos sūkurį pateko viešosios bibliotekos. Miestuose kai kurioms, pavyzdžiui, Užupio bibliotekai, nepasisekė – jos dėl pažangos uždarytos. Galbūt buvo apskaičiuota, kad per didelė viešųjų paslaugų koncentracija kvadratiniame kilometre. Provincijose bibliotekoms nesisekė kitaip – knygų tiekimas buvo toks skurdus, kad visa tai užmačiusios protingos galvos sumąstė iš bibliotekų padaryti paslaugų centrus: bibliotekinę veiklą perdengti techninės pagalbos paslaugomis, steigti tarp pustuščių lentynų kompiuterinio raštingumo punktus, žaidimų salonus. Kuo daugiau ES paramos renovuojant, tuo platesnis paslaugų spektras.

Esama provincijose bibliotekų, virš kurių kabo Damoklo kardas ir kur viskas apsivertę aukštyn kojomis – lankytojai ateidami daro paslaugą bibliotekininkei. Apskritai apnykusiuose kaimuose likę gyventojai tapo lankymo paslaugų teikėjais ne tik bibliotekininkei, vegetuojantiems krautuvininkams, bet ir sekmadieniais porai valandų į bažnyčią atvykstančiam klebonui. Išskirtiniais atvejais teikia rinkėjo paslaugą – pažymėdami balsavimo biuleteniuose kokį šaunų vyrą sostinėje besikaunantį prieš Sistemą.

Švietimo sistemoje dar daugiau sumaišties. Po krepšelių įvedimo silpnesnėse mokyklose mokytojai sutrikę – ar kam dar reikalingos jų paslaugos, nes realią paslaugų teikimo persvarą turi mokiniai. Be jų krepšelių nebus ir mokyklos. Vaikai teikia paslaugą mokyklai. Nepatiks – nebeteiks. Pereis į kitą. Vaikai dabar mobilūs. Pro kiekvieną kaimą prasuka keleto švietimo įstaigų autobusiukai. Konkuruojančių mokyklų direktoriai perbėgėlių laukia tarsi fermos vedėjos kuo gausesnio raguočių prieauglio. O paskui specialistai Vilniuje stebisi – kodėl Lietuvos mokinių mokėjimų, gebėjimų ir teksto suvokimo rodmenys kasmet vis baisyn?

Visi be žodžių supranta, kad daugėja mokyklų, kurios nebeatitinka mokyklos pavadinimo, nes mokymą ir mokymąsi keičia nežinia, laiko stūmimas, socialinės paslaugos, integracijos, adaptacijos. Mokyklos tampa filialais: ten, kur įsteigiamos ikimokyklinukų grupės, išdidžiai pavadinamos daugiafunkciais centrais. Įcentrins ir paruoš gyvenimui visų galų meistrus.

Optimistiškai nuteikia teležvaigždei politikui Gediminui Jauniui nutikusi istorija. Formaliai nė vienų mokslų nebaigė, bet, kadangi krimtęs teologijos mokslų, praktiškai įsišventino į bakalaurus. Triskart. Giriasi, kad paskaitas skaitė universitete. Kokių neatremiamų argumentų gali pateikti politikų etikos komisija prieš tikėjimo stebuklus ir gyvenimo praktikas? Žiūrėkime realybei į akis – kam tas aukštasis mokslas, kam ta aukštoji kultūra, kam tas smulkmeniškumas, jei taip ar anaip mus visus pakiš po bendru paslaugų teikėjų skėčiu melstis BVP skaičiams.

Dėmesio vertas priešrinkiminis pažadas, kurį ponas Jaunius akcentavo per kampaniją – naikinti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Žinoma, kuo skubiau panaikinkite ir kalbos priežiūros, ir etikos komisijas, ir gramatikas, žodynus, perkeltines reikšmes, nesuprantamą literatūrą. Panaikinkit svetimos gėdos jausmą. Ir padarykite, kad rašytojams nebūtų taip sunku rašyti.

 

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojai diskutuoja“ remia Lietuvos kultūros taryba.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *